Tarsi karo nusiaubtos zonos

SO­CIA­LI­NIS RE­POR­TA­ŽAS

Tar­si ka­ro nu­siaub­tos zo­nos

Lie­tu­va iš­tuš­tė­ja. Vie­to­je gy­ven­to­jų vis drą­siau ku­ria­si paukš­čiai, ku­rie pa­va­sa­rį su­ka liz­dus na­mų pa­sto­gė­se, pe­ri sa­vo vai­kus. O ru­de­nį ir jų ne­lie­ka.

La­biau­siai „nu­krau­juo­ja“ ma­žes­nės gy­ven­vie­tės ir kai­mai. Bet tuo­se pa­čiuo­se kai­muo­se yra dar la­biau iš­si­ski­rian­čios „eva­kua­ci­jos“ vie­tos, pri­me­nan­čios ka­ro nu­siaub­tas zo­nas. Tai – dau­gia­bu­čiai, nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gi na­mai, nors sa­vi­nin­kai yra, bet ne­re­tai ra­dę lai­mę di­des­niuo­se mies­tuo­se ar­ba už­sie­ny­je. Lie­po­rai, Mal­gū­žė­lė, Ber­žė­nai... Ga­lė­tų bū­ti ir ki­ti pa­va­di­ni­mai, nes žio­jin­čios lan­gų kiau­ry­mės vi­sur pa­na­šios.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Vi­dur­die­nį – ty­la ir ra­my­bė

Nuo Jo­niš­kio iki Kriu­kų se­niū­ni­jos Lie­po­rų kai­mo – apie dvi­de­šimt ki­lo­met­rų. Pa­ke­liui to­lu­mo­je dunk­so raus­vė­jan­čiu šy­du ap­si­den­gu­sios miš­ke­lių sie­nos, daug kur juo­duo­ja ari­mai. Že­mė akė­ja­ma, va­go­ja­ma nuo­la­tos, ir ati­duo­da tur­tin­gą der­lių. Už Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šas pirk­ti trak­to­riai rie­da net pa­si­šo­ki­nė­da­mi, gai­nio­da­mi stir­nas ar vie­ną ki­tą kiš­kį. Čia gy­ve­ni­mas vyks­ta.

Įva­žia­vus į žvyr­ke­lį, ve­dan­tį Lie­po­rų link, taš­ko­si ba­los. Nors vi­dur­die­nis, gat­vė­se ir kie­muo­se ty­lu, žmo­nių ne­ma­ty­ti.

Ties tri­mis vie­nas gre­ta ki­to stūk­san­čiais dau­gia­bu­čiais na­mais pie­vo­je dar žo­lę rupš­no­ja avis. Vė­liau vie­nas lie­po­riš­kis paaiš­kins, kad gy­vū­nas ne dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jų, nors jie val­do ka­dai­se pa­sta­ty­tus, da­bar jau pa­lai­kius tvar­te­lius, bet vie­no iš stip­res­nių ūki­nin­kų, pas ku­rį yra dir­ban­čių­ iš gre­ti­mo na­mo. Dvi­gu­ba nau­da: ir avis so­ti, ir žo­lės pjau­ti ne­rei­kia.

Kaž­ka­da dėl bu­tų pe­šė­si

Ar­tė­ja­me prie rau­do­nų ir bal­tų ply­tų dviaukš­čio pa­sta­to, nuo ku­rio dvel­kia tuš­tu­ma. Vie­ni lan­gai iš­dau­žy­ti, ki­ti dar ap­trauk­ti plė­ve­le, bet už jų ne­ma­ty­ti jo­kio gy­vy­bės ženk­lo.

Gre­ta esan­čia­me dar­žiu­ke dir­ban­ti mo­te­ris pa­siū­lo pa­si­dai­ry­ti iš ki­tos pu­sės. Ten – jau griū­van­ti sie­na, nors, tos pa­čios mo­ters tei­gi­mu, dar yra du gy­ven­to­jai. Tik kaž­kur išė­ję. Kaž­ka­da bu­vu­si ap­tver­ta „stop“ juos­ta se­niai nu­plėš­ta.

