Naujausios
Priešo funkcija
Renginyje pristatyta Valdo Rakučio ir Žilvinės Petrauskaitės knyga „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“. Kalbėta apie karo ir taikos istorinius dėsningumus, jų įtaką visuomenių, valstybių raidai, praeities panašumus su nūdiena.
Pasak pokalbį moderavusios Izoldos Žagrakalienės, knygoje aprėpiama daug šalių, asmenybių, nuolat keičiasi gėris ir blogis, taika ir karai, kalbama ir apie Lietuvą, ir šių dienų aktualiją – Ukrainą.
Kai 2022 metų pavasarį V. Rakutis iš leidyklos sulaukė siūlymo rašyti knygą apie karą, temą pats pasiūlė praplėsti – rašyti ne tik apie karą, bet ir apie taiką.
„Karas ir taika yra to paties reiškinio priešingi poliai, negali būti taikos be karo, jei nebūtų karo, nebūtų ir žodžio „taika“, ji būtų savaime suprantama būsena. Karo metu žmonės svajoja apie taiką, o taikos metu galvoja, kaip atrodys kitas karas – kariuomenė nuolat ruošiasi kitam karui, toks jos darbas“, – sakė V. Rakutis.
Knygos autoriai siekė paaiškinti, kaip veikia kariuomenės, kaip sudaromos taikos, kokios taikos yra tvarios ir kokios – ne. Pasak istoriko, žmonės dažnai žino mūšių datas, bet daug rečiau – taikos.
V. Rakučiui teko tyrinėti nemažai karų – ne tik kaip mokslininkui – dalyvavo Karo akademijos kapitonų kursų karo meno istorijos seminaruose, kuriuose karininkai tyrinėdavo mūšius.
„Kai matai labai daug įvykių, staiga supranti, kad jie labai panašūs, – sakė V. Rakutis. – Lygiai taip pat žmonės galvojo, kad karo nebus, lygiai taip pat jis netikėtai prasideda, kai prasideda, pradžioje galvoja, kad greit baigsis, po to paaiškėja, kad greit nesibaigs, po to žmonės pradeda pavargti, galvoja, kaip pabaigti – viskas, kas vyksta šiandien Ukrainoje, jau vyko daugybę kartų ir dar vyks daugybę kartų. Kai matai, kokia yra liūdna perspektyva, supranti, kokia yra didžiulė iliuzija gyventi taikoje, galvojant, kad karo nebus.“
Šiuo metu, sako V. Rakutis, matome, kaip pasaulyje kyla vis daugiau karų, ir jeigu buvo laikas, kai visi sakė, kad karo priemonėmis niekas politinių problemų nebespręs, šiandien yra daugybė vadovų, kurie kalba, kaip jėga pertvarkys pasaulį. Ir tai kyla ne vienoje kultūroje, bet visiškai skirtingose vietose vienu metu. O Vakarų pasaulio nelaimė – ilgą laiką toleruotas blogis.
„Pasirodo, priešai labai reikalingi, nes jei jų visiškai nėra, gali įvykti vidinė kultūrinė destrukcija, taip yra atsitikę ne vieną kartą, kai ilgalaikė taika visiškai sugriauna valstybes, jos subyra, pasidaro silpnos. O tos, kurios gyvena ilgalaikiame strese, gali labai sustiprėti. Dabar ne veltui Ukraina sako, kad jų kariuomenė yra stipriausia pasaulyje, ir jie, ko gero, teisūs, nes su tokiais ribotais resursais sugeba sulaikyti tokią didelę priešo kariuomenę.“
Pasak V. Rakučio, ilgalaikės taikos metu nusiginklavimas vyksta ne tik karine prasme, bet ir per jaunimo ugdymą: jaunimas neberuošiamas sunkiems laikams, neberuošiamas rezervas, sustoja fizinis lavinimas, keičiasi šeimos situacija.
„Kodėl lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį? Kas buvo prieš tai? Ogi du šimtus metų vykęs karas su kryžiuočiais, kur tu negali būti silpnas, negali išglebti, negali nesirūpinti karyba. Ilgalaikė taika gali atvesti prie destrukcinių reiškinių. Istorija besidomintys žmonės klausia, kaip atsitiko, kad tokia valstybė, įveikusi kryžiuočius, XVI amžiuje neatlaiko Maskvos puolimo, traukiasi, be Lenkijos nebegali. Tas ir atsitiko, kad taikos metu nesirūpinama valstybės gynyba ir tada ilgainiui atsiranda silpnumas, o visą laiką atsiras priešų, kurie tuo silpnumu pasinaudos. Tokia yra priešo funkcija.“
Neatspėta ateitis
Pasak V. Rakučio, karo metu dideles galias įgauna vadai, todėl renkant kariuomenės vadą visų pirma būtina vertinti jį kaip žmogų, nuo kurio galbūt sunkią valandą priklausys tautos ir valstybės likimas.
