Naujausios
„Svajonių reikia turėti, tada jos pildosi“
Šiaulių miesto garbės pilietis, Lietuvos nusipelnęs inžinierius Zenonas Eimutis Sabalys, sulaukęs 75-mečio jubiliejaus, vakar pasveikintas miesto vadovų. Kietu būdu garsėjantis jubiliatas jiems sakė: „Ne apie antrą kadenciją galvokite, o kad žmonės jus atsimintų“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Dovana – biurokratams vaikyti
Meras Justinas Sartauskas jubiliatui įteikė gėlių ir lietsargį. Žodžio kišenėje neieškantis Z. E. Sabalys pareiškė: „Lietsargis – gera dovana – biurokratams vaikyti.“
Leido sau pajuokauti, ir kai jam prisistatė naujoji mero patarėja Regina Kvedarienė: „Patarėjai – labai svarbios pareigos – už nieką neatsako.“
Z. E. Sabalys pats visada garsėjo kaip griežtas ir reiklus pavaldiniams vadovas.
Šiauliuose jis gyvena 53 metus, iš jų 52 metai – darbo karjeros.
Vyresnės šiauliečių kartos gerai jį prisimena kaip inžinierių statybininką, sumanų statybų vadovą, miesto vykdomojo komiteto pirmininko pirmąjį pavaduotoją, atsakingą už statybas ir architektūrą.
Jis dalyvavo visose svarbiausiausiose ano meto Šiaulių statybose: įmonių, gyvenamųjų kvartalų, mokyklų, darželių. Rūpinosi miesto 750 metų jubiliejui skirtų objektų projektavimu ir statybomis. Jo iniciatyva Šiauliuose pastatyti Teniso kortai.
Z. E. Sabalio parašas Šiaulių bendrajame plane galiojo ne vieną dešimtmetį. „Tas mano parašas bendrajame plane pakeistas tik prieš kelis metus“, – prisiminė vakar jubiliatas.
35 metų jis pelnė Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardą – už „Akmenės cemento“ statybą. Tada šalyje buvo jauniausias inžinierius, kuriam suteiktas šis garbės vardas.
Atgimimo metais Z. E. Sabalį, vienintelį iš tuometinių miesto vadovų, šiauliečiai išrinko pirmosios kadencijos miesto Tarybos deputatu.
Nepriklausomybės metais jis buvo vienas iš Šiaulių banko kūrėjų, pirmasis šio banko valdybos pirmininkas. Ne vienerius metus dėstė Šiaulių universitete.
Pomėgių daug
Z. E. Sabalys – ir tenisininkas, ir dainininkas, ir fotografuoja. Bet didžiausia jo aistra – esperanto kalba. Jis yra Lietuvos esperanto sąjungos vienas iš kūrėjų, ilgametis jos narys, pasaulinių esperantininkų kongresų dalyvis. Esperanto kalbą pradėjo mokytis 1956 metais.
„Tada atrodė, kad tai ateities kalba, – sakė jis. – Ir dabar manau, kad ji labai tinka mažų tautų atstovams. Man ji davė nepaprastai daug. Esu kavą gėręs ir bendravęs net su Nobelio premijos laureatais.“
Visą gyvenimą mokosi, nuolat jaučia žinių alkį. Tuos, kurie visada viską žino, laiko „tragedija“.
Apgailestavo, jog „mes Lietuvoje ir Europoje esame pavargę – mums niekas neįdomu, nieko nebereikia, užtat ir trypčiojame“.
„Turėkite svajonių“
„Ką manote apie miesto viziją, ką galbūt darome ne taip?“ – domėjosi meras J. Sartauskas.
Pirmiausia Z. E. Sabalys prisiminė, kaip pats atėjo į Savivaldybę.
„Mane Vilius Kazanavičius (tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas – red. past.) penkerius metus egzaminavo, kol pasikvietė dirbti, – sakė jis. – Mes buvome nusistatę daryti tai, ko reikia miestui, o po to pinigų ieškoti. Netempti į savo kiemą ar sodą.“
Jubiliatas sakė, kad svajonių reikia daug turėti, „tada kurią vieną ir išpildysi": „Mes, pavyzdžiui, miesto 750 metų jubiliejui rengėmės penkerius metus: nuo idėjų, kurias reikėjo apginti, iki jų įgyvendinimo.“
Jokio Saulės miesto įvaizdžio tada nebuvo – „nėra Šiauliuose tos saulės“. Bet buvo iškelta idėja pasinaudoti Saulės mūšio metinėmis. Pasitelkti mokslininkai idėjai paremti. Parengtas projektas sutvarkyti Ežero gatvę. Įrengta ir Saulės laikrodžio aikštė, ir unikalus Kazio Morkūno vitražas „Saulės mūšis“.
Svajota Vilniaus gatvės „bruką“ paversti pėsčiųjų bulvaru – ir padaryta. Bet net ši idėja buvo kritikuojama.
„Mes lietuviai tokie esame – vis reikia pulti, bet šuo loja, o karavanas eina, – priminė miesto vadovams seną patarlę.– Visuomenę reikia išklausyti, bet ne visada jos nuomone reikia vadovautis.“
Kritika ir patarimai valdžiai
Talkšos ežerą seniai norėta išvalyti. Bet dėl šiandieninio ežero tvarkymo miesto valdžia sulaukė garbės piliečio kritikos: „Kur dumblą padėjote – pakrantėse sukrovėte ir ežero nebesimato, kraštovaizdis sugadintas.“
Svajota anuomet ir apie 1000 vietų koncertų salę Šiauliuose, ir apie tramvajus, ir apie tai, jog geležinkelį „reikia pakišti po stogu“. E. Z. Sabalys įsitikinęs, jog viso to Šiauliams ir šiandien reikia.
„V. Kazanavičius, išvykdamas iš Šiaulių, mums paliko tokį testamentą: turėkite perspektyvą dešimčiai metų ir po gabaliuką darykite – bus daiktas“, – sakė jubiliatas.
Pats palinkėjo: „Ne apie antrą kadenciją galvokite, o apie tai, kad žmonės jus atsimintų“.
Patirties neprireikė
Per susitikimą prabilta, jog Z. E. Sabalį reikia kviesti į strateginio planavimo grupę.
Dabar jis yra miesto įvaizdžio kūrimo grupės narys. Bet ji, anot Z.E. Sabalio, „tik atvirukais“ užsiimanti.
Siūlėsi anksčiau net dviem merams būti visuomeniniu patarėju. Bet pakvietimo nesulaukęs.
Žurnalistų klausiamas, kokia yra jo paties svajonė, Z. E. Sabalys atsakė: „Mano svajonė – Lietuva, kuriai visą gyvenimą tarnauju.“
JONO TAMULIO nuotr.
NUOSTATA: 75-mečio jubiliejaus sulaukęs Šiaulių miesto garbės pilietis Zenonas Eimutis Sabalys ragina nebijoti naujovių: „Pats esu antros kartos valstietis, o mes tokie – kas nauja, visada atrodo pavojinga. Todėl estai mus ir lenkia.“
