„Svorio centro“ politika žlugdo regionų ateitį

KAS LAU­KIA RE­GIO­NŲ?

„Svo­rio cent­ro“ po­li­ti­ka žlug­do re­gio­nų atei­tį

Pa­nai­ki­nus ap­skri­tis, o pi­ni­gams lei­dus nu­sės­ti „svo­rio cent­re“ – Vil­niu­je, re­gio­nams bu­vo dirb­ti­nai iš­muš­tas pa­grin­das iš po ko­jų. Re­gio­nui rei­kia ly­de­rio, žmo­gui – ko­ky­biš­ko švie­ti­mo, vers­lui – kom­pe­ten­ci­jų, ša­liai – ne tik te­ri­to­ri­jos. To­kią ži­nu­tę nau­ja­jai ša­lies val­džiai, ža­dė­ju­siai gai­vin­ti re­gio­nus, siun­čia Vid­man­tas JA­PER­TAS, Šiau­lių pra­mo­nės, pre­ky­bos ir ama­tų rū­mų pre­zi­den­tas, vers­li­nin­kas, Šiau­lių re­gio­no plėt­ros ta­ry­bos na­rys. In­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ – apie re­gio­nų li­ki­mą.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Dau­gy­bę me­tų vei­kia įvai­riau­sių re­gio­ni­nių struk­tū­rų – fon­dų, ta­ry­bų, ko­mi­te­tų, bet šian­dien pri­pa­žįs­ta­ma, kad re­gio­nai di­džiu­liu grei­čiu nyks­ta. Ko­dėl?

– Re­gio­ni­nė plėt­ra, prie­mo­nių vi­su­ma, skir­ta re­gio­ni­nei po­li­ti­kai įgy­ven­din­ti, yra nu­lem­tos Re­gio­ni­nės plėt­ros įsta­ty­mu. Įs­ta­ty­mo vi­zi­ja yra kil­ni: su­ba­lan­suo­ta ir tva­ri Lie­tu­vos re­gio­nų plėt­ra. Bet re­gio­ni­nės po­li­ti­kos nė­ra.

Re­gio­ni­nė po­li­ti­ka tu­rė­tų bū­ti nu­kreip­ta į kryp­tin­gą tam tik­rų so­cia­li­nių, eko­no­mi­nių kryp­čių vys­ty­mą, bet vis tiek ga­lio­ja ly­gia­vos prin­ci­pas. Re­gio­ni­nei po­li­ti­kai vyk­dy­ti lė­šos pa­skirs­to­mos pro­por­cin­gai vi­siems re­gio­nams pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių. Bet ly­gia­vos ta­me, kas tu­rė­tų ska­tin­ti ar kom­pen­suo­ti tam tik­rus geog­ra­fi­nius, is­to­ri­nius, eko­no­mi­nius įvai­rių re­gio­nų ne­to­ly­gu­mus – bū­ti ne­ga­li.

Vil­nius su sa­vo po­ten­cia­lu ir ga­li­my­bė­mis vi­sa­da bu­vo ir yra ki­toks, nei bet ku­ris ki­tas re­gio­nas. Net ir vi­si trys di­die­ji mies­tai – Vil­nius, Kau­nas, Klai­pė­da – yra ne­ly­gio­je kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je su ki­ta ša­lies te­ri­to­ri­ja.

Jei­gu pa­si­žiū­rė­tume į 2007–2013 me­tų fi­nan­si­nį lai­ko­tar­pį, Vil­niaus re­gio­nas vi­du­ti­niš­kai vie­nam gy­ven­to­jui ga­vo dvi­gu­bai dau­giau lė­šų, nei ki­ti re­gio­nai. Tai ro­do, kad re­gio­nų plėt­rai skir­tos lė­šos pir­miau­sia nu­sė­da „svo­rio cent­ruo­se“. Vyk­do­me dar di­des­nę cent­ra­li­za­ci­ją.

– Ko­dėl taip vyks­ta?

– Vil­niu­je yra di­des­nis lo­biz­mas. Taip pat ten yra di­des­nė in­ves­ti­ci­jų grą­ža, yra žmo­nių, ku­rie ga­li už­pil­dy­ti for­muo­ja­mą dar­bo rin­ką.

