Naujausios
Teismuose dėl žemės teisybė klaidžioja
Šiaulietis Alfonsas Mikulskis, susidūręs su teismais dėl žemės nuosavybės atkūrimo, karčiai sako: „Teisė yra atskirta nuo teisingumo.“ Jis pasakoja istoriją, kaip miręs žmogus galėjo parduoti žemę. Ir toks „faktas“ lėmė teismo sprendimą, nustatant, kam ji priklauso.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Žemė – svetimam
73 metų A. Mikulskis įsitikinęs, jog svetimam žmogui atiteko jo tragiškai žuvusio dėdės Liudo Jankaus žemė. Jos paveldėtoja šiaulietis laiko savo mamą, jau Anapilin išėjusią Zofiją Jankaitę-Mikulskienę. Mirė ji 1996 metais, būdama 95-erių.
Kol buvo gyva, ragino sūnus Praną ir Alfonsą ieškoti archyvinių dokumentų, teikti prašymą nuosavybės teisei atkurti. Bet kol tie dokumentai buvo surinkti, žemė jau buvo grąžinta JAV lietuviui Vytautui Mažeikai, kurio tėvas, A. Mikulskio įsitikinimu, galėjo būti tik Jankų žemės nuomininkas.
A. Mikulskis mina teismų slenksčius, bet savos teisybės neranda.
„Teisybės ieškau ne dėl turto, o dėl savo dėdės Liudo Jankaus paniekinto atminimo, – tvirtina jis. – Teismas priėmė sprendimą suklaidintas, bet klaidos negali pripažinti.“
Šeimos galva ir žemės savininkas
A. Mikulskis pasakoja savo istoriją, versdamas archyvinių dokumentų ir bylinėjimosi su teismais raštų bylą.
Jankų šeimoje augo keturi broliai, dvi seserys. 1901 metais gimusi Zofija buvo jauniausia. Tėvai mirė 1913 ir 1920 metais.
Vyriausieji broliai Pranas ir Vincas vienas paskui kitą 1913–1915 metais emigravo į Ameriką, gyveno Čikagoje. Pranas dirbo angliakasiu, Vincas, baigęs keturias klases, dirbo knygyne, įstojo į samdomą JAV kariuomenę. Abu jie rėmė šeimą siųsdami pinigų. Vincas karo tarnyboje žuvo.
Šeimos galva Lietuvoje likęs brolis Liudas Jankus 1921 metais iš Pašiaušės (Kelmės r.) dvarininko nupirko 32,78 hektaro žemės Biekšių kaime. Įsigijo daugiausia ganyklų, pievų, 9 hektarus ariamos žemės, 5 hektarus miško. Zofija kartu su broliais Liudu ir Leonu dirbo ūkyje. Teofilė ištekėjusi išsikėlė gyventi į Pašiaušę.
Liudo žūtis
1927 metų sausį Liudą, kelyje begrįžtantį iš Šiaulių turgaus, nužudė plėšikai.
„Vežė į Šiaulius parduoti kelis avinus, veršelius – dėl poros šimtų litų nudūrė. Mama pasakojo, jog arkliai jį negyvą parvežė į kiemą“, – pasakoja A. Mikulskis.
Šiaulių apskrities taikos teisėjo sprendimu nuo 1928 metų gruodžio 31 dienos žemė lygiomis dalimis atiteko Leonui, Zofijai ir Teofilei.
Teofilė ištekėjo, gyveno Pašiaušėje. Zofija, 1931 metais ištekėjusi, išsikėlė su vyru gyventi prie Šiaulių į Aukštelkę. Ten pasistatė parduotuvę. 1934 metais seserys žemę perleido Leonui. Tai taip pat fiksuota notaro.
Laikai buvo neramūs, sklido kalbos apie gresiantį karą. Leonas, vyriausiųjų brolių prikalbintas, apie 1935 metus išvažiavo į JAV. Bet ten broliai jo nesulaukė. Leonas dingo kažkur Vokietijoje. Kokia nelaimė jį ištiko, giminės taip ir nesužinojo.
Leonui prapuolus, Zofija rūpinosi žemės reikalais, nuomojo ją ūkininkams.
Žemė vadinta Liudo vardu
Dokumente, sudarytame 1935 metais dėl nekilnojamojo turto registravimo ir žemės mokesčių, surašytos savininkų valdomos žemės rūšys. Jame vis dar rašoma, kad Liudui Jankui priklauso 32,78 hektaro Biekšių kaime.
