
Naujausios
SOCIALINIS REPORTAŽAS
Tarsi karo nusiaubtos zonos
Lietuva ištuštėja. Vietoje gyventojų vis drąsiau kuriasi paukščiai, kurie pavasarį suka lizdus namų pastogėse, peri savo vaikus. O rudenį ir jų nelieka.
Labiausiai „nukraujuoja“ mažesnės gyvenvietės ir kaimai. Bet tuose pačiuose kaimuose yra dar labiau išsiskiriančios „evakuacijos“ vietos, primenančios karo nusiaubtas zonas. Tai – daugiabučiai, niekam nebereikalingi namai, nors savininkai yra, bet neretai radę laimę didesniuose miestuose arba užsienyje. Lieporai, Malgūžėlė, Beržėnai... Galėtų būti ir kiti pavadinimai, nes žiojinčios langų kiaurymės visur panašios.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vidurdienį – tyla ir ramybė
Nuo Joniškio iki Kriukų seniūnijos Lieporų kaimo – apie dvidešimt kilometrų. Pakeliui tolumoje dunkso rausvėjančiu šydu apsidengusios miškelių sienos, daug kur juoduoja arimai. Žemė akėjama, vagojama nuolatos, ir atiduoda turtingą derlių. Už Europos Sąjungos lėšas pirkti traktoriai rieda net pasišokinėdami, gainiodami stirnas ar vieną kitą kiškį. Čia gyvenimas vyksta.
Įvažiavus į žvyrkelį, vedantį Lieporų link, taškosi balos. Nors vidurdienis, gatvėse ir kiemuose tylu, žmonių nematyti.
Ties trimis vienas greta kito stūksančiais daugiabučiais namais pievoje dar žolę rupšnoja avis. Vėliau vienas lieporiškis paaiškins, kad gyvūnas ne daugiabučių gyventojų, nors jie valdo kadaise pastatytus, dabar jau palaikius tvartelius, bet vieno iš stipresnių ūkininkų, pas kurį yra dirbančių iš gretimo namo. Dviguba nauda: ir avis soti, ir žolės pjauti nereikia.
Kažkada dėl butų pešėsi
Artėjame prie raudonų ir baltų plytų dviaukščio pastato, nuo kurio dvelkia tuštuma. Vieni langai išdaužyti, kiti dar aptraukti plėvele, bet už jų nematyti jokio gyvybės ženklo.
Greta esančiame daržiuke dirbanti moteris pasiūlo pasidairyti iš kitos pusės. Ten – jau griūvanti siena, nors, tos pačios moters teigimu, dar yra du gyventojai. Tik kažkur išėję. Kažkada buvusi aptverta „stop“ juosta seniai nuplėšta.
„Avariniame pastate pavojinga būti. Seniūnija jiems siūlė kraustytis į buvusio kolūkio valgyklą. Ten gal remonto reikia, kad neskuba“, – pasakojimą pradeda viena vyresnių kaimo gyventojų 83-ejų Genovaitė Truškauskaitė, kurios dviejų kambarių butas – viename iš trijų greta stovinčių daugiabučių namų.
Kažkada jis moteriai atiteko ne pagal eilę, nes šeima, kuriai buvo paskirtas, norėjo namo. O daugiabutis tais laikais, apie 1970–1975 metus, buvo išskirtinis, nes turėjo dalį patogumų: tiektas karštas ir šaltas vanduo, įrengti tualetai. Gretimame aštuonbutyje tokios „prabangos“ neturėta. Ir dabar ten gyvenantieji rytais marširuoja už tvarto su kibirėliu.
O vėliausiai iškilusiam raudonų plytų mūrinukui planuotas net vietinis šildymas, statyta katilinė. Tačiau paaiškėjo, kad per brangu samdyti kūrikus.
Iš raudonojo mūrinuko per pastaruosius dešimt ar penkiolika metų žmonės išbėgiojo tarsi pelės iš skęstančio laivo, nors kadaise pešėsi, kad gautų ten gyvenamąjį plotą. Net bibliotekai, kuriai buvo žadėta, įkurdinti neliko vietos. Dabar – kas išsikraustė į individualius namus, kas emigravo į miestą ar užsienį. Viena moteris, išsikėlusi į Vilnių, anot G. Truškauskaitės, dar spėjo supirkti tris butus.
Tikra butų dvarininkė, tik kad nėra kur to turto dėti. O dar keli butai priklauso rusams, baltarusiams, kurie, suinteresuoti verslo ar kitais reikalais Europos Sąjungoje, įsigijo nekilnojamojo turto Lieporuose. Niekas tų žmonių net nėra matęs.
