Naujausios
Teatro scenoje dar kartą nusilenkta Pranui Piaulokui
Šiauliai antradienį pagerbė lygiai prieš metus Anapilin išėjusio talentingo aktoriaus, miesto garbės piliečio Prano Piauloko atminimą.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Monologai vietoj dialogų
Šiaulių katedroje vyskupas Eugenijus Bartulis aukojo Šv. Mišias, Ginkūnų kapinėse pašventino ant P. Piauloko kapo pastatytą kuklų paminklą — Rūpintojėlio su erškėčių vainiku skluptūrėlę. Šalia savo motinos amžino poilsio atgulęs aktorius pats kažkada buvo nubraižęs tokio paminklo projektą. Norėjo pastatyti motinai, kurią labai mylėjo ir vienintelę teturėjo. Dar kūdikystėje buvo netekęs tėvo, kurį nužudė raudonieji.
Dramos teatre minėjimas, skirtas P. Piaulokui, virto prisiminimų vakaru. Jais dalijosi vyskupas Eugenijus Bartulis, kurso draugai Aldona Adomaitytė, Muzikos akademijos docentė, Vytautas Širka, Lietuvos radijo diktorius, režisieriai Vytautas V. Landsbergis, Gytis Padegimas. Aktorės Rimantė Krilavičiūtė ir Nomeda Bėčiūtė parodė scenas iš spektaklių, kuriuose vaidinta kartu su P. Piauloku. Tik vietoj dialogų dabar skambėjo monologai.
Prisimintas nekompromisinis, kartais net dygus, bet artimam žmogui labai jautrus P. Piauloko būdas. Scenoje ir gyvenime jis nėjo į sandėrius. Dar studijų metais išsiskyrė profesionalumu.
Naktiniam barui — ne
A. Adomaitytė prisiminė, kaip jiedu su Pranu jaunystėje turėjo progos „užsidirbti iš šalies“. Choreografės Aldonos Ivanauskienės buvo prikalbinti sušokti tango naktiniame bare.
„Jau repetavome, bet kartą atėjęs į repeticiją Pranas nukirto: “Mes nedalyvaujame“ ir išsivedė mane, — pasakojo A. Adomaitytė. — Sakė: “Tai neprofesionalu, aktoriui — neetiška“. Tokia buvo ta “mūsų chaltūra“.
V. V. Landsbergis vadino P. Piauloką Mokytoju: „Jis, mane, kino režisierių, paskatino kurti teatro scenoje, mokė analizuoti ir rašyti pjeses, rengtis repeticijoms. Tokio žmogaus daugiau Lietuvos teatruose nesutikau.“
Gytis Padegimas prisiminė, jog atvykęs dirbti į Šiaulius buvo priimtas į „vienišų širdžių klubą“. Čia apie meną ir gyvenimą diskutruodavo trys išskirtinės asmenybės: režisierė Aurelija Ragauskaitė, su kuria siejamas Šiaulių dramos teatro atgimimas, dailininkas Antanas Krištopaitis ir Pranas Piaulokas, trisdešimtmetis aktorius, bet kritikų tuomet jau vadintas “jaunuoju maestro“.
Šviesa
Plojimai ilgai netilo po Remigijaus Adomaičio vadovaujamo berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ sudainuotos Vytauto Kernagio dainos, kurioje skambėjo: “Po nakties — diena, po mirties — šviesa.“
Jaudino iš ekrano atgijęs aktoriaus paveikslas ir balsas. Filmą P. Piauloko atminimui sukūrė aktorė Nijolė Mirončikaitė. Dramos teatras planuoja apie P. Piauloką išleisti ir knygą, o V. V. Landsbergis — sukurti filmą.
Nuotraukos teatro fojė priminė P. Piauloko sukurtus šimtą vaidmenų. Nuo pat 1969 metų, kai po aktorystės studijų visas kursas jaunų aktorių atvyko dirbti į Šiaulius. Iš P. Piauloko kurso Šiauliuose dabar liko tik aktorius Vladas Baranauskas. Jis tą vakarą vienintelis pakilęs į sceną netarė nė žodžio, tik žemai nusilenkė kolegos atminimui.
KŪRĖJAS: Pranas Piaulokas į Lietuvos teatro istoriją įėjo, kaip aktorius, kurio amplua buvo mąstantis žmogus.
ATMINTIS: Atminimo vakaro nuotaiką kūrė scenos vaizdas — joje drabužiai, su kuriais Pranas Piaulokas vaidino spektakliuose „Valdovas“ ir “Princesė Turandot“. Apdaras iš “Valdovo“ yra atiduotas saugoti “Aušros “ muziejui, greitai bus perduotas ir visas asmeninis aktoriaus archyvas: apdovanojimai, nuotraukos, dokumentai.
DRAUGAI: Prano Piauloko atminimo vakare — trys jo kurso draugai ( iš kairės) Vytautas Širka, Aldona Adomaitytė ir Valdas Baranauskas.
ISTORIJA: Teatro fojė — nuotraukos iš spektaklių, kuriuose vaidino Pranas Piaulokas.
Giedriaus BARANAUSKO ir redakcijos archyvo nuotr.
