
Naujausios
„Sveikas, čempione!“
Kuršėniškiui Andriui Skujai šie metai buvo ypatingi. Šią savaitę jis paskelbtas metų kuršėniškiu. Šią vasarą jis tapo Europos čempionu. Šį rudenį jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis. Neseniai aplankė Katarą, Japoniją. Viso to Andrius niekada nebūtų patyręs, jei nebūtų apsisprendęs pakilti nuo sofos ir pradėti profesionaliai sportuoti. Kai tik išdrįso – atsitiko taip, kad ir jo ūgis, ir svoris, ir šiek tiek silpnesnė dešinioji ranka tapo ne trūkumu, o privalumu.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Auksinis kuršėniškis
Su Andriumi jo namuose susitikome likus geram pusdieniui iki jam įteikiant metų kuršėniškio titulą. Šis apdovanojimas įsteigtas padėkoti gyventojams už jų nuopelnus miestui, bendruomenei ir Kuršėnų vardo garsinimą.
„Sveikas, čempione!“ – neretas kuršėniškis taip pasveikina Andrių, nors jis šiek tiek ir kuklinasi tokio dėmesio.
Andriaus Skujos dėka Kuršėnų vardas šiemet išgarsintas ne tik Lietuvoje – Vokietijoje, Japonijoje. Kiek anksčiau – Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
26-erių vaikinas šypsosi, prisimindamas savo auksinę sporto vasarą.
Šį rugpjūtį Berlyne, Vokietijoje, vykusiame Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate Andrius iškovojo aukso medalį ieties metimo rungtyje – kuršėniškio ietis nuskriejo 45 metrus 4 centimetrus.
Iš šio čempionato Andrius parsivežė ir bronzos medalį – rutulio stūmimo rungtyje Andriaus rezultatas buvo trečias Europoje.
Į grįžusį su auksu į Lietuvą Andrių nukrypo televizijų kameros, gerbėjai su ąžuolo vainiku pasitiko kuršėniškį Vilniaus oro uoste.
Po auksinės vasaros spalio 3 dieną Andrius buvo pakviestas į Prezidentūrą, ten Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė valstybinius apdovanojimus geriausiems metų sportininkams. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis įteiktas lengvaatlečiui Andriui Skujai ir jo treneriui Deimantui Jusiui.
Nauji metai ir 72 centimetrai draugystės
Kai Andrius atsistoja nuo sofos parodyti savo laimėtų medalių kolekcijos ir valstybinio apdovanojimo – iki lubų nuo jo viršugalvio nedidelis tarpas belieka.
26-erių metų Andriaus ūgis – 2 metrai 5 centimetrai.
Lengvosios atletikos treniruotes jis pradėjo prieš ketverius metus.
Klaipėdoje, socialinių mokslų kolegijoje, baigė tarptautinio verslo vadybos studijas, bet uostamiestyje neliko – grįžo į gimtuosius Kuršėnus. Ieškojo darbo. Verslo vadybininkas be patirties nedaug kam reikalingas, bet jam pavyko susirasti darbą. O tada jau ir pomėgį, kuris jį ištempė nuo sofos į sporto salę ir pakėlė į sportines aukštumas.
Nuo vaikystės Andrius buvo ne tik didelis, bet ir judrus – krepšinis, futbolas, bandė ir sunkiąją atletiką, ir virvės traukimą. Pakilo eiti pasportuoti, tiesą sakant, po sočių Naujųjų metų švenčių. Pirmiausia – netoli namų buvusio Pavenčių cukraus fabriko teritorijoje esančioje „štanginėje“, „Žėručio“ sporto klube.
Treneris Deimantas Jusys, kuris treniruoja ir daugiau neįgalių sportininkų, tarp jų ir kitą garsų Šiaulių rajono sportininką, jėgos trikovės pasaulio čempioną Egidijų Valčiuką, pasikvietė nustatyti ir Andriaus sportines galimybes.