Ša­lies vi­du­je ne­gin­či­ja­ma mig­ra­ci­ja yra Vil­niaus kryp­ti­mi, o vals­ty­bė nie­ko ne­da­ro, kad tą srau­tą ap­vers­tų, neieš­ko dirb­ti­nių fi­nan­si­nių, so­cia­li­nių inst­ru­men­tų. Rei­kia bū­tent dirb­ti­nių inst­ru­men­tų, nes sa­vai­mi­niai pro­ce­sai vyks­ta vi­sai į ki­tą pu­sę.

Ką tik pa­si­bai­gu­sio­je Šiau­lių vers­lo ir pa­sie­ki­mų pa­ro­dos kon­fe­ren­ci­jo­je vie­nas vil­nie­tis lei­do sau pa­reikš­ti, kad il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je Lie­tu­vo­je liks tik vie­nas mies­tas – Vil­nius. Tai ro­do, kad vyks­ta kryp­tin­ga cent­ra­li­za­ci­jos po­li­ti­ka, ta­čiau ko­kia iš jos nau­da Lie­tu­vai – ne­la­bai su­pran­tu.

Lie­tu­va – la­bai ma­ža ša­lis. Ir kuo to­liau nuo Lie­tu­vos, tuo ji at­ro­do ma­žes­nė, to­dėl sa­ky­ti, kad čia yra vien Vil­nius – la­bai trum­pa­re­giš­ka.

– Ar iš vi­so be­ga­lė­si­me kal­bė­ti apie vals­ty­bin­gu­mą, jei­gu tap­si­me vie­no mies­to vals­ty­be?

– No­rė­čiau ma­ny­ti, kad taip sa­kant yra hi­per­bo­li­zuo­ja­ma. Taip ne­bus. Juk „Ak­me­nės ce­men­to“ nie­ka­da ne­per­kel­si­me į Vil­nių, o bū­tent jis yra trau­kos cent­ras dar­bo rin­ko­je ne tik Ak­me­nės, bet ir ap­lin­ki­nių gy­ven­vie­čių. Mies­tų „su atei­ti­mi“ yra ir dau­giau, jau ne­kal­bant apie Klai­pė­dą. Jei­gu Lie­tu­vos vals­ty­bė at­ras sa­ve per lo­gis­ti­kos vers­lus, tai uos­tas tik­rai bus kon­ku­ren­cin­gas ir to mies­to gy­ven­to­jai tu­rės sa­vo atei­tį.

No­rė­tų­si, kad vers­lo už­si­spy­ri­mą iš­lai­ky­ti re­gio­nuo­se vers­lus, for­muo­ti re­gio­nų ap­lin­ką vals­ty­bė pa­lai­ky­tų.

Sig­na­las per­ke­liant ke­lias mi­nis­te­ri­jas į Kau­ną yra, kad ir Kau­nas „iš­liks“. Pri­si­me­na­me, kad iš di­po­lio Vilnius–Kaunas idė­jos pel­nė­si tik­tai Vil­nius: bū­tent mi­nė­to di­po­lio są­skai­ta kū­rė­si įvai­rūs pro­jek­tai, ku­rie di­džia da­li­mi nu­sės­da­vo Vil­niu­je, o Kau­nas dėl pa­tik­lu­mo ar dėl kaž­ko kit­ko bu­vo ta­pęs sa­vo­tiš­ku at­pir­ki­mo ožiu.

Mi­nis­te­ri­jų per­kė­li­mas į Kau­ną yra ge­ras ženk­las, kad yra po­li­ti­nė va­lia iš­sau­go­ti re­gio­nus.

– Kas vis dėl­to iš­mu­šė pa­grin­dą iš po ko­jų re­gio­nams?

– Vie­nas iš blo­giau­sių veiks­mų – ap­skri­čių ad­mi­nist­ra­ci­jų nai­ki­ni­mas: re­gio­nai ne­te­ko sa­vo lo­bis­to, da­ri­nio, ku­ris bū­tų pa­jė­gus for­muo­ti re­gio­ni­nę po­li­ti­ką, ma­ty­ti ir ži­no­ti, ko rei­kia re­gio­nams.

