„Sveikas, čempione!“

„Svei­kas, čem­pio­ne!“

Kur­šė­niš­kiui And­riui Sku­jai šie me­tai bu­vo ypa­tin­gi. Šią sa­vai­tę jis pa­skelb­tas me­tų kur­šė­niš­kiu. Šią va­sa­rą jis ta­po Eu­ro­pos čem­pio­nu. Šį ru­de­nį jam įteik­tas Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no me­da­lis. Ne­se­niai ap­lan­kė Ka­ta­rą, Ja­po­ni­ją. Vi­so to And­rius nie­ka­da ne­bū­tų pa­ty­ręs, jei ne­bū­tų ap­si­spren­dęs pa­kil­ti nuo so­fos ir pra­dė­ti pro­fe­sio­na­liai spor­tuo­ti. Kai tik iš­drį­so – at­si­ti­ko taip, kad ir jo ūgis, ir svo­ris, ir šiek tiek silp­nes­nė de­ši­nio­ji ran­ka ta­po ne trū­ku­mu, o pri­va­lu­mu.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Auk­si­nis kur­šė­niš­kis

Su And­riu­mi jo na­muo­se su­si­ti­ko­me li­kus ge­ram pus­die­niui iki jam įtei­kiant me­tų kur­šė­niš­kio ti­tu­lą. Šis ap­do­va­no­ji­mas įsteig­tas pa­dė­ko­ti gy­ven­to­jams už jų nuo­pel­nus mies­tui, bend­ruo­me­nei ir Kur­šė­nų var­do gar­si­ni­mą.

„Svei­kas, čem­pio­ne!“ – ne­re­tas kur­šė­niš­kis taip pa­svei­ki­na And­rių, nors jis šiek tiek ir kuk­li­na­si to­kio dė­me­sio.

And­riaus Sku­jos dė­ka Kur­šė­nų var­das šie­met iš­gar­sin­tas ne tik Lie­tu­vo­je – Vo­kie­ti­jo­je, Ja­po­ni­jo­je. Kiek anks­čiau – Ka­ta­re, Jung­ti­niuo­se Ara­bų Emy­ra­tuo­se.

26-erių vai­ki­nas šyp­so­si, pri­si­min­da­mas sa­vo auk­si­nę spor­to va­sa­rą.

Šį rugp­jū­tį Ber­ly­ne, Vo­kie­ti­jo­je, vy­ku­sia­me Eu­ro­pos neį­ga­lių­jų leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­na­te And­rius iš­ko­vo­jo auk­so me­da­lį ie­ties me­ti­mo rung­ty­je – kur­šė­niš­kio ie­tis nu­skrie­jo 45 met­rus 4 cen­ti­met­rus.

Iš šio čem­pio­na­to And­rius par­si­ve­žė ir bron­zos me­da­lį – ru­tu­lio stū­mi­mo rung­ty­je And­riaus re­zul­ta­tas bu­vo tre­čias Eu­ro­po­je.

Į grį­žu­sį su auk­su į Lie­tu­vą And­rių nu­kry­po te­le­vi­zi­jų ka­me­ros, ger­bė­jai su ąžuo­lo vai­ni­ku pa­si­ti­ko kur­šė­niš­kį Vil­niaus oro uos­te.

Po auk­si­nės va­sa­ros spa­lio 3 die­ną And­rius bu­vo pa­kvies­tas į Pre­zi­den­tū­rą, ten Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė įtei­kė vals­ty­bi­nius ap­do­va­no­ji­mus ge­riau­siems me­tų spor­ti­nin­kams. Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no me­da­lis įteik­tas leng­vaat­le­čiui And­riui Sku­jai ir jo tre­ne­riui Dei­man­tui Ju­siui.

Nau­ji me­tai ir 72 cen­ti­met­rai drau­gys­tės

Kai And­rius at­si­sto­ja nuo so­fos pa­ro­dy­ti sa­vo lai­mė­tų me­da­lių ko­lek­ci­jos ir vals­ty­bi­nio ap­do­va­no­ji­mo – iki lu­bų nuo jo vir­šu­gal­vio ne­di­de­lis tar­pas be­lie­ka.

26-erių me­tų And­riaus ūgis – 2 met­rai 5 cen­ti­met­rai.

Leng­vo­sios at­le­ti­kos tre­ni­ruo­tes jis pra­dė­jo prieš ket­ve­rius me­tus.