Pirmą kartą laikydamas rankose rutulį, Andrius įvykdė B grupės normatyvą. Akivaizdu – sportininko duomenis turi, todėl nutarta treniruotis rimčiau.
Iki tol su kitu garsiu lengvaatlečiu ir sunkiaatlečiu E. Valčiuku Andrius buvo pažįstamas, bet sportas juos padarė ir puikiais draugais. Abu drauge treniruojasi. Abu čempionai. Abu gabūs stumti rutulį, mesti diską, ietį.
Abu netelpa ir į ūgio standartus. 133 centimetrų Egidijų ir 205 centimetrų Andrių skiria tik vienas esminis skirtumas – 72 centimetrai. Tačiau tai tik priežastis kurti linksmas istorijas, pavyzdžiui, kad nedidelio ūgio Egidijus diską, rutulį ar ietį meta „iš sklepo“, o Andrius „iš antro aukšto“.
Ir šią – auksinę Andriui vasarą, Egidijaus krūtinę Europos lengvosios atletikos čempionate papuošė bronzos medalis.
Svarbiausia – pakilti
Kai jau po sočių Naujųjų metų Andrius pakilo ir trenerio padedamas atrado savyje sportininko talentą, kelionė į Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro maniežą tapo kone kasdienybe, pareikalaujančia maždaug pustrečios valandos treniruočių.
Andriaus treneriai – Deimantas Jusys ir Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro vadovas Tolvydas Skalikas.
Andriui puikiai sekasi nuo pat sportinės karjeros pradžios. Jis įšoko į neįgaliųjų sporto elitą jau Lietuvos čempionate.
Andriaus dešinysis petys mažiau išsivystęs ir negali atlikti kai kurių judesių, dėl to silpnesnė dešinė ranka. Bet išvykęs į pirmąsias varžybas užsienyje, į Kuršėnus jau grįžo su "Grand Prix".
2015 metų rudenį Andrius jau dalyvavo Sočyje, Rusijoje, vykusiose pasaulio IWAS neįgaliųjų žaidynėse. Lietuvos lengvosios atletikos nacionalinei rinktinei atstovavo šeši Šiauliuose besitreniruojantys sportininkai, tarp kurių – ir A. Skuja. Tada iš dešimties Lietuvos lengvosios atletikos nacionalinės rinktinės iškovotų medalių devynis laimėjo šiauliečiai, o iš jų trys bronzos medaliai iškovoti Andriaus.
Kitais metais vyko pasaulio čempionatas Dohoje, Katare.
„Iš pradžių ir aš pats nelabai ko tikėjausi, ir tėvai skeptiškai žiūrėjo, bet, pasirodo, svarbiausia buvo pakilti ir pradėti“, – taip apie sportą, kuris atvėrė pasaulį, sakė Andrius.
Atsivėrė akys į save
Sportas Andriui atvėrė ne tik pasaulį, bet ir akis į savo paties ateitį. Andrius Šiaulių universitete studijuoja kūno kultūros ir sporto edukologijos magistrantūroje ir rengiasi tapti treneriu.
„Pradėjau įsivažiuoti ir atsirado toks didelis noras sportuoti, treniruoti. Įsivaizduojat, sportuoji pats ir dar savo sportines žinias pritaikai darbe!.. Ką geriau ir begalima sugalvoti?..“ – tokią savo ateitį dabar ir kuria 2018 metų kuršėniškis.
Andrius rašo baigiamąjį magistro darbą, turi planų sukurti sistemą, pagal kurią vaikai jau nuo darželio pradėtų treniruotis, gyventi aktyvų gyvenimą.
Andriui trenerio idealas yra jo treneris Deimantas Jusys, jis turėjo ir įkalbėti Andrių sportuoti, ir motyvuoti, nes buvo minčių net nepradėti treniruočių.
Labai vertingų patarimų Andriui duoda ir antrasis jo treneris, prisijungęs kiek vėliau, – Tolvydas Skalikas.