Gyvenami tik du butai
„Mano daugiabutyje tik du butai nuolat gyvenami. Aš – antrame aukšte, tiesiai po manimi apačioje įsikūrusi Regina Ignatjeva su savo gyvenimo žmogumi. Tačiau ir jie ruošiasi išvažiuoti į Rokiškio rajoną, Juodupę, pas anūkus. Liksiu tik aš ir dar vienas vyriškis, kuris tai būna, tai nepareina. Mes duris užkišame, grįžęs bando laužtis, – vaizdžiai pasakoja Genovaitė Truškauskaitė. – Kadangi aplink tuščios patalpos, žiemą neįmanoma buto prikūrenti, šalta.“
Lieporiškė vardija: kuro reikia daugiau nei įprastai tokioms patalpoms šildyti, mokesčiai už elektrą, vandenį. Negana to, Joniškio butų ūkis kas mėnesį begriūvančių kaimų daugiabučių gyventojams skaičiuoja 10 eurų aptarnavimo mokestį, jeigu nėra įkurtos bendrijos: kaupiamajam fondui, už administravimą ir už suteiktas paslaugas.
„Kai gyventojų nėra, sudėtinga susirinkimą sukviesti. Bet mes sugebėjome suburti bendriją, tad dabar sąskaitų nebegauname,“ – su palengvėjimu atsidūsta G. Truškauskaitė.
Moteris jau 17 metų vadovauja Pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus Lieporų grupei. Organizacija suteikia kultūrinę atgaivą – nuveža į Šiaulių dramos teatro spektaklius, lankytasi Pakruojo dvare, tulpių šventėje Burbiškyje, organizuojamos išvykos prie jūros. Tačiau net ir vyresnių žmonių gretos kaime retėja. Pati G. Truškauskaitė prasitaria: greičiausiai ir ji butą paliks, rimtai pradėjo žvalgytuves Joniškio senelių namuose.
Vietoje žmonių apsigyveno karveliai
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir 73-ejų metų Malgūžėlių kaimo gyventoja Stasė Norvilienė. Moteris savaiminiais medžiais apaugusioje teritorijoje išlikusiame aštuonbutyje irgi gyvena beveik viena kaip pirštas, tik pirmajame aukšte glaudžiasi iš kitos savininkės butą besinuomojantis vyriškis.
Daugumos tuščių butų langai užkalti. Vėliau vietiniai pasakos, kad kai kurie seni stiklai patys suskilinėjo, o daugumą jų išmušė iš fermų gyventi persikraustę karveliai. Vienu metu teko kuopti jų mėšlą iš kambarių.
Tvarkingas, kilimais išklotas, apšiltintas iš vidaus trijų kambarių butas vienai šeimininkei S. Norvilienei, kai prieš dvejus metus išsikraustė paskutinė dukra su sūneliu, jau tapo pernelyg erdvus. O kadaise čia lakstė penki vaikai. Vieniems išėjus, kiti dar tik ropojo. Iš viso moteris jų užaugino dešimt. Dabar jie vienas paskui kitą kviečiasi mamą persikelti, bet kaip iš širdies išrauti butą, į kurį daug investuota pinigų ir gyvenimo?..
S. Norvilienė skaičiuoja: 4000 dar litais mokėjo už plastikinius langus, daug kainavo šiltinimo medžiagos. Kai nebeveikė daugiabutyje įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, išsikasė šulinį – vėl apie 2000 litų.
Kadangi greta ir apačioje – butai tušti, kitos dvi sienos – išorinės, moteris per vieną šildymo sezoną sukūrena tris priekabas – apie 18–20 kubinių metrų malkų. Būdavo, kad kartais per šalčius kambariuose susidarydavo kondensatas – per sienas bėgo vanduo.
Neblogas uždarbis
Malgūžėlių gyventoja mini tą patį mokestį butų ūkiui, kaip ir lieporiškė G. Truškauskaitė. Tik S. Norvilienė sąskaitas tebegauna iki šiolei, nes neįmanoma surinkti jos namo butų savininkų, kad įkurtų bendriją ir mokesčio atsikratytų. Dalis butų šeimininkų, kurie juos įsigijo po 2004 metų, taip pat yra Rusijos piliečiai.
„Nekilnojamojo turto agentūra neblogai iš jų uždirbo. Iš vietinių gyventojų butus supirko už kambarį po 150 litų, o pardavė jau po 400–500 litų“, – apie girdėtus prieš daug metų įvykusius sandėrius pasakoja moteris.