Klai­pė­do­je, so­cia­li­nių moks­lų ko­le­gi­jo­je, bai­gė tarp­tau­ti­nio vers­lo va­dy­bos stu­di­jas, bet uos­ta­mies­ty­je ne­li­ko – grį­žo į gim­tuo­sius Kur­šė­nus. Ieš­ko­jo dar­bo. Vers­lo va­dy­bi­nin­kas be pa­tir­ties ne­daug kam rei­ka­lin­gas, bet jam pa­vy­ko su­si­ras­ti dar­bą. O ta­da jau ir po­mė­gį, ku­ris jį iš­tem­pė nuo so­fos į spor­to sa­lę ir pa­kė­lė į spor­ti­nes aukš­tu­mas.

Nuo vai­kys­tės And­rius bu­vo ne tik di­de­lis, bet ir jud­rus – krep­ši­nis, fut­bo­las, ban­dė ir sun­kią­ją at­le­ti­ką, ir vir­vės trau­ki­mą. Pa­ki­lo ei­ti pa­spor­tuo­ti, tie­są sa­kant, po so­čių Nau­jų­jų me­tų šven­čių. Pir­miau­sia – ne­to­li na­mų bu­vu­sio Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ko te­ri­to­ri­jo­je esan­čio­je „štan­gi­nė­je“, „Žė­ru­čio“ spor­to klu­be.

Tre­ne­ris Dei­man­tas Ju­sys, ku­ris tre­ni­ruo­ja ir dau­giau neį­ga­lių spor­ti­nin­kų, tarp jų ir ki­tą gar­sų Šiau­lių ra­jo­no spor­ti­nin­ką, jė­gos tri­ko­vės pa­sau­lio čem­pio­ną Egi­di­jų Val­čiu­ką, pa­si­kvie­tė nu­sta­ty­ti ir And­riaus spor­ti­nes ga­li­my­bes.

Pir­mą kar­tą lai­ky­da­mas ran­ko­se ru­tu­lį, And­rius įvyk­dė B gru­pės nor­ma­ty­vą. Aki­vaiz­du – spor­ti­nin­ko duo­me­nis tu­ri, to­dėl nu­tar­ta tre­ni­ruo­tis rim­čiau.

Iki tol su ki­tu gar­siu leng­vaat­le­čiu ir sun­kiaat­le­čiu E. Val­čiu­ku And­rius bu­vo pa­žįs­ta­mas, bet spor­tas juos pa­da­rė ir pui­kiais drau­gais. Abu drau­ge tre­ni­ruo­ja­si. Abu čem­pio­nai. Abu ga­būs stum­ti ru­tu­lį, mes­ti dis­ką, ie­tį.

Abu ne­tel­pa ir į ūgio stan­dar­tus. 133 cen­ti­met­rų Egi­di­jų ir 205 cen­ti­met­rų And­rių ski­ria tik vie­nas es­mi­nis skir­tu­mas – 72 cen­ti­met­rai. Ta­čiau tai tik prie­žas­tis kur­ti links­mas is­to­ri­jas, pa­vyz­džiui, kad ne­di­de­lio ūgio Egi­di­jus dis­ką, ru­tu­lį ar ie­tį me­ta „iš skle­po“, o And­rius „iš ant­ro aukš­to“.

Ir šią – auk­si­nę And­riui va­sa­rą, Egi­di­jaus krū­ti­nę Eu­ro­pos leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­na­te pa­puo­šė bron­zos me­da­lis.

Svar­biau­sia – pa­kil­ti

Kai jau po so­čių Nau­jų­jų me­tų And­rius pa­ki­lo ir tre­ne­rio pa­de­da­mas at­ra­do sa­vy­je spor­ti­nin­ko ta­len­tą, ke­lio­nė į Šiau­lių leng­vo­sios at­le­ti­kos ir svei­ka­tin­gu­mo cent­ro ma­nie­žą ta­po ko­ne kas­die­ny­be, pa­rei­ka­lau­jan­čia maž­daug pust­re­čios va­lan­dos tre­ni­ruo­čių.

And­riaus tre­ne­riai – Dei­man­tas Ju­sys ir Šiau­lių leng­vo­sios at­le­ti­kos ir svei­ka­tin­gu­mo cent­ro va­do­vas Tol­vy­das Ska­li­kas.

And­riui pui­kiai se­ka­si nuo pat spor­ti­nės kar­je­ros pra­džios. Jis įšo­ko į neį­ga­lių­jų spor­to eli­tą jau Lie­tu­vos čem­pio­na­te.

And­riaus de­ši­ny­sis pe­tys ma­žiau iš­si­vys­tęs ir ne­ga­li at­lik­ti kai ku­rių ju­de­sių, dėl to silp­nes­nė de­ši­nė ran­ka. Bet iš­vy­kęs į pir­mą­sias var­žy­bas už­sie­ny­je, į Kur­šė­nus jau grį­žo su "Grand Prix".

