Naujausios
Jie mus ignoruoja
Pirmasis konferencijoje pasisakęs STI vadovas dr. Rimas Jankūnas žadėjo suteikti pagalbą visiems, kurie tik kreipsis.
„Mes įsipareigoję tik Lietuvai, laisvei ir demokratijai. Mūsų tikslas – diskutuoti ir padėti rasti sprendimus Vyriausybei. Gaila, kad nors buvo kviesti, niekas iš jos narių taip ir nepasirodė“, – karčią tiesą konstatavo vadovas.
Jis išsakė prielaidą, kad galbūt valdantieji nusprendė, jog viską daro gerai, todėl negaišo laiko pokalbiams su ekspertais. Deja, realybė yra tokia, kad siekiantys visus subadyti eksperimentinėmis vakcinomis, kurių tyrimai dar nėra baigti, realiai kenkia šaliai ir jos žmonėms. Be to, ekstremalios priemonės gali būti taikomis tik turint neabejotinų jų veiksmingumo įrodymų. Deja, argumentuotų įrodymų, kad įvedamas Galimybių pasas bus naudingas, valdžia taip ir nepateikė.
R.Jankūnas atkreipė dėmesį į tai, kad dalis valdžios taikomų, esą virusą turinčių suvaldyti priemonių labai primena jo plitimo skatinamą. Tarkim „Korona Stop“ programėlė teigia, kad vakcinos praėjo ir trečiąją bandymų stadiją, nors tai nėra tiesa. Pats vaistų gamintojas „Pfizer“ Europos agentūrai nurodė, jog tyrimai bus baigti tik 2023-iųjų pabaigoje.
„Nejau sakydama netiesą, Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija tikisi visuomenės pasitikėjimo? Kaip taikliai yra pastebėta, antivakseriai nepadarė tiek žalos, kiek eksperimentinių vakcinų entuziastai, kurie žmones atgrasė nuo visų skiepų.
Be to, tokių radikalių priemonių nesiėmę švedai, suomiai ir norvegai neturi perteklinio mirtingumo, o Lietuva vėl jį turi. Ir tai lemia ne koronavirusas, o apleistos kitos ligos“, – problemas vardijo R.Jankūnas. Baigdamas kalbą jis išreiškė viltį, kad valdantieji pagaliau išdrįs sėsti prie vieno stalo su kitokią nuomonę turinčiais specialistais, nes taip diskutuoti bus paprasčiau.
Konstitucijos ir žmogaus teisių nebeliko?
Profesorius, teisės mokslų daktaras, advokatas Ignas Vėgėlė priminė, kad dabartinis šalies gyvenimo reguliavimas remiasi dviem įstatymais – Civilinės saugos ir Užkrečiamųjų ligų kontrolės.
Pasak jo, žmonių gyvenimą riboti galima, bet tik įstatymų nustatytais atvejais ar tvarka. Įvertinus tai, labai abejotina, kad suvaržymai, įvesti 2020 kovą ir toliau tęsiami, yra teisėti.
„Abejoju, ar šie įstatymai leidžia tiek laiko riboti žmonių teises ir laisves. Be to, ir situacija nėra tokia, kuri tenkintų ekstremalios situacijos apibrėžtį. Kai tokios sąlygos nėra, jos tęstinumas kelia rimtų klausimų“, – akcentavo profesorius.
Pasak I.Vėgėlės, nors Vyriausybei ir suteikiama teisė įvesti tam tikrus ribojimus, bet tik tam, kad būtų suvaldyta ekstremali situacija. Tačiau net ir ją reglamentuojantis įstatymas neleidžia riboti judėjimo teisės, teisės į mokslą, asmens neliečiamumą ar paslaugų gavimą. Galimi tik tie apribojimai, kurie būtini situacijai likviduoti, tačiau lieka neaišku, ar ribojant nepasiskiepijusių asmenų teises yra likviduojama ekstremali situacija.