„Ava­ri­nia­me pa­sta­te pa­vo­jin­ga bū­ti. Se­niū­ni­ja jiems siū­lė kraus­ty­tis į bu­vu­sio ko­lū­kio val­gyk­lą. Ten gal re­mon­to rei­kia, kad ne­sku­ba“, – pa­sa­ko­ji­mą pra­de­da vie­na vy­res­nių kai­mo gy­ven­to­jų 83-ejų Ge­no­vai­tė Truš­kaus­kai­tė, ku­rios dvie­jų kam­ba­rių bu­tas – vie­na­me iš tri­jų gre­ta sto­vin­čių dau­gia­bu­čių na­mų.

Kaž­ka­da jis mo­te­riai ati­te­ko ne pa­gal ei­lę, nes šei­ma, ku­riai bu­vo pa­skir­tas, no­rė­jo na­mo. O dau­gia­bu­tis tais lai­kais, apie 1970–1975 me­tus, bu­vo iš­skir­ti­nis, nes tu­rė­jo da­lį pa­to­gu­mų: tiek­tas karš­tas ir šal­tas van­duo, įreng­ti tua­le­tai. Gre­ti­ma­me aš­tuon­bu­ty­je to­kios „pra­ban­gos“ ne­tu­rė­ta. Ir da­bar ten gy­ve­nan­tie­ji ry­tais mar­ši­ruo­ja už tvar­to su ki­bi­rė­liu.

O vė­liau­siai iš­ki­lu­siam rau­do­nų ply­tų mū­ri­nu­kui pla­nuo­tas net vie­ti­nis šil­dy­mas, sta­ty­ta ka­ti­li­nė. Ta­čiau paaiš­kė­jo, kad per bran­gu sam­dy­ti kū­ri­kus.

Iš rau­do­no­jo mū­ri­nu­ko per pa­sta­ruo­sius de­šimt ar pen­kio­li­ka me­tų žmo­nės iš­bė­gio­jo tar­si pe­lės iš skęs­tan­čio lai­vo, nors ka­dai­se pe­šė­si, kad gau­tų ten gy­ve­na­mą­jį plo­tą. Net bib­lio­te­kai, ku­riai bu­vo ža­dė­ta, įkur­din­ti ne­li­ko vie­tos. Da­bar – kas iš­si­kraus­tė į in­di­vi­dua­lius na­mus, kas emig­ra­vo į mies­tą ar už­sie­nį. Vie­na mo­te­ris, iš­si­kė­lu­si į Vil­nių, anot G. Truš­kaus­kai­tės, dar spė­jo su­pirk­ti tris bu­tus.

Tik­ra bu­tų dva­ri­nin­kė, tik kad nė­ra kur to tur­to dė­ti. O dar ke­li bu­tai pri­klau­so ru­sams, bal­ta­ru­siams, ku­rie, suin­te­re­suo­ti vers­lo ar ki­tais rei­ka­lais Eu­ro­pos Są­jun­go­je, įsi­gi­jo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to Lie­po­ruo­se. Nie­kas tų žmo­nių net nė­ra ma­tęs.

Gy­ve­na­mi tik du bu­tai

„Ma­no dau­gia­bu­ty­je tik du bu­tai nuo­lat gy­ve­na­mi. Aš – ant­ra­me aukš­te, tie­siai po ma­ni­mi apa­čio­je įsi­kū­ru­si Re­gi­na Ig­nat­je­va su sa­vo gy­ve­ni­mo žmo­gu­mi. Ta­čiau ir jie ruo­šia­si iš­va­žiuo­ti į Ro­kiš­kio ra­jo­ną, Juo­du­pę, pas anū­kus. Lik­siu tik aš ir dar vie­nas vy­riš­kis, ku­ris tai bū­na, tai ne­pa­rei­na. Mes du­ris už­ki­ša­me, grį­žęs ban­do lauž­tis, – vaiz­džiai pa­sa­ko­ja Ge­no­vai­tė Truš­kaus­kai­tė. – Ka­dan­gi ap­link tuš­čios pa­tal­pos, žie­mą neį­ma­no­ma bu­to pri­kū­ren­ti, šal­ta.“

Lie­po­riš­kė var­di­ja: ku­ro rei­kia dau­giau nei įpras­tai to­kioms pa­tal­poms šil­dy­ti, mo­kes­čiai už elekt­rą, van­de­nį. Ne­ga­na to, Jo­niš­kio bu­tų ūkis kas mė­ne­sį be­griū­van­čių kai­mų dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jams skai­čiuo­ja 10 eu­rų ap­tar­na­vi­mo mo­kes­tį, jei­gu nė­ra įkur­tos bend­ri­jos: kau­pia­ma­jam fon­dui, už ad­mi­nist­ra­vi­mą ir už su­teik­tas pa­slau­gas.