Šian­dien vei­kia re­gio­no plėt­ros ta­ry­ba – po­li­ti­nis inst­ru­men­tas iš sa­vi­val­dy­bių de­le­guo­tų at­sto­vų, ne­ma­tau, kad jie tu­ri bend­rą tiks­lą. Šian­dien re­gio­no sa­vi­val­dy­bes sie­ja vie­nin­te­lis pro­jek­tas – at­lie­kos. Dėl to ir api­ma ap­mau­das, kad vals­ty­bė šian­dien atė­mė re­gio­nams ad­mi­nist­ra­ci­nes ga­lias, ne­pa­siū­ly­da­ma nie­ko ki­to. Sa­vi­val­da dau­giau lais­vių ne­ga­vo, ir tai tik­rai ne­pa­de­da for­muo­ti vien­ti­so re­gio­no su svar­biais iš­šū­kiais.

Bė­do­ti ne­be­rei­kė­tų: anks­čiau ar vė­liau sa­vi­val­dy­bių me­rai tu­rės at­ras­ti sa­vy­je už­si­spy­ri­mo, atei­ties ma­ty­mo ir sės­ti prie bend­ro sta­lo kal­bė­tis apie bend­rus veiks­mus no­rint at­si­lai­ky­ti to­je kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je su cent­ra­li­za­ci­ja, nes, prie­šin­gu at­ve­ju, Vil­nius vis la­biau su­siurbs vi­są ki­tą Lie­tu­vą.

– Ku­ri iš re­gio­no sa­vi­val­dy­bių tu­rė­tų su­so­din­ti ra­jo­nų me­rus prie bend­ro sta­lo?

– Tu­ri bū­ti ly­de­ris, už ku­rio sto­vė­tų ini­cia­ty­va ir ga­li­my­bės. Nea­be­jo­ju, kad vi­suo­se re­gio­nuo­se ly­de­riais pri­va­lo bū­ti di­die­ji mies­tai. Bū­tent jie pri­va­lo timp­te­lė­ti vi­są re­gio­ną.

Di­džiau­sias lo­ko­mo­ty­vas re­gio­ne – Šiau­liai, ta­čiau kiek jie pri­sii­ma at­sa­ko­my­bės ir kiek vyk­do „re­gio­no lo­ko­mo­ty­vo“ mi­si­ją – re­to­ri­nis klau­si­mas, ka­dan­gi Šiau­lių re­gio­no plėt­ros ta­ry­bai va­do­vau­ja Ak­me­nės ra­jo­no me­ras...

– O ko­kie yra re­gio­no vers­lo pa­jė­gu­mai? Kiek, pa­vyz­džiui, Šiau­liuo­se, re­gio­ne yra vers­li­nin­kų, ku­rie ga­lė­tų iš­lai­ky­ti „Šiau­lių“ krep­ši­nio ko­man­dą ar vyk­dy­ti ko­kį ki­tą stam­bų pro­jek­tą?

– Ma­no nuo­mo­ne, krep­ši­nio klu­bui iš­lai­ky­ti Šiau­lių re­gio­ne vers­lo po­ten­cia­las tik­rai yra. Tik­tai dėl ko jį rei­kė­tų iš­lai­ky­ti? Pa­sa­ky­mas: įmo­nės, su­si­mes­ki­te, kad iš­gy­ven­tų krep­ši­nio klu­bas – gra­žus ges­tas, bet tik tiek.

Jei­gu šian­dien aiš­kiai at­sa­ko­me, ko­dėl tai rei­kė­tų pa­da­ry­ti, ma­nau, kad Šiau­liuo­se tik­rai yra pa­jė­gių vers­li­nin­kų. Tu­ri bū­ti aiš­kiai įvar­din­ta, ko­kia vi­so šio for­ma­to mi­si­ja.

Kal­bė­jau­si su nau­juo­ju klu­bo va­do­vu Min­dau­gu Žu­kaus­ku. „Su­si­bėg­ti“ ir „su­si­mes­ti“ pa­gal švil­pu­ką? Rei­kia įdė­ti daug dar­bo, pa­stan­gų, no­ro, kad vi­sos ša­lys – sir­ga­liai, vers­las, Sa­vi­val­dy­bė, klu­bas iš to pro­jek­to, iš to­kio mo­de­lio lai­mė­tų. Krep­ši­nis yra nor­ma­li ko­mer­ci­nė veik­la, tik tu­rin­ti so­cia­li­nę reikš­mę.