„Mama turėjo mokėti mokesčius už tą žemę ir mokėjo, tik tų mokėjimo dokumentų neradome“, – sako A. Mikulskis.
Archyvuose yra išlikusi 1940 metų byla, kurioje yra Šiaulių apskrities Padubysio valsčiaus Kiaunorių seniūnijos žemės savininkų sąrašas. Jame taip pat įrašytas Liudas Jankus, kaip 32,78 hektaro žemės Biekšių kaime savininkas.
„Nors ir įvyko pakeitimai, bet Kiaunorių seniūnija vis vadino tą žemę Liudo Jankaus, iš pagarbos, kaip kaime buvo įprasta, – sako A. Mikulskis. – Siūliau teisėjams atkreipti į tai dėmesį, bet man tvirtino esą tai ir buvo Liudo Jankaus žemė. Pagal tokią logiką, jeigu gatvė pavadinta Jono Basanavičiaus vardu, tai ji ir Šiauliuose, ir Vilniuje yra Jono Basanavičiaus nuosavybė?“
Beje, tame Kiaunorių seniūnijos žemės savininkų sąraše nėra jokio Mažeikos pavardės. Bet Kelmės rajono apylinkės teisme 1993 metais buvo įrodyta kitaip.
Kitokia teisybė
A. Mikulskis dėl savo ligų bei mamos ir brolio, kuriam ji iš pradžių buvo pavedusi užsiimti žemės reikalais, mirčių vėlavo teikti prašymą dėl žemės grąžinimo. Kol visus dokumentus surinko, atėjo 2008 metai.
Šiaulių apygardos administracinis teismas atnaujino terminą teikti prašymą. Bet tik tada sužinojo, jog Jankų žemė seniai grąžinta JAV gyvenančiam Vytautui Mažeikai. Kad teismas dėl teisės į ją įvykęs dar 1993 metais.
Kadangi V. Mažeika neturėjo žemės nuosavybės dokumentų, Kelmės rajono apylinkės teismo per savo įgaliotą atstovą vilnietį Juozą Zavadską paprašė nustatyti juridinį faktą, kad jo tėvas Antanas Mažeika 1936 metais pirko iš Liudo Jankaus 32,78 hektaro žemės Kelmės rajone, Biekšių kaime, ir tą žemę valdė iki 1941 metų birželio.
„Miręs žmogus po devynerių metų parduoda žemę? Net Liudo Jankaus vėlė tos žemės nebeturėjo, – sako A. Mikulskis. – Kiaunorių kapinėse Mažeikos tėvų kapas yra šalia Liudo Jankaus kapo, galėjo bent pasižiūrėti, kada jis miręs.“
Dokumentų nėra, bet yra liudytojai
Kelmės teismui užteko dviejų liudytojų parodymų nustatyti, kad žemę A. Mažeika 1936 metais pirko iš Liudo Jankaus ir valdė iki 1941 metų.
Liudijo O. V. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), tarnavusi V. Mažeikos tėvų ūkyje, ir V. Mažeikos pusbrolis A. J., kurio tėvai turėjo žemės tame pačiame Biekšių kaime.
Išeivis V. Mažeika 1992 metais atgavo Lietuvos pilietybę. 1993 metais Vilniaus miesto apylinkės pirmojo teismo sprendimu įgijo tremtinio statusą. Tie patys liudininkai teismui liudijo, jog Mažeikos buvę tremtinių sąrašuose. Tremtinio statuso V. Mažeikai reikėjo žemei susigrąžinti.
Prašymą nustatyti žemės nuosavybės faktą Kelmės teismui jis argumentavo būtent tuo, kad dėl tėvų slapstymosi nuo tremties neišlikę žemės nuosavybės dokumentų.
Dūrė pirštu ir prisiteisė
A. Mikulskis pabrėžia, jog Kelmės rajono Tytuvėnų apylinkės agrarinės reformos tarnyba atsisakė atkurti V. Mažeikai nuosavybės teisę į žemę, nes tai įrodančių dokumentų nebuvo pateikta.
Šiaulių valstybinis archyvas žinių apie A. Mažeikos valdytą žemę nerado nei 1940 metų, nei 1941 metų bylose.