Jis taip pat priminė, kad jei anksčiau verslui buvo palikta teisė diskriminuoti dėl Galimybių paso, tai nuo rugsėjo 13-osios ši diskriminacija bus privaloma. Taip pažeidžiamas ne tik žmogaus orumo aspektas, bet neteisybės yra ir daugiau.
„Siūloma riboti teisę į darbą ir nustatyti reikalavimą didelei grupei vakcinuotis arba tikrintis savo lėšomis. Nesutinkantiems gresia nušalinimas nuo darbo. Siūloma riboti teises į sveikatos priežiūrą. Netgi į studijas, nors kai kurios aukštosios mokyklos nesuteikė galimybės studijuoti net nuotoliniu būdu, o Vilniaus universitetas jau šalina Galimybių paso neturinčius studentus iš bendrabučio“, – valdančiųjų siekiais baisėjosi Advokatų tarybos pirmininkas.
Jis taip pat pakomentavo pastaruoju metu dažnai minimą Europos Žmogaus Teisių Teisme nagrinėtą bylą „Vavrička ir kiti prieš Čekijos Respubliką“. Tuomet teismas konstatavo, kad valstybė, imdamasi tam tikrų priemonių prieš skiepyti savo vaikus atsisakiusius tėvus, nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. I.Vėgėlė atkreipė dėmesį į tai, kad byla buvo susijusi su standartiniu, įprastu vaikų skiepijimu nuo ligų patvirtintomis ir seniai naudojamomis vakcinomis. Nežinomoms vakcinoms, pasak jo, bylos analogijos taikyti negalima.
Kalbėdamas apie skiepus, teisininkas pabrėžė, jog turi veikti žalos atlyginimo institutas, kurio Lietuvoje vis dar nėra.
Kam iš tikro reikalingas Galimybių pasas?
Apie galimą diskriminaciją daug kalbėjo ir advokatas dr. Justas Sakavičius. Jis priminė, kad Galimybių paso idėja kilo Kinijoje ir ši už tokias iniciatyvas buvo smarkiai kritikuojama.
„Iš pradžių buvo planuojama, kad kiniškas Galimybių pasas bus naudojamas kelionėms, nes buvo tikima, kad vakcinos padės. Jis buvo siejamas su skiepais, nes nebuvo testavimo galimybių. Visgi vėliau situacija pasikeitė.
Kinija turi savitą požiūrį į žmogaus teises ir šalyje galioja socialinių kreditų sistema. Ją sudaro mokesčiai, socialinė veikla, pirkimosi įpročiai ir t.t. Pagal surinktus taškus žmonėms dalinamos galimybės – kelionės, prabangūs viešbučiai, geresnės mokyklos, soc. paslaugos, paskolos ir t.t. 2020 m. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija šią sistemą įvardino kaip grėsmę žmogaus teisėms, – neseną istoriją pateikė teisininkas. – Šiandien mes tą patį turime Lietuvoje su Galimybių pasu. Socialinio reitingo dar neįvedė, bet turime dalį tų pačių galimybių, ką numatė kinų socialinių kreditų sistema.“
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Galimybių pasas nėra vienintelė alternatyva spręsti pandemijos klausimus. Panašias sistemas taiko Prancūzija, Izraelis, Kinija, tik 7 JAV valstijos, Australija ir kelios Kanados provincijos. Nieko panašaus nėra puikiai su pandemija susitvarkiusioje Skandinavijoje ir likusioje JAV bei Kanados dalyje.
Nepaisant to, PSO rekomendacijoje dėl COVID-19 sertifikatų nurodoma, kad Galimybių pasas turi turėti QR kodą ir gali būti naudojamas stebėti asmens sveikatos būklę nuo gimimo. Jis tarnauja ne tik kaip vakcinacijos įrodymas, bet ir užtikrina patekimą į viešas vietas. Šalys, PSO teigimu, gali pačios pasirinkti, kaip ir kiek jį naudoti – trumpai arba ilgai. Antruoju atveju net ir pasibaigus pandemijai tas pasas gali būti toliau naudojamas, kaip žmonių stebėjimo priemonė.