„Karo vadai yra gerbiami, suprantant, kad jie nebuvo pūkuoti ir kad jų biografijoje pasikapsčius gali rasti kokį tamsų kampelį, nes tai nėra žmonės, kurie turi spręsti viešųjų ryšių klausimus, jie turi išspręsti problemas su mažiausiais nuostoliais, prisiimdami atsakomybę už žuvusius.“
Istorikas pacitavo „linksmą“ Karo akademijos posakį: jeigu kažkas kalba apie didvyriškumą, už viso to stovi generalinio štabo klaida. Kai būna gerai suplanuota, didvyriškumo dažniausiai nereikia.
„Karo strategai turi turėti matymo dovaną, išmąstyti, nujausti, koks bus ateinantis karas. Todėl taikos metu visų ekspertų, mokslininkų, karo vadų, karo žaidimų dalyvių pagrindinis uždavinys tai nustatyti. Ir tai, ką šiandien turime – Europos pasimetimą, politinį, ekonominį, karinį – yra dėl to, kad nebuvo išspręsta ši problema. Neatspėjo, kas įvyks, nematė. O kai jau matė, užsimerkė, kad nematytų. Seniai matėsi, kaip Rusija auga, koks pavojus. Bet mažino kariuomenes, griovė sistemas. Jokios strategijos – sugalvoji sau pasaulio vaizdą ir gyveni, nepaisydamas, kaip iš tikrųjų yra. O tikroji strategija turi viską įvertinti, nustatyti kariuomenės vystymosi gaires.“
Žvelgdamas į istoriją, iš karo strategų ir teoretikų V. Rakutis išskyrė Vokietijos kariuomenės generalinio štabo viršininką, aukščiausią karinį pareigūną Alfredą fon Šlyfeną, kuris parengė vadinamąjį „Šlyfeno planą“, laikomą vienu genialiausių planų.
Kitas – Napoleonas Bonapartas, karybos genijus, „kaip taktikas jautęs mūšį taip, kaip krepšinio treneris jaučia, kas vyksta aikštelėje“.
Garsiausiu Lietuvos kariuomenės žmogumi, kuris padiktavo madas, V. Rakutis įvardijo Kristupą Radvilą-Perkūną. Jis karaliui Steponui Batorui pasiūlė unikalią idėją – padaryti reidą į giluminius Maskvos valstybės vidinius regionus ir sukelti sumaištį.
„Tikslas – ne užimti, ne nukirsti galvas, nes pasakyta žmonių nežudyti, bet sukelti triukšmą. Du tūkstančiai raitelių įveikė kelią, įsiveržė į vidinius Maskvos regionus. Gandas apie juos pasiekdavo kelios valandos prieš jiems pasirodant. Užfiksuotas atvejis, kai visai netyčia prijojo prie Ivano Rūščiojo IV stanicos, kur kaime gyveno. Atbėgusieji pranešti sakė: „Care, pasiduokim, 100 tūkstančių lietuvių puola!“
Šis reidas, sakė V. Rakutis, sukūrė tradiciją ir lietuviai kartkartėmis jį pakartodavo. Istoriko pastebėjimu, paskutinė tokius reidus, ko gero, darė lenkų kariuomenė karo su bolševikais metu.
Šių laikų karo žiaurumai, V. Rakučio teigimu, paremti keliais svarbiais dalykais. Esminis – žmonės netiki į Dievą.
„Kariaujant krikščioniškoms šalims, egzistavo tam tikros taisyklės. Yra žinomi atvejai, kai Romos popiežius nutraukdavo viduramžiais karus ir įsakydavo kelias savaites nekariauti. Kai yra bendros vertybės, truputėlį lengviau. Kitas dalykas – nebaudžiamumas. Rusija žino, kad ukrainiečiai jiems nelabai gali kuo nors atsakyti, o kai pajunta, kad gali atsakyti, – kitaip ir elgiasi. Pavyzdys, pasikeitimas karo belaisviais vyksta ir šiais laikais.“
Rusija, pasak V. Rakučio, niekada kitaip ir nekariavo. Tai – kitas pasaulis ir kitos savos taisyklės.
„Kas yra kariavimo su Rusija ekspertai? Lietuva. Turime šimtmečių patirtį, kaip su jais kariauti, – teigė istorikas. – Galime iš savo patirties ištraukti daugybę gerų pavyzdžių ir juos panaudoti šiandien.“
Pasak V. Rakučio, Rusijos mąstymo formoje per šimtmečius didelių pokyčių neįvyko. Paprastas mąstymas susijęs su klajoklių kultūra, tai mus skiria.