„Tytuvėnų agrarinės reformos tarnybos vadovas V. Žalalis pažymoje ne tik rašė, kad V. Mažeika nepateikė dokumentų, įrodančių teisę į tuos 32,78 hektaro, bet ir tai, kad į šią žemę nėra pretendentų, – pabrėžia A. Mikulskis. – Mes vėlavome, vadinasi, ši žemė buvo valstybės. Nuo kada teismas valstybės žemę dalija? Viena bobutė pasakė ir prisiteisė?“
Anot šiauliečio, V. Mažeikai grąžinti netgi ne tie Jankų žemės hektarai, į kuriuos jis pretendavo.
„Grąžino ne tik dalį mūsų žemės, bet ir dar nežinia kieno. Kad buvo 5 hektarai miško, jie nė nežinojo“, – sako A. Mikulskis.
Teismus pralošė
Savo teisybės A. Mikulskiui teismuose nepavyko įrodyti. Kelmės rajono apylinkės teismas netenkino prašymo nustatyti juridinį faktą, jog Zofijai Jankaitei-Mikulskienei priklauso nuosavybės teisė į žemę. Skundė nutartį, bet Šiaulių apygardos teismas skundo netenkino.
Teismai atmetė ir prašymus atnaujinti procesą byloje dėl 1993 metais V. Mažeikai priteistos žemės. Šiaulių apygardos teismas paliko galioti Kelmės apylinkės teismo sprendimą. Argumentuota praleistais apskundimo terminais.
Nepadėjo teismuose nė nauja aplinkybė – surastas Liudo Jankaus mirties liudijimas.
„Tiesiog stebuklas, kad gavau tą mirties liudijmą, – pasakoja A. Mikulskis. – Išėjau iš Kelmės teismo, kilo mintis užsukti į Kelmės rajono civilinės metrikacijos skyrių. Kiaunorių bažnyčia degė tris kartus, sako, kažin, ar ką rasime? Bet rado tris bylas, o jose ir įrašą apie Liudo Jankaus žūtį.“
„Kelmės teismo nutartis niekinė, – įsitikinęs A.Mikulskis. – Jau tame teisme teisė buvo atskirta nuo teisingumo. O jeigu teismas padarė klaidą, tai, manau, teismas ją turi ir ištaisyti“.
Bandė atskirai kreiptis į Šiaulių apygardos teismo pirmininką. Nuėjo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko.
„Priėmė pirmininkas mane, bet išgirdau, jog man reikia gero advokato, bet mano advokatai yra du: Šiaulių apskrities taikos teisėjo 1928 metų sprendimas ir Liudo Jankaus mirties liudijimas, – įsitikinęs A. Mikulskis. – Ar reikia advokato tiems dviem dokumentams teisme perskaityti?“
Suklydo?
Juozas Zavadskas, teismuose atstovavęs savo žmonos pusbroliui V. Mažeikai, „Šiaulių kraštui“ sakė nesuprantąs, kokios teisybės A. Mikulskis ieško.
„Visi teismai sklandžiai praėjo, atmetė jo skundus, pripažino, jog ta žemė buvo Mažeikos nuosavybė“, – pabrėžė J. Zavadskas.
Esą be reikalo A. Mikulskis mojuojąs L. Jankaus mirties liudijimu.
„1926 metais, o ne 1936-ais, tą žemę pirko“, – teigė J. Zavadskas.
Kodėl teismui buvo teigta kitaip? Negalįs paaiškinti, kodėl V. Mažeika apsirikęs, o jis jau miręs.
Ar ir liudytojai galėjo „apsirikti“? Vienam iš jų A. J. 1926 metais buvo tik dveji metai. O jis teisme dėl nuosavybės teisės fakto nustatymo Z. Jankaitei-Mikulskienei teigė prisimenąs, kaip žemė buvo parduodama iš varžytinių, kaip matęs, jog buvo iškraustomi Jankų daiktai.
Žemė dabar yra atitekusi V. Mažeikos brolio dukrai, gyvenančiai JAV. Pagal įgaliojimą kurį laiką žemę valdęs J. Zavadskas, o dabar valdąs jo žentas. Žemė yra išnuomota.
„Man 90 metų, man kyla kraujo spaudimas ir nebenoriu apie tai kalbėti“, – sakė J. Zavadskas.
Jono TAMULIO nuotr.
NUOSTATA: Alfonsas Mikulskis teigia, jog teisybės siekia ne dėl turto susigrąžinimo, o dėl savo tragiškai žuvusio dėdės atminimo, kuris buvo paniekintas.
ISTORIJA: Alfonsas Mikulskis, surinkęs visą krūvą dokumentų, bando įrodyti, jog mamos brolio įgyta žemė iki nacionalizavimo priklausė šeimos nariams.