J.Sakavičius priminė, kad Lietuvoje pirmą kartą Galimybių pasas buvo įtvirtintas 2021 m. gegužę. Tuomet jis tikrai atrodė, kaip galimybė, nes atvėrė tam tikras veiklas. 2021 rugsėjį jis tapo „draudimų pasu“ – uždraudė daug veiklų tam tikros kategorijos asmenims.
Problemą dar labiau gilina tai, kad Galimybių paso formuluotė labai aptaki. Remiantis ja, draudžiama viskas, kas nėra leidžiama.
„Įvertinus tai, kyla klausimas – ar Galimybių pasas tikrai sukurtas tam, kad būtų rūpinamasi žmonių sveikata? O kaip su asmens duomenų apsauga? Proporcingumo reikalavimais ir apibrėžtumo laike kriterijumi? Ispanijos Galisijos provincijos teismas Galimybių paso analogą atmetė, kaip netinkamą priemonę nurodytam tikslui pasiekti, nors buvo kalbama tik apie viešbučius ir maitinimo paslaugas. O Lietuvoje, jis, nors, tikėtina, pažeidžia mažiausiai 10 Konstitucijos straipsnių, vis tiek yra įvedamas. Kodėl?“ – klausimu pranešimą baigė J.Sakavičius.
Paradoksų laikai
Atidžiai situaciją Lietuvoje ir pasaulyje stebintis doc. dr. Vaidotas Vaičaitis išskyrė tris pastarojo laikmečio paradoksus. Pasak jo, anksčiau žmonės įsivaizdavo, kad laisvių ir teisių turi tiek, kiek jų neriboja valdžia. Dabar viskas apsivertė – teisių ir laisvių turima tiek, kiek suteikia Vyriausybė, ir tik tuomet, jeigu atitinka jos nustatytas sąlygas.
Antra – kaltumo prezumpcija. Žmogus buvo laikomas sveikas, kol nebuvo požymių, kad jis sega. Dabar jis įtariamas, kad serga, nebent įrodo atvirkščiai.
„Pirmą kartą civilizacijos istorijoje turime situaciją, kai viena iš sąlygų naudotis tam tikromis teisėmis tampa reikalavimas būti susirgus ar persirgus“, – niūriai pajuokavo V.Vaičaitis.
Trečias paradoksas, pasak jo, – „ligos atvejis“, kuris prilyginamas ligai. Nors tai nėra liga, tačiau visuomenei vis skelbiami „atvejai“ turi įtakos ribojimų nustatymui.
Išsikreipė ir valdžios padalijimo principas, nes pagrindines galias savo rankose sukoncentravo Vyriausybė. Ji žmogaus teises pradėjo riboti ne įstatymais, o nutarimais. Kadangi dalis ribojimų nėra viešai paskelbti teisės aktų registruose, tai suteikia Vyriausybei daugiau galių.
„Problemų yra ir daugiau. Tarkim išnyko skirtumas tarp Vyriausybės nutarimų ir rekomendacijų. Pastarosios vis dažniau pateikiamos kaip taisyklės ir žmonės nebežino, kaip elgtis, – sakė V.Vaičaitis. – Be to, dalis valdžios perleista ekspertų taryboms. Kadangi jas formuoja Vyriausybė, galios sukoncentruojamos prie jos, o pačios tarybos už nieką neatsako.“
Jis taip pat priminė, kad Konstitucijoje yra tik vienas išskirtinis režimas – nepaprastoji padėtis ir ją reglamentuojantis įstatymas. Nors ji nebuvo skelbta, tik Lietuvoje vienu metu veikė ir ekstremalioji situacija, ir karantinas.