2015 me­tų ru­de­nį And­rius jau da­ly­va­vo So­čy­je, Ru­si­jo­je, vy­ku­sio­se pa­sau­lio IWAS neį­ga­lių­jų žai­dy­nė­se. Lie­tu­vos leng­vo­sios at­le­ti­kos na­cio­na­li­nei rink­ti­nei at­sto­va­vo še­ši Šiau­liuo­se be­si­tre­ni­ruo­jan­tys spor­ti­nin­kai, tarp ku­rių – ir A. Sku­ja. Ta­da iš de­šim­ties Lie­tu­vos leng­vo­sios at­le­ti­kos na­cio­na­li­nės rink­ti­nės iš­ko­vo­tų me­da­lių de­vy­nis lai­mė­jo šiau­lie­čiai, o iš jų trys bron­zos me­da­liai iš­ko­vo­ti And­riaus.

Ki­tais me­tais vyko pa­sau­lio čem­pio­na­tas Do­ho­je, Ka­ta­re.

„Iš pra­džių ir aš pa­ts ne­la­bai ko ti­kė­jau­si, ir tė­vai skep­tiš­kai žiū­rė­jo, bet, pa­si­ro­do, svar­biau­sia bu­vo pa­kil­ti ir pra­dė­ti“, – taip apie spor­tą, ku­ris at­vė­rė pa­sau­lį, sa­kė And­rius.

At­si­vė­rė akys į sa­ve

Spor­tas And­riui at­vė­rė ne tik pa­sau­lį, bet ir akis į sa­vo pa­ties atei­tį. And­rius Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ja kū­no kul­tū­ros ir spor­to edu­ko­lo­gi­jos ma­gist­ran­tū­ro­je ir ren­gia­si tap­ti tre­ne­riu.

„Pra­dė­jau įsi­va­žiuo­ti ir at­si­ra­do toks di­de­lis no­ras spor­tuo­ti, tre­ni­ruo­ti. Įsi­vaiz­duo­jat, spor­tuo­ji pa­ts ir dar sa­vo spor­ti­nes ži­nias pri­tai­kai dar­be!.. Ką ge­riau ir be­ga­li­ma su­gal­vo­ti?..“ – to­kią sa­vo atei­tį da­bar ir ku­ria 2018 me­tų kur­šė­niš­kis.

And­rius ra­šo bai­gia­mą­jį ma­gist­ro dar­bą, tu­ri pla­nų su­kur­ti sis­te­mą, pa­gal ku­rią vai­kai jau nuo dar­že­lio  pra­dė­tų tre­ni­ruo­tis, gy­ven­ti ak­ty­vų gy­ve­ni­mą.

And­riui tre­ne­rio idea­las yra jo tre­ne­ris Dei­man­tas Ju­sys, jis tu­rė­jo ir įkal­bė­ti And­rių spor­tuo­ti, ir mo­ty­vuo­ti, nes bu­vo min­čių net ne­pra­dė­ti tre­ni­ruo­čių.

La­bai ver­tin­gų pa­ta­ri­mų And­riui duo­da ir ant­ra­sis jo tre­ne­ris, pri­si­jun­gęs kiek vė­liau, – Tol­vy­das Ska­li­kas.

And­rius kiek­vie­nam žmo­gui pa­ta­ria ne­pra­žiop­so­ti sa­vo šan­so, o „pa­kil­ti nuo sa­vo so­fos“ ir ban­dy­ti.

Ką ga­li ini­cia­ty­vus žmo­gus

And­rius pa­sa­ko­ja, kad prieš dve­jus me­tus jis taip pat bu­vo ta­pęs Eu­ro­pos neį­ga­lių­jų leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­nu. Tik tuo­met čem­pio­na­tas vy­ko Ita­li­jo­je ir me­da­lius už ie­ties me­ti­mą ir ru­tu­lio stū­mi­mą lai­mė­jo „at­virkš­čiai“. Ta­da už ru­tu­lį par­si­ve­žė auk­są, o už ie­tį – bron­zą.

Ta­da And­riaus nie­kas ne­pa­puo­šė oro uos­te ąžuo­lų vai­ni­ku ir ap­skri­tai ne­daug kas ži­no­jo, kad jis ta­po Eu­ro­pos čem­pio­nu.

Ir And­rius ži­no to prie­žas­tį – pa­si­kei­tė Lie­tu­vos pa­ro­lim­pi­nio ko­mi­te­to va­do­vy­bė. Pa­ro­lim­pi­nio ko­mi­te­to pre­zi­den­tu ta­pęs bu­vęs šiau­lie­tis Min­dau­gas Bi­lius iš­drį­so, And­riaus žo­džiais, pa­ko­vo­ti už neį­ga­lius spor­ti­nin­kus ir jie Lie­tu­vo­je pa­ga­liau ta­po ma­to­mi, ži­no­mi, ger­bia­mi ir įver­ti­na­mi.