„Mes – žemdirbių ir miškų zonos gyventojai, jie – klajoklių palikuonys. Klajokliams teritorija nesvarbi, o mes sakome, čia – mūsų žemė, čia – tvora. O pas juos, kiek užėmei, tiek tavo. Klajokliai nebijo rizikuoti. Bet dėl kultūros silpnumo greit praranda kalbą“, – sakė V. Rakutis.
Pasak istoriko, mes turime prigimtines kultūrines savybes, apie kurias mažai kalbame, bet jos daro mus stiprius.
„Mes tiesiog negalime būti su jais vienoje valstybėje. Ir nebūsime. Ir kas beatsitiktų, mes išgyvensime. Tik kad optimizmo nebūtų per daug, ne visi.“
Pasekmės – sunkiai nusakomos
Susitikime Šiauliuose pristatytas ir politinės minties diskusijų klubas „Stulpai“, dalyvavo klubo Klaipėdos padalinio vadovas atsargos pulkininkas Vytautas Reklaitis bei Kauno klubo atstovas Vaidas Zinkevičius, beveik 20 metų tarnavęs Prancūzijos svetimšalių legione.
Klubas Kaune buvo įkurtas daugiau nei prieš ketverius metus V. Rakučio iniciatyva. Stulpai – oficialus Gedimino stulpų pavadinimas. Pasak V. Rakučio, pirmas stulpas – valstybė, antras – tauta, trečias – šeima ir giminė, ketvirtas – tikėjimas. Šie keturi konservatyvūs stulpai nusako klubo kryptis.
Svečiai sulaukė klausimų apie šiandienos pasaulio įvykius – kas laukia, JAV valdant D. Trumpui?
„Dabar visi nuščiuvę, ištikti šoko ir klauso. Įvairūs analitikai kalba, kad toks JAV prezidento elgesys greičiausiai paskatins sustiprėti kitas konkuruojančias organizacijas, ši pasekmė bus pati liūdniausia. Nieko geriau Kinijai negali atsitikti, – svarstė V. Rakutis, pabrėžęs, kad kalbama ne tik apie karinius pajėgumus, NATO, bet ir monitarinę politiką. Jei doleris taps nepatikimas, jo vietoje atsiras kita valiuta.
„Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį, dabar mes turime tokius laikus, kai labai sudėtinga ką nors pasakyti, kas yra blogai, nes kiekvienas kalbėjimas turi pasekmes, tai labai jautrios temos, nes Lietuvos gynyba priklauso labai didele dalimi nuo amerikiečių pagalbos. Mūsų politikai, kartais atrodo, galėtų daugiau pasakyti, bet jie negali, nes turi galvoti, ką kalba, jie atsakingi už mūsų kraštą. Ir žino, jei ten situacija pasikeis labai radikaliai, mūsų gynyba susilpnės iš esmės.“
V. Rakučio manymu, transformacija įvyks, bet po kelių mėnesių, ir tada bus truputėlį lengviau spręsti, ką daryti.
„Pasakysiu dar vieną bjaurų posakį: blogiausia, kas gali atsitikti kariuomenei, tai ilgalaikė taika, visi kiti variantai iš esmės yra teigiami. Ką šioje situacijoje tai reiškia? Kad blogiausi NATO laikai – kai buvo neaiškus priešas, organizacija tiesiog pradėjo byrėti iš vidaus. O kai atsiranda poreikis gintis, draugystės saitai labai sustiprėja. Tik dabar neaišku, kaip viskas atrodys, nes viskas dar vystymosi fazėje, bet galiu jus tikrai nuliūdinti, kad padėtis yra bloga, nieko gero tame nėra, tikėtis kažko labai gero iš tos situacijos aš irgi nematau pagrindo. Griūva pasaulio saugumo architektūra. Pasekmės yra labai sunkiai nusakomos“, – svarstė V. Rakutis.
Diskusiją papildžiusio V. Reklaičio nuomone, visgi buvo dar liūdniau, kai žlugus Sovietų Sąjungai mąstyta apie NATO „paleidimą“. Kai po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristinio akto JAV įžvelgta niša, kad NATO gali pasitarnauti kovai prieš terorizmą, prasidėjo, atsargos karininko manymu, dar vienas blogas dalykas – transformacija, kai buvo atsisakoma sunkiosios ginkluotės, kariuomenės palaipsniui pradėjo virsti savotiška žandarmerija, nes prieš teroristus kovojant tankai nereikalingi. Dabar karo pramonę vėl „užkurti“ yra sudėtinga.
„Turiu vilties, kad Vakarų Europa susiims, išsivaduos nuo pacifistinių nuotaikų ir supras, kad turime rūpintis savo saugumu, o NATO vis tiek išliks Aljansu vienokia ar kitokia forma“, – sakė V. Reklaitis.
O V. Zinkevičius priminė legiono laikų posakį: „Prieš ką draugaujam?“