„Kai gy­ven­to­jų nė­ra, su­dė­tin­ga su­si­rin­ki­mą su­kvies­ti. Bet mes su­ge­bė­jo­me su­bur­ti bend­ri­ją, tad da­bar są­skai­tų ne­be­gau­na­me,“ – su pa­leng­vė­ji­mu at­si­dūs­ta G. Truš­kaus­kai­tė.

Mo­te­ris jau 17 me­tų va­do­vau­ja Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­jos Jo­niš­kio sky­riaus Lie­po­rų gru­pei. Or­ga­ni­za­ci­ja su­tei­kia kul­tū­ri­nę at­gai­vą – nu­ve­ža į Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lius, lan­ky­ta­si Pak­ruo­jo dva­re, tul­pių šven­tė­je Bur­biš­ky­je, or­ga­ni­zuo­ja­mos iš­vy­kos prie jū­ros. Ta­čiau net ir vy­res­nių žmo­nių gre­tos kai­me re­tė­ja. Pa­ti G. Truš­kaus­kai­tė pra­si­ta­ria: grei­čiau­siai ir ji bu­tą pa­liks, rim­tai pra­dė­jo žval­gy­tu­ves Jo­niš­kio se­ne­lių na­muo­se.

Vie­to­je žmo­nių ap­si­gy­ve­no kar­ve­liai

Pa­na­šio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na ir 73-ejų me­tų Mal­gū­žė­lių kai­mo gy­ven­to­ja Sta­sė Nor­vi­lie­nė. Mo­te­ris sa­vai­mi­niais me­džiais apau­gu­sio­je te­ri­to­ri­jo­je iš­li­ku­sia­me aš­tuo­nbu­ty­je ir­gi gy­ve­na be­veik vie­na kaip pirš­tas, tik pir­ma­ja­me aukš­te glau­džia­si iš ki­tos sa­vi­nin­kės bu­tą be­si­nuo­mo­jan­tis vy­riš­kis.

Dau­gu­mos tuš­čių bu­tų lan­gai už­kal­ti. Vė­liau vie­ti­niai pa­sa­kos, kad kai ku­rie se­ni stik­lai pa­tys su­ski­li­nė­jo, o dau­gu­mą jų iš­mu­šė iš fer­mų gy­ven­ti per­si­kraus­tę kar­ve­liai. Vie­nu me­tu te­ko kuop­ti jų mėš­lą iš kam­ba­rių.

Tvar­kin­gas, ki­li­mais iš­klo­tas, ap­šil­tin­tas iš vi­daus tri­jų kam­ba­rių bu­tas vie­nai šei­mi­nin­kei S. Nor­vi­lie­nei, kai prieš dve­jus me­tus iš­si­kraus­tė pa­sku­ti­nė duk­ra su sū­ne­liu, jau ta­po per­ne­lyg erd­vus. O ka­dai­se čia laks­tė pen­ki vai­kai. Vie­niems išė­jus, ki­ti dar tik ro­po­jo. Iš vi­so mo­te­ris jų užau­gi­no de­šimt. Da­bar jie vie­nas pa­skui ki­tą kvie­čia­si ma­mą per­si­kel­ti, bet kaip iš šir­dies iš­rau­ti bu­tą, į ku­rį daug in­ves­tuo­ta pi­ni­gų ir gy­ve­ni­mo?..

S. Nor­vi­lie­nė skai­čiuo­ja: 4000 dar li­tais mo­kė­jo už plas­ti­ki­nius lan­gus, daug kai­na­vo šil­ti­ni­mo me­džia­gos. Kai ne­be­vei­kė dau­gia­bu­ty­je įreng­tas van­den­tie­kis ir ka­na­li­za­ci­ja, iš­si­ka­sė šu­li­nį – vėl apie 2000 li­tų.

Ka­dan­gi gre­ta ir apa­čio­je – bu­tai tuš­ti, ki­tos dvi sie­nos – išo­ri­nės, mo­te­ris per vie­ną šil­dy­mo se­zo­ną su­kū­re­na tris prie­ka­bas – apie 18–20 ku­bi­nių met­rų mal­kų. Bū­da­vo, kad kar­tais per šal­čius kam­ba­riuo­se su­si­da­ry­da­vo kon­den­sa­tas – per sie­nas bė­go van­duo.