„Karantinas dabar išjungtas ir galioja ekstremalios situacijos teisinis režimas. Pagal Civilinės saugos įstatymą tokia situacija gali būti paskelbta, kai kyla ekstremalus įvykis. Jokių ekstremalių įvykių fiksuota nebuvo, tačiau Galimybių pasas visuomenei brukamas, remiantis būtent šiuo įstatymu, nors jis negali būti taikomas. Tai lemia, kad valdžiai neteisėtai pritaikius įstatymą, visi vėlesni poįstatyminiai aktai taip pat yra neteisėti“, -svarbų momentą įvardijo V.Vaičaitis.
Deja, pasak jo, valdžia piktnaudžiauja savo galiomis. Ji paskelbė ekstremaliąją situaciją, kuri neturi nei termino, nei įpareigojimo ją skelbti iš naujo. Be to, nors griežčiausi ribojimai numatyti nepaprastosios padėtis (gali galioti tik 6 mėn.) atveju, šiandien žmonių teisės ribojamos net smarkiau, negu tai leidžia Konstitucija. Todėl, pasak jo, vis dar tęsiama ekstremalioji situacija yra neteisėta tiek pagal formą, tiek pagal žmogaus teisių ribojimo turinį.
Lietuvą užklupo infodemija
Advokatė, profesorė dr. Liudvika Meškauskaitė teigė, kad, nors informacijos apie koronavirusą yra daug, tačiau vis dar lieka neatsakytų klausimų. Priminusi, jog Lietuva save pozicionuoja kaip teisinę valstybę, ji liūdnai pasidžiaugė, jog per vieną TV diskusijų laidą buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pripažino, jog šalies teisinis reguliavimas – netobulas ir nenuoseklus. Kritikos profesorė turėjo ir visuomenės informavimo priemonėms. Pasak jos, pandemijos metu viena po kitos į paviršių ėmė kilti primirštos problemos.
„Tarkim, užsakomosios informacijos problema. Užsakomieji straipsniai dabar veržiasi ten, kur turi būti skelbiama objektyvi informacija. Valdžia skiria didžiules sumas lojaliems leidiniams ir jie skelbia tai, už ką jiems sumokėta, nors ne visada nurodoma, kad tai – užsakyta informacija, – nurodė ji. – Arba visuomenės informavimo teisinis reguliavimas. Plačiai nuskambėjęs Skirmantas Malinauskas nėra traktuojamas kaip žurnalistas, tad jam nėra taikomos Visuomenės informavimo etikos kodekso normos. Jis, kaip ir kiti viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai (įtakotukai), daro, ką nori. Ir tai lemia, kad matome tai, ką matome.“
Profesorė L.Meškauskaitė kritikavo ir žmonių pasitikėjimą prarandantį visuomeninį transliuotoją.
„Visų šių veiksnių visuma tapo infodemijos priežastimi. Šiandien didžiausias blogis yra ne medicininė liga, o visuomenės susipriešinimas. Kur vėliau dėsime visus tuos, kurie šiandien išvadinti buduliais ir antivakseriais?“ – retoriškai teiravosi L.Meškauskaitė.
Pabrėžusi, kad sisteminė žiniasklaida virsta sienlaikraščiu, dabartinėje situacijoje ji įžvelgė ir kai ką gero.
„Ačiū pandemijai, turėjome progą pažinti vienas kitą ir išbandyti, kaip svarbu žmogui būti žmogumi. Atradome mažąją žiniasklaidą ir anksčiau nepastebėtus jos „perlus“, – pasidžiaugė teisininkė. Baigdama pasisakymą ji pateikė kelias paprastas ir nesunkiai įgyvendinamas dabartinės situacijos gerinimo rekomendacijas:
„Asmens teises turėtų riboti tik įstatymai.
Planuojamus ribojimus turėtų vertinti tik nepriklausomi ekspertai.
Įvesti juos reikėtų derinant visuomenės ir atskirų piliečių teises, bet nepaneigiant asmens prigimtinės teisės.
Viešoje komunikacijoje turėtų nebelikti gąsdinimo taktikos.
Teisinis reguliavimas turėtų apimti visus informacijos rengėjus ir skleidėjus.
Atkurti visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida.
Girdėti, ką kalba kiti.“