Kad vis­kas vyks­ta jau vi­sai ki­taip, neį­ga­lie­ji spor­ti­nin­kai, pa­ro­lim­pie­čiai pa­ju­to jau per­nai Lon­do­ne vy­ku­sia­me pa­sau­lio leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­na­te. Nors ta­da And­rius dėl trau­mos ne­ga­lė­jo pa­de­monst­ruo­ti pui­kių re­zul­ta­tų, bet ki­to­kį po­žiū­rį į neį­ga­lių­jų spor­tą ir spor­ti­nin­kus pa­ju­to iš kar­to – ir vie­ši­nant neį­ga­lių­jų spor­ti­nius pa­sie­ki­mus, ir or­ga­ni­zuo­jant tarp­tau­ti­nes var­žy­bas.

„Pa­si­ro­do, kiek daug ga­li vie­no žmo­gaus ini­cia­ty­vos! Anks­čiau va­do­vai „tu­ris­ta­vo“, o da­bar pa­ga­liau at­si­gręž­ta į spor­ti­nin­kus“, – pa­žymė­jo kur­šė­niš­kis.

And­riaus pa­sa­ko­ji­mu, va­do­vau­jant M. Bi­liui, pui­kiai su­da­ry­tos var­žy­bų ir tre­ni­ruo­čių pro­gra­mos, spor­ti­nin­kai ke­liau­ja tre­ni­ruo­damiesi po pa­sau­lį.

Sten­gia­ma­si spor­ti­nin­kus vež­ti į kuo dau­giau var­žy­bų, net jei­gu spor­ti­nin­kai ir ne­lai­mi, jie iš­moks­ta val­dy­ti jau­du­lį, kad jis kuo ma­žiau truk­dy­tų prieš at­sa­kin­gas var­žy­bas.

Lai­kas To­ki­jui

And­rius ne­se­niai grį­žo iš Ja­po­ni­jos, čia Lie­tu­vos neį­ga­lių­jų žvaigž­dės da­ly­va­vo pa­žin­ti­nė­je sto­vyk­lo­je. Vaikš­čio­jo po To­ki­ją, po­rą ma­žes­nių Ja­po­ni­jos mies­tų ir vis ste­bė­jo­si, ko­dėl ja­po­nai ypač pa­slau­gūs Lie­tu­vos pa­ro­lim­pie­čių rink­ti­nei.

„Ne­ži­nau, gal tų ja­po­nų bu­vo kaž­kaip ypa­tin­gai pa­pra­šy­ta, bet to­kių pa­slau­gių žmo­nių ne­te­ko gy­ve­ni­me ma­ty­ti. Mes ei­nam ir mums kaip di­džiau­sioms žvaigž­dėms plo­ja vi­si! Įdo­miai taip jau­tė­mės“, – juo­kė­si And­rius.

Tre­ni­ruo­čių sto­vyk­la Ja­po­ni­jo­je vyks 2019 me­tais.

Iki To­ki­jo olim­pia­dos 2020 me­tų va­sa­rą be­li­ko vos pu­sant­rų me­tų.

And­rius To­ki­jui ruo­šia­si la­bai at­sa­kin­gai. Ru­tu­lio stū­mi­mo rung­tis praė­ju­sio­je Rio pa­ro­lim­pia­do­je dar ne­bu­vo pri­pa­žin­ta olim­pi­ne rung­ti­mi. Da­bar jau atė­jo lai­kas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Kur­šė­niš­kiui And­riui Sku­jai, 205 cen­ti­met­rų ūgio at­le­tui, šie me­tai bu­vo auk­si­niai – jis ta­po čem­pio­nu, Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no me­da­li­nin­ku, me­tų kur­šė­niš­kiu.

Įs­pū­din­ga me­da­lių ko­lek­ci­ja iš svar­biau­sių tarp­tau­ti­nių var­žy­bų su­kaup­ta vos per ke­le­rius me­tus.

Tre­ne­ris Dei­man­tas Ju­sys (iš kai­rės), Lie­tu­vos pa­ro­lim­pi­nio ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Min­dau­gas Bi­lius, at­le­tas Egi­di­jus Val­čiu­kas ir And­rius Sku­ja.

And­rius Sku­ja Ja­po­ni­jo­je, pa­žin­ti­nė­je tre­ni­ruo­čių sto­vyk­lo­je. La­biau­siai And­rių ste­bi­no vie­ti­nių žmo­nių pa­slau­gu­mas ir su­si­ža­vė­ji­mas lie­tu­vių spor­ti­nin­kais, lyg pa­sau­li­nė­mis žvaigž­dė­mis.