Neb­lo­gas už­dar­bis

Mal­gū­žė­lių gy­ven­to­ja mi­ni tą pa­tį mo­kes­tį bu­tų ūkiui, kaip ir lie­po­riš­kė G. Truš­kaus­kai­tė. Tik S. Nor­vi­lie­nė są­skai­tas te­be­gau­na iki šio­lei, nes neį­ma­no­ma su­rink­ti jos na­mo bu­tų sa­vi­nin­kų, kad įkur­tų bend­ri­ją ir mo­kes­čio at­si­kra­ty­tų. Da­lis bu­tų šei­mi­nin­kų, ku­rie juos įsi­gi­jo po 2004 me­tų, taip pat yra Ru­si­jos pi­lie­čiai.

„Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ra ne­blo­gai iš jų už­dir­bo. Iš vie­ti­nių gy­ven­to­jų bu­tus su­pir­ko už kam­ba­rį po 150 li­tų, o par­da­vė jau po 400–500 li­tų“, – apie gir­dė­tus prieš daug me­tų įvy­ku­sius san­dė­rius pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

S. Nor­vi­lie­nė at­vi­rau­ja gau­nan­ti vos po­ros šim­tų eu­rų pen­si­ją, o vien vais­tams po pa­tir­tų ope­ra­ci­jų iš­lei­džia nuo 130 iki 150 eu­rų. Per va­sa­rą te­ri­to­ri­jos ap­link na­mą žo­lei nu­pjau­ti tu­rė­jo nu­pirk­ti 25 lit­rus ben­zi­no. Ji ga­lė­tų ne vie­ną pa­mo­ky­ti, kaip iš­gy­ven­ti. Nors sun­kiai vaikš­čio­ja, dar pa­si­sė­ja dar­žo­vių, prieš ke­le­rius me­tus lai­kė na­mi­nių paukš­čių, kar­vu­tę.

„Ji duo­da­vo 12 lit­rų pie­no. Bū­da­vo, iš ry­to pa­mel­žiu ir iš­pi­lu ki­bi­rą, nes ne­be­ga­liu pa­neš­ti. Taip ko­kį pus­me­tį, kol gy­vu­lė­lį par­da­viau. Bet iki šiol pa­ma­čiu­si kar­vu­tę ap­sia­ša­ro­ju“, – sa­ko Mal­gū­žė­lių gy­ven­to­ja.

Sta­sė Nor­vi­lie­nė į aš­tuon­bu­tį at­si­kė­lė 1982 me­tais, dir­bo Laz­dy­niš­kių ta­ry­bi­nio ūkio mel­žė­ja. Kiek pa­me­na, ke­tu­ri bu­tai vi­sa­da tu­rė­jo nuo­la­ti­nius, tvar­kin­gus gy­ven­to­jus, o li­kę bu­vo „pro­chod­noj dvor“ (ru­siš­kai „pe­rei­na­mas kie­mas“ – aut. pa­st.), kas ke­lis mė­ne­sius atei­da­vo nau­jos šei­mos su la­ga­mi­nais. Iki šian­die­nos ne­li­ko ir to­kių.

„Pi­rat­na­mį“ gal­vo­ja pa­vers­ti glob­os na­mais

Ru­diš­kių se­niū­ni­jos Ber­žė­nų kai­me gre­ta se­ne­lių glo­bos na­mų te­ri­to­ri­jos praei­nan­tis ke­liu­kas at­si­re­mia tie­siai į lan­gų kiau­ry­mė­mis žio­jin­tį dviaukš­tį dau­gia­bu­tį.

Nuo vie­nų jau ne­beuž­da­ro­mų laip­ti­nės du­rų ati­ti­pe­na drau­giš­kas šu­ne­lis, liu­di­jan­tis esant gy­ven­to­jų. Tai pa­tvir­ti­na ir prie na­mo kam­po sto­vin­tis kon­tei­ne­ris, ku­rio tu­ri­nys – ke­li tuš­ti bu­te­liai ir kont­ra­ban­di­nių ci­ga­re­čių pa­kuo­tės.

Užė­jus į vi­dų at­ro­do dar blo­giau. Vi­sų bu­tų du­rys iš­plėš­tos, iš­neš­ta, ką ga­li­ma par­duo­ti. Vie­na­me bu­te pa­na­šu į su­jauk­tą gul­tą, ant sie­nos ka­bo pal­tas. Žmo­gaus tik­rai bū­ta.