S. Norvilienė atvirauja gaunanti vos poros šimtų eurų pensiją, o vien vaistams po patirtų operacijų išleidžia nuo 130 iki 150 eurų. Per vasarą teritorijos aplink namą žolei nupjauti turėjo nupirkti 25 litrus benzino. Ji galėtų ne vieną pamokyti, kaip išgyventi. Nors sunkiai vaikščioja, dar pasisėja daržovių, prieš kelerius metus laikė naminių paukščių, karvutę.
„Ji duodavo 12 litrų pieno. Būdavo, iš ryto pamelžiu ir išpilu kibirą, nes nebegaliu panešti. Taip kokį pusmetį, kol gyvulėlį pardaviau. Bet iki šiol pamačiusi karvutę apsiašaroju“, – sako Malgūžėlių gyventoja.
Stasė Norvilienė į aštuonbutį atsikėlė 1982 metais, dirbo Lazdyniškių tarybinio ūkio melžėja. Kiek pamena, keturi butai visada turėjo nuolatinius, tvarkingus gyventojus, o likę buvo „prochodnoj dvor“ (rusiškai „pereinamas kiemas“ – aut. past.), kas kelis mėnesius ateidavo naujos šeimos su lagaminais. Iki šiandienos neliko ir tokių.
„Piratnamį“ galvoja paversti globos namais
Rudiškių seniūnijos Beržėnų kaime greta senelių globos namų teritorijos praeinantis keliukas atsiremia tiesiai į langų kiaurymėmis žiojintį dviaukštį daugiabutį.
Nuo vienų jau nebeuždaromų laiptinės durų atitipena draugiškas šunelis, liudijantis esant gyventojų. Tai patvirtina ir prie namo kampo stovintis konteineris, kurio turinys – keli tušti buteliai ir kontrabandinių cigarečių pakuotės.
Užėjus į vidų atrodo dar blogiau. Visų butų durys išplėštos, išnešta, ką galima parduoti. Viename bute panašu į sujauktą gultą, ant sienos kabo paltas. Žmogaus tikrai būta.
Kaimynystėje į savo laukus traktorių atvairavęs ūkininkas Valdas Žigas nusišypso: daugiabutyje įsikūrę du vyrai. Viename bute 50-metis, kitame – 42-ejų metų. Turbūt niekada normaliai ir negyvenę, jeigu jiems tokios sąlygos tinkamos.
Vietiniai ir seniau geros reputacijos neturėjusį daugiabutį vadindavę „veislynu“. Kitur teko girdėti „piratnamio“ arba švelnų, beveik malonybinį „skruzdėlyno“ pavadinimą.
Ūkininkas girdėjęs, kad Beržėnų daugiabutį norėtų įsigyti greta esančių privačių globos namų savininkas Pranas Ragulis. Telefonu pakalbintas verslininkas šią žinią patvirtina. Jis svarsto galimybę namą, kuriame penki butai iš aštuonių priklauso savivaldybei, nupirkti aukcione. Ten įrengtų senelių laisvalaikio centrą, kur galėtų seneliai ir kaimo gyventojai sportuoti, organizuoti renginius. Gal bent vienas toks pasmerktas daugiabutis rajone atgis?..
Autorės nuotr.
Beržėnų daugiabutis gal ir atgims, nes jį nori įsigyti greta esančių senelių globos namų savininkas.
Lieporiškė Genovaitė Truškauskaitė sako jau žadanti irgi išsikelti iš daugiabučio, keliautų į senelių namus.
Genovaitės Truškauskaitės dienos dažniausiai prabėga skaitant knygas.
Iš tolo matyti apleisti Lieporų daugiabučių namų ūkio pastatai, kurie beveik nereikalingi, nes gyvulių nei paukščių žmonės nebelaiko.
Sunku patikėti, kad dėl butų šiame griūvančiame Lieporų daugiabutyje kadaise žmonės tiesiog kovojo, net bibliotekai, kurią žadėta įkurdinti, neliko vietos.
Malgūžėlių daugiabučio tuščių butų langus iškūlė karveliai, kurie jau viduje buvo susisukę lizdus ir viską užteršę mėšlu.
Stasė Norvilienė išgyvena vos iš poros šimtų eurų pensijos, nors vaistams kas mėnesį tenka išleisti net apie 130 eurų.
Stasė Norvilienė niekur iš savo buto kraustytis nenori, nes tiek daug į jį širdies ir pinigų investuota.
Kad Beržėnų „piratnamis“ dar gyvenamas, liudija prie durų gulėjęs ir jaukus svečius pasitinkantis šunelis.
Netikėta, bet šiame būste dar gyvenama.