Tonarui Bekeriui suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas

Tonarui Bekeriui suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas

To­na­rui Be­ke­riui su­teik­tas nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo var­das

Lie­tu­vos me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­nos mi­nė­ji­me Vil­niu­je Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Uro­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jui To­na­rui Be­ke­riui su­teik­tas nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo var­das ir įteik­tas gar­bės ženk­las.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Tre­čia­die­nį su­si­ti­ki­me su Šiau­lių žur­na­lis­tais gy­dy­to­jas sa­kė, kad tai tur­būt reikš­min­giau­sias ap­do­va­no­ji­mas ir jo, me­di­ko, dar­bų įver­ti­ni­mas.

„Šį ap­do­va­no­ji­mą pri­ski­riu vi­sam mū­sų li­go­ni­nės ko­lek­ty­vui ir ne­tgi mū­sų ša­lies me­di­kams. Ge­rų re­zul­ta­tų ne­pa­siek­si, jei nė­ra vi­so ko­lek­ty­vo sklan­daus dar­bo. Ga­li bū­ti ge­ni­jus, bet jei ap­lin­ka ne­sup­ras, ką tu siū­lai, ką da­rai, jei ne­dirbs pe­tys į pe­tį, ge­rų re­zul­ta­tų bus sun­ku pa­siek­ti ar­ba ne­tgi neį­ma­no­ma“, – įsi­ti­ki­nęs T. Be­ke­ris.

T. Be­ke­ris per 40 me­tų dir­ba uro­lo­gi­jos ir chi­rur­gi­jos sri­ty­se. Pust­re­čių me­tų (nuo 1988 me­tų) kar­tu su žmo­na pe­diat­re Liu­da Gra­ži­na Be­ke­rie­ne dir­bo Af­ri­ko­je, yra te­kę dar­buo­tis Uk­rai­no­je, Ru­si­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je.

Gy­dy­to­jas juo­ka­vo, kad per tuos 40 me­tų bend­rau­da­mas su li­go­niais to­bu­lė­jo ne tik kaip uro­lo­gas ir chi­rur­gas, bet ir kaip psi­cho­lo­gas: „Per lai­ką atei­na su­pra­ti­mas, ko žmo­gui rei­kia. Kar­tais rei­kia pa­ty­lė­ti ir nie­ko ne­sa­ky­ti, nes žmo­gui pa­kan­ka pa­si­ma­ty­mo su gy­dy­to­ju. O ki­tam rei­kia la­bai daug pa­sa­ko­ti, ir jis vis tiek iš ka­bi­ne­to išei­na su abe­jo­ne. Nors aš ir chi­rur­gas, bet ma­no dar­be 50 pro­cen­tų yra psi­cho­lo­gi­jos, o iš jų gal 10 pro­cen­tų yra teat­ro.“

T. Be­ke­ris gi­mė ir au­go Šiau­liuo­se, ne­to­li li­go­ni­nės. Pri­si­me­na, kad vai­kys­tė­je li­go­ni­nės te­ri­to­ri­jo­je su drau­gais žais­da­vo fut­bo­lą. Ap­sisp­ren­di­mą tap­ti gy­dy­to­ju, ko ge­ro, lė­mė tai, kad Be­ke­rių šei­ma drau­ga­vo su gy­dy­to­jų šei­ma.

1973 me­tais T. Be­ke­ris bai­gė Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­tą, ki­tais me­tais Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je bai­gė vie­ne­rių me­tų in­ter­na­tū­rą chi­rur­gi­jos sri­ty­je ir bu­vo pa­skir­tas dirb­ti į Ak­me­nę, ta­čiau po me­tų bu­vo per­kel­tas į Šiau­lių li­go­ni­nę ir pra­dė­jo dirb­ti Uro­lo­gi­jos sky­riu­je gy­dy­to­ju uro­lo­gu.

„Ma­ne la­bai do­mi­no vi­si nau­ji me­to­dai, gi­li­nau­si į sa­vo spe­cia­ly­bę. Pri­si­me­nu, nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti vie­nos plas­ti­nės ope­ra­ci­jos prin­ci­po ir vien dėl tos ope­ra­ci­jos va­žia­vau mė­ne­siui į Char­ko­vą, kur tais lai­kais ji bu­vo at­lie­ka­ma“, – pa­sa­ko­jo gy­dy­to­jas.

Pa­sak T. Be­ke­rio, tik­ras chi­rur­gas – kad ir uro­lo­gas, sa­ve spe­cia­lis­tu ga­li pa­va­din­ti tik po 10 me­tų pra­kti­kos: „Ta­da jis tu­ri su­pra­ti­mą apie vis­ką, ži­no, ką ope­ra­ci­ja ga­li duo­ti ge­ro, ko reik­tų ieš­ko­ti. Ga­li ras­ti tai, ko gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­ma­tęs, ir tu­ri ge­bė­ti su­sio­rien­tuo­ti. Ga­li bū­ti la­bai gud­rus, bet pa­tir­ties nie­kas neį­de­da į gal­vą – rei­kia sa­vo ran­ko­mis ap­čiuop­ti, aki­mis pa­ma­ty­ti ir iš­gy­ven­ti.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

ĮVER­TI­NI­MAS: Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Uro­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jui To­na­rui Be­ke­riui su­teik­tas nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo var­das. „Šį ap­do­va­no­ji­mą pri­ski­riu vi­sam mū­sų li­go­ni­nės ko­lek­ty­vui ir ne­tgi mū­sų ša­lies me­di­kams“, – sa­kė gy­dy­to­jas.