Andrius kiekvienam žmogui pataria nepražiopsoti savo šanso, o „pakilti nuo savo sofos“ ir bandyti.
Ką gali iniciatyvus žmogus
Andrius pasakoja, kad prieš dvejus metus jis taip pat buvo tapęs Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionu. Tik tuomet čempionatas vyko Italijoje ir medalius už ieties metimą ir rutulio stūmimą laimėjo „atvirkščiai“. Tada už rutulį parsivežė auksą, o už ietį – bronzą.
Tada Andriaus niekas nepapuošė oro uoste ąžuolų vainiku ir apskritai nedaug kas žinojo, kad jis tapo Europos čempionu.
Ir Andrius žino to priežastį – pasikeitė Lietuvos parolimpinio komiteto vadovybė. Parolimpinio komiteto prezidentu tapęs buvęs šiaulietis Mindaugas Bilius išdrįso, Andriaus žodžiais, pakovoti už neįgalius sportininkus ir jie Lietuvoje pagaliau tapo matomi, žinomi, gerbiami ir įvertinami.
Kad viskas vyksta jau visai kitaip, neįgalieji sportininkai, parolimpiečiai pajuto jau pernai Londone vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Nors tada Andrius dėl traumos negalėjo pademonstruoti puikių rezultatų, bet kitokį požiūrį į neįgaliųjų sportą ir sportininkus pajuto iš karto – ir viešinant neįgaliųjų sportinius pasiekimus, ir organizuojant tarptautines varžybas.
„Pasirodo, kiek daug gali vieno žmogaus iniciatyvos! Anksčiau vadovai „turistavo“, o dabar pagaliau atsigręžta į sportininkus“, – pažymėjo kuršėniškis.
Andriaus pasakojimu, vadovaujant M. Biliui, puikiai sudarytos varžybų ir treniruočių programos, sportininkai keliauja treniruodamiesi po pasaulį.
Stengiamasi sportininkus vežti į kuo daugiau varžybų, net jeigu sportininkai ir nelaimi, jie išmoksta valdyti jaudulį, kad jis kuo mažiau trukdytų prieš atsakingas varžybas.
Laikas Tokijui
Andrius neseniai grįžo iš Japonijos, čia Lietuvos neįgaliųjų žvaigždės dalyvavo pažintinėje stovykloje. Vaikščiojo po Tokiją, porą mažesnių Japonijos miestų ir vis stebėjosi, kodėl japonai ypač paslaugūs Lietuvos parolimpiečių rinktinei.
„Nežinau, gal tų japonų buvo kažkaip ypatingai paprašyta, bet tokių paslaugių žmonių neteko gyvenime matyti. Mes einam ir mums kaip didžiausioms žvaigždėms ploja visi! Įdomiai taip jautėmės“, – juokėsi Andrius.
Treniruočių stovykla Japonijoje vyks 2019 metais.
Iki Tokijo olimpiados 2020 metų vasarą beliko vos pusantrų metų.
Andrius Tokijui ruošiasi labai atsakingai. Rutulio stūmimo rungtis praėjusioje Rio parolimpiadoje dar nebuvo pripažinta olimpine rungtimi. Dabar jau atėjo laikas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kuršėniškiui Andriui Skujai, 205 centimetrų ūgio atletui, šie metai buvo auksiniai – jis tapo čempionu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalininku, metų kuršėniškiu.
Įspūdinga medalių kolekcija iš svarbiausių tarptautinių varžybų sukaupta vos per kelerius metus.
Treneris Deimantas Jusys (iš kairės), Lietuvos parolimpinio komiteto pirmininkas Mindaugas Bilius, atletas Egidijus Valčiukas ir Andrius Skuja.
Andrius Skuja Japonijoje, pažintinėje treniruočių stovykloje. Labiausiai Andrių stebino vietinių žmonių paslaugumas ir susižavėjimas lietuvių sportininkais, lyg pasaulinėmis žvaigždėmis.