– Kal­bant apie vers­lą gir­di­si taip pat tik vie­na kryp­tis – in­ves­ti­ci­jos. Ko­dėl žy­miai ty­liau ar­ba vi­sai ne­kal­ba­ma apie vie­ti­nio vers­lo aku­mu­lia­vi­mą, apie vie­ti­nio vers­lo kū­ri­mą?

– Šiau­liuo­se – vos ke­le­tą sėk­min­gai in­ves­ta­vu­sių už­sie­nio įmo­nių: Ry­čio Di­jo­ko va­do­vau­ja­ma „Rol Stat­ga“, vie­nas di­džiau­sių žve­jy­bos tink­lų ga­min­to­jų Šiau­rės At­lan­to rin­ko­je taip pat pa­si­rin­ko Šiau­lius – įkur­ta įmo­nė UAB „Ham­pid­jan Bal­tic“. O di­džio­ji da­lis Šiau­lių vers­lo yra vie­ti­nis ka­pi­ta­las.

Il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je sig­na­las, kad be­veik nė­ra už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų, tik­rai yra ne­ge­ras, nes tos įmo­nės ku­ria ne tik dar­bo vie­tas gy­ven­to­jams, bet ir už­sa­ky­mų gre­ta dir­ban­čioms įmo­nėms, at­si­ran­da po­rei­kis koo­pe­ruo­tis, teik­ti pa­slau­gas.

– Šiau­lių re­gio­nas tu­ri ne­ko­kios pa­tir­ties su in­ves­tuo­to­jais, pa­vyz­džiui, da­nų kiau­lių au­gin­to­jais...

– Tai ir­gi vals­ty­bi­nės po­li­ti­kos ne­bu­vi­mo pa­vyz­dys, ku­ris at­si­lie­pė re­gio­ni­nei po­li­ti­kai. Jei­gu da­nų kiau­lių au­gin­to­jai bū­tų in­ves­ta­vę lai­kan­tis vi­sų ap­lin­ko­sau­gi­nių nor­mų ir pri­siė­mę įsi­pa­rei­go­ji­mus, ko­kie ga­lio­ja Eu­ro­po­je, – vis­kas gal ne­bū­tų taip pa­si­bai­gę. Bet į tas veik­los sri­tis vals­ty­bės mas­tu kaž­kas pa­si­žiū­rė­jo pro pirš­tus, nors daž­niau Lie­tu­vos biu­rok­ra­tai gar­sė­ja griež­tu­mu ir uo­lu­mu, vir­ši­jan­čiu nor­mas.

– Ko­kią ap­lin­ką vers­lui ku­ria pa­tys gy­ven­to­jai, vie­tos bend­ruo­me­nės?

– Pa­gal ty­ri­mus, Lie­tu­vo­je įmo­nių skai­čius tūks­tan­čiui gy­ven­to­jų yra be­veik dvi­gu­bai ma­žes­nis, nei Skan­di­na­vi­jo­je. Tai reiš­kia, kad šian­dien įmo­nių ir žmo­nių, ku­rian­čių ir dir­ban­čių vers­le tu­rė­tų bū­ti ženk­liai dau­giau. Tai reiš­kia, kad tu­rė­tų bū­ti ženk­liai dau­giau žmo­nių, ku­rie pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę ir ku­ria sa­vo atei­tį.

Pa­ma­ti­nė ver­ty­bė, kad žmo­gui bū­tų skie­pi­ja­mas no­ras pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi ir su­da­ry­tos ga­li­my­bės at­si­ras­ti veik­los lau­kui, ku­ria­me ga­li dirb­ti ir už­si­dirb­ti. Į to­kius žmo­nes rei­kia žiū­rė­ti, kaip į vals­ty­bės pa­grin­dą. Ta­čiau šian­dien, jei­gu kas pa­da­ry­tų ap­klau­są, ar žmo­gus im­tų­si pri­va­taus vers­lo, daž­niau­sias at­sa­ky­mas, nea­be­jo­ju, bū­tų „ne“. Kaž­kur to­li praei­ty­je tu­ri lik­ti vals­ty­bės lyg­me­niu for­muo­ta opi­ni­ja, kad vers­las yra „iš­nau­do­to­jas“, „verg­val­dys“.

