Svarbiausia – neprarasti vilties

ŠVEN­ČIŲ BE­LAU­KIANT

Svar­biau­sia – ne­pra­ras­ti vil­ties

Žei­me­lio (Pak­ruo­jo r.) šv. Pet­ro ir Povi­lo ir Kriu­kų (Jo­niš­kio r.) šv. Lau­ry­no pa­ra­pi­jo­je ant­rus me­tus ti­kin­čių­jų ga­ny­to­jo pa­rei­gas at­lie­kan­tis ku­ni­gas kle­bo­nas Vai­das Mi­kal­čius, li­kus ke­lioms die­noms iki Ka­lė­dų kar­tu su tal­ki­nin­kais prie mal­dos na­mų sta­tė pra­kar­tė­lę. Me­džio dar­bus dar vai­kys­tė­je pa­mė­gęs, iš se­ne­lio sta­liaus šį po­lin­kį pa­vel­dė­jęs dva­si­nin­kas po­kal­by­je su „Šiau­lių kraš­tu“ sa­kė, kad dar­bas pa­de­da ati­trūk­ti nuo niū­rių min­čių, o kū­ry­bi­nis pro­ce­sas nu­ra­mi­na, su­tei­kia at­gai­vą, kaip ir mal­da. To­dėl kiek­vie­nas, net gi­liai ne­ti­kin­tis žmo­gus, šia­me be­pro­tiš­ko lė­ki­mo, išo­ri­nio triukš­mo pa­sau­ly­je ga­li su­si­kur­ti sa­vą oa­zę, tik svar­bu ne­praras­ti vil­ties.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Švęs­ti – čia ir da­bar

– Kuo ypa­tin­gas Ad­ven­to lai­ko­tar­pis, ką jis reiš­kia ti­kin­tie­siems?

– Ad­ven­to lai­ko­tar­pis svar­bus ne tik ka­ta­li­kams, bet ir vi­sam krikš­čio­niš­ka­jam pa­sau­liui. Tai yra Kris­taus lau­ki­mo pe­rio­das. Lau­kia­me gi­mi­mo šven­tės, ant­ro­jo Kris­taus atė­ji­mo ir švie­sos, ku­ri nė­ra tai, kas bū­da­vo pa­go­niš­ka­ja­me su­vo­ki­me, kaip tie­sio­gi­nis ka­len­do­ri­nis die­nos il­gė­ji­mas. Mes Kris­tų ma­to­me kaip pa­sau­lio švie­są.

Gra­žus lau­ki­mo ak­cen­tas – Ad­ven­to vai­ni­kų py­ni­mas, nes ka­lė­di­nės eg­lu­tės pa­gal se­ną­sias baž­ny­ti­nes tra­di­ci­jas bū­da­vo puo­šia­mos tik kū­čių die­ną, gruo­džio 24-ąją. Laik­me­tis dau­ge­lį da­ly­kų ko­re­guo­ja. Ka­dan­gi mo­kyk­los anks­čiau iš­lei­džia mo­ki­nius ato­sto­gų, taip pat se­niū­ni­jos, įvai­rios įstai­gos sten­gia­si pa­si­ruoš­ti šven­tėms ge­ro­kai anks­čiau, baž­ny­čia yra nu­ma­čiu­si ki­tą da­tą, ku­ri tin­ka­ma Ka­lė­dų eg­lu­tei puo­šti – gruo­džio 13-ąją, šv. Liu­ci­jos, kan­ki­nės ir švie­sos glo­bė­jos die­ną. Dar anks­tes­nis lai­kas ne­be­pa­lik­tų erd­vės ap­mąs­ty­mams, su­si­kau­pi­mui.

– Ta­čiau da­bar Ka­lė­dos pra­de­da­mos švęs­ti vos pa­si­bai­gus Vė­li­nėms? Ką tai liu­di­ja?

– Nau­jas tra­di­ci­jas dik­tuo­ja pre­ky­bos cent­rai. Žmo­nės no­ri švęs­ti čia ir da­bar. Jei­gu su­ren­gia­mas ad­ven­ti­nis ren­gi­nys, jis įgau­na tik tam tik­rą pa­mi­nė­ji­mo for­mą, trun­ka tą vie­nin­te­lį va­ka­rą, o mal­dai, kad ji bū­tų iš­gy­ve­na­ma, rei­kia lai­ko. Prieš ma­te­ria­lų­jį pa­sau­lį at­si­lai­ky­ti sun­ku, baž­ny­čia žmo­nėms at­ro­do esan­ti to­li nuo kas­die­ny­bės, nuo ap­lin­kos, nors daž­nas praei­na pro šven­to­vę, te­rei­kia tik ke­lių žings­nių, kad per­ženg­tų jos slenks­tį.

Atit­rūk­ti nuo že­miš­kų da­ly­kų

– Ko­dėl rei­kia su­si­kau­pi­mo ir ra­my­bės pe­rio­do?

– Krikš­čio­nys gy­ve­na lau­ki­mu, ku­ris pa­de­da at­si­gręž­ti ir į sa­ve pa­tį, pa­jaus­ti nu­si­ra­mi­ni­mą, su­si­tai­ky­mą. To rei­kia, kad ati­trūk­tu­me nuo že­miš­kų, ma­te­ria­lių da­ly­kų link dva­si­nių, kad pra­dė­tu­me dau­giau bend­rau­ti tie­sio­giai, pa­ma­ty­ti vie­nas ki­to akis. Iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos nė­ra sa­vai­me blo­gis – ku­ni­gai taip pat nau­do­ja­si mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, kom­piu­te­riais, dau­gu­ma do­ku­men­tų da­bar at­spaus­di­na­ma, o ne ra­šo­ma ran­ka. Aš pa­ts są­skai­tas su­si­mo­ku in­ter­ne­tu, bet orien­tuo­ja­ma­si į pra­kti­nius da­ly­kus, kas rei­ka­lin­ga, o ne į pra­mo­gą. So­cia­li­niai tink­lai žmo­gų įtrau­kia, įsiur­bia ir tai tam­pa tik­ru iš­šū­kiu vi­suo­me­nei. Pats ne­tu­riu fa­ce­book-o pa­sky­ros, ne­si­nau­do­ju Sky­pe, nors esu iš­ban­dęs.