Kai­my­nys­tė­je į sa­vo lau­kus trak­to­rių at­vai­ra­vęs ūki­nin­kas Val­das Ži­gas nu­si­šyp­so: dau­gia­bu­ty­je įsi­kū­rę du vy­rai. Vie­na­me bu­te 50-me­tis, ki­ta­me – 42-ejų me­tų. Tur­būt nie­ka­da nor­ma­liai ir ne­gy­ve­nę, jei­gu jiems to­kios są­ly­gos tin­ka­mos.

Vie­ti­niai ir se­niau ge­ros re­pu­ta­ci­jos ne­tu­rė­ju­sį dau­gia­bu­tį va­din­da­vę „veis­ly­nu“. Ki­tur te­ko gir­dė­ti „pi­rat­na­mio“ ar­ba švel­nų, be­veik ma­lo­ny­bi­nį „skruz­dė­ly­no“ pa­va­di­ni­mą.

Ūki­nin­kas gir­dė­jęs, kad Ber­žė­nų dau­gia­bu­tį no­rė­tų įsi­gy­ti gre­ta esan­čių pri­va­čių glo­bos na­mų sa­vi­nin­kas Pra­nas Ra­gu­lis. Te­le­fo­nu pa­kal­bin­tas vers­li­nin­kas šią ži­nią pa­tvir­ti­na. Jis svars­to ga­li­my­bę na­mą, ku­ria­me pen­ki bu­tai iš aš­tuo­nių pri­klau­so sa­vi­val­dy­bei, nu­pirk­ti auk­cio­ne. Ten įreng­tų se­ne­lių lais­va­lai­kio cent­rą, kur ga­lė­tų se­ne­liai ir kai­mo gy­ven­to­jai spor­tuo­ti, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius. Gal bent vie­nas toks pa­smerk­tas dau­gia­bu­tis ra­jo­ne at­gis?..

Au­to­rės nuo­tr.

Ber­žė­nų dau­gia­bu­tis gal ir at­gims, nes jį no­ri įsi­gy­ti gre­ta esan­čių se­ne­lių glo­bos na­mų sa­vi­nin­kas.

Lie­po­riš­kė Ge­no­vai­tė Truš­kaus­kai­tė sa­ko jau ža­dan­ti ir­gi iš­si­kel­ti iš dau­gia­bu­čio, ke­liau­tų į se­ne­lių na­mus.

Ge­no­vai­tės Truš­kaus­kai­tės die­nos daž­niau­siai pra­bė­ga skai­tant kny­gas.

Iš to­lo ma­ty­ti ap­leis­ti Lie­po­rų dau­gia­bu­čių na­mų ūkio pa­sta­tai, ku­rie be­veik ne­rei­ka­lin­gi, nes gy­vu­lių nei paukš­čių žmo­nės ne­be­lai­ko.

Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad dėl bu­tų šia­me griū­van­čia­me Lie­po­rų dau­gia­bu­ty­je ka­dai­se žmo­nės tie­siog ko­vo­jo, net bib­lio­te­kai, ku­rią ža­dė­ta įkur­din­ti, ne­li­ko vie­tos.

Mal­gū­žė­lių dau­gia­bu­čio tuš­čių bu­tų lan­gus iš­kū­lė kar­ve­liai, ku­rie jau vi­du­je bu­vo su­si­su­kę liz­dus ir vis­ką už­ter­šę mėš­lu.

Sta­sė Nor­vi­lie­nė iš­gy­ve­na vos iš po­ros šim­tų eu­rų pen­si­jos, nors vais­tams kas mė­ne­sį ten­ka iš­leis­ti net apie 130 eu­rų.

Sta­sė Nor­vi­lie­nė nie­kur iš sa­vo bu­to kraus­ty­tis ne­no­ri, nes tiek daug į jį šir­dies ir pi­ni­gų in­ves­tuo­ta.

Kad Ber­žė­nų „pi­rat­na­mis“ dar gy­ve­na­mas, liu­di­ja prie du­rų gu­lė­jęs ir jau­kus sve­čius pa­si­tin­kan­tis šu­ne­lis.

Ne­ti­kė­ta, bet šia­me būs­te dar gy­ve­na­ma.