– Gy­ve­ni­miš­ki pa­vyz­džiai ro­do ką ki­ta: kal­ban­tis su vie­no Šiau­lių ra­jo­no mies­te­lio žmo­nė­mis paaiš­kė­jo, kad mies­te­ly­je nė­ra dar­že­lio, bet su­si­da­ry­tų apie 20 vai­kų, ku­rie jį lan­ky­tų. Kai gy­ven­to­jams vie­nas po­li­ti­kas pa­siū­lė kur­ti dar­že­lių vers­lą, paaiš­kė­jo, kad tam neuž­ten­ka pa­tal­pų ir vai­kų. Dar rei­kia ga­ly­bės lei­di­mų, su­de­ri­ni­mų, o vai­kų ką tik pa­melž­tu kar­vės pie­nu ne­ga­li­ma bus mai­tin­ti. Ar vals­ty­bė tik­rai ska­ti­na žmo­nių vers­lu­mą?

– Bend­ruo­me­nė yra la­bai svar­bi jė­ga, ku­ri pri­va­lo veik­ti, nes tu­ri su­vok­ti, kad įstei­gus dar­že­lį, mies­te­ly­je ne­trūks pra­di­nu­kų. Bus pra­di­nu­kų – iš­liks mo­kyk­la, bib­lio­te­ka, gy­ve­na­mie­ji na­mai. O tai jau reiš­kia rea­lią bet ku­rio mies­te­lio, mies­to, re­gio­no atei­tį, o ne bi­lie­tą į vie­ną pu­sę.

– Ko­kio­se sri­ty­se re­gio­no vers­las duo­tų už­duo­čių nau­ja­jam Sei­mui ir Vy­riau­sy­bei?

– Švie­ti­mo sis­te­ma su tu­ri­niu, for­mo­mis pri­va­lo kuo grei­čiau kar­di­na­liai keis­tis. Vai­kams rei­ka­lin­gas ko­ky­bi­nis šuo­lis pa­ži­ni­me, ver­ty­bė­se. Jei­gu vai­ko ko­ky­biš­ko au­gi­mo ke­ly­je kliū­tis yra mo­ky­to­jas, mo­kan­tis iš 30 me­tų se­nu­mo va­do­vė­lio, ar­ba tė­vai, su­ge­bė­ję su­kur­ti ri­zi­kos gru­pės šei­mą, mū­sų ša­lis atei­ties ne­tu­rės.

Švie­ti­mas bus pa­ts di­džiau­sias iš­šū­kis nau­jai val­džiai, nes žmo­gaus kom­pe­ten­ci­jos neat­si­ras sa­vai­me, jos tu­ri bū­ti ug­do­mos, ku­ria­mos, tam pro­ce­sui tu­ri bū­ti ieš­ko­ma ša­li­nin­kų, fi­nan­sų.

Jei­gu vai­kui dings­ta no­ras kuo nors gy­ve­ni­me bū­ti, ir jis ne­tu­ri ką pa­ra­šy­ti ra­ši­nė­ly­je „Kuo no­rė­čiau bū­ti?“, va­di­na­si, švie­ti­mo sis­te­ma jau vei­kia prieš vai­ką.

Lie­tu­vos ir jos re­gio­nų atei­tis šian­dien yra maž­daug tre­čio­kas, pa­vyz­džiui, var­du Jo­nu­kas, ku­riam apie de­šimt me­tų.

Vid­man­tas Ja­per­tas, Šiau­lių pra­mo­nės, pre­ky­bos ir ama­tų rū­mų pre­zi­den­tas, vers­li­nin­kas, sa­ko, kad re­gio­ne tu­ri bū­ti ly­de­ris, už ku­rio sto­vė­tų ini­cia­ty­va ir ga­li­my­bės: „Nea­be­jo­ju, kad vi­suo­se re­gio­nuo­se ly­de­riais pri­va­lo bū­ti di­die­ji mies­tai.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių vers­lo at­sto­vas Vid­man­tas Ja­per­tas sako, jog Šiau­liuo­se tik­rai yra pa­jė­gių vers­li­nin­kų, ku­rie ga­lė­tų pa­dė­ti, pa­vyz­džiui, krep­ši­nio klu­bui „Šiau­liai“, ta­čiau tu­ri bū­ti aiš­kiai įvar­dy­ta, ko­kia vi­so to mi­si­ja.