– Prieš di­džią­sias me­tų šven­tes ka­lė­do­da­mas lan­ko­te pa­ra­pi­jie­čius. Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis jie gy­ve­na?

– Ka­lė­do­ji­mą jau bai­giau. Pas­te­biu, kad di­de­lė da­lis žmo­nių iš­reiš­kia nu­si­vy­li­mą po­li­ti­ne, eko­no­mi­ne si­tua­ci­ja ša­ly­je, la­biau­siai tie, ku­rie gy­ve­na ne­pri­tek­liu­je. Nuo­gąs­tau­ja­ma dėl emig­ra­ci­jos. Ka­dan­gi dau­gu­ma pa­ra­pi­jie­čių – vy­res­nio am­žiaus, sen­jo­rai, kai ku­rie naš­lau­jan­tys, vai­kai už­sie­ny­je ar ki­ta­me Lie­tu­vos kraš­te, jie jau­čia­si vie­ni­ši, nors ar­ti­mie­ji ir par­va­žiuo­ja Ka­lė­doms, ap­lan­ko.

Vis­tik džiu­gi­na vaiz­dai, kai pa­ma­tai kai­me gra­žią so­dy­bą, re­no­vuo­tą na­mą, ku­rį žmo­nės su­si­tvar­kė, grį­žę iš tų pa­čių už­sie­nių.

Kū­ry­ba – kaip mal­da

– Kaip to­kiu tam­siu ir tie­sio­gi­ne, ir dva­si­ne pra­sme laiku, ka­da sle­gia įsi­pa­rei­go­ji­mai, dau­gy­bė rū­pes­čių, ma­te­ria­li­nių pro­ble­mų, iš­lik­ti stip­riam? Kaip jūs pa­ts as­me­niš­kai sau pa­de­da­te?

– Svar­bu ti­kė­ji­mas, dva­si­nių ver­ty­bių ug­dy­mas. Man as­me­niš­kai pa­de­da ne tik mal­da, bet ir kū­ry­bi­nis pro­ce­sas, ku­ris sa­vaip nu­ra­mi­na, slo­pi­na emo­ci­jas. Ka­dai­se mė­gau pieš­ti, vė­liau pra­dė­jau dirb­ti su me­džiu. Ma­no se­ne­lis bu­vo sta­lius, daug dar­bų sa­vo ran­ko­mis at­lik­da­vo, gal­būt iš jo pa­vel­dė­jau po­lin­kį, nes su­kda­vau­si dirb­tu­vė­se su plak­tu­ku, pjūk­lu. Esu ir ke­le­tą me­džio skulp­tū­rė­lių re­li­gi­ne te­ma­ti­ka iš­dro­žęs, bet jos pa­do­va­no­tos. Da­bar už­sii­mu la­biau pra­kti­niu me­džio dar­bų pri­tai­ky­mu. Sut­var­kė­me kle­bo­ni­ją, su­dė­jo­me nau­jus lan­gus mal­dos na­mams.

Ar­tė­jant šven­tėms ap­gal­vo­jau, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti baž­ny­čios pra­kar­tė­lė prie mal­dos na­mų. Svars­tė­me už­deng­ti sto­ge­lį gon­tais, ta­čiau trūks­ta lai­ko juos pa­ruoš­ti ir ma­te­ria­li­niai iš­tek­liai stab­do. Ka­dan­gi nuo re­mon­to li­ko se­nų čer­pių, deng­si­me jo­mis.

– Jūs dar ku­ria­te ei­les...

– Mo­kyk­lo­je ra­šiau pro­zą. Ei­liuo­ti ta­da ne­mė­gi­nau, ta­čiau stu­di­jų me­tais se­mi­na­ri­jo­je su­kū­riau pir­muo­sius po­smus eg­zis­ten­cia­lis­ti­ne te­ma­ti­ka. Vė­liau at­si­ra­do vie­na ki­ta me­lo­di­ja. Ka­dan­gi esu „ne­su­si­py­kęs“ su mu­zi­ka, gro­ju gi­ta­ra, kar­tais pa­dai­nuo­ju ren­gi­niuo­se. Ta­čiau sa­vo li­te­ra­tū­ri­nės kū­ry­bos ne­su nie­kur spaus­di­nęs, ma­nau, kad dar per anks­ti.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te mū­sų skai­ty­to­jams ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga?

– Lin­kiu ne­pra­ras­ti vil­ties ir ti­kė­ji­mo. Jo­nas Krikš­ty­to­jas prieš Kris­taus atė­ji­mą skel­bė: „At­si­vers­ki­te“, taip ir aš sa­kau: at­si­vers­ki­te dva­sio­je, at­si­vers­ki­te į tik­ru­mą, na­tū­ra­lu­mą.

Au­to­rės nuo­tr.

Ku­ni­gas Vai­das Mi­kal­čius ar­tė­jant šven­tėms ra­gi­na vi­sus at­si­vers­ti dva­sio­je į tik­ru­mą, na­tū­ra­lu­mą.