Naujausios
Sustingęs Černobylio pasaulis
Prieš 24 metus spogęs Černobylio atominės elektrinės reaktorius spjaudėsi mirtimi, iš gyvenimo pasitraukė pirmieji likvidatoriai, nelaimės mastai buvo slepiami ir pasaulis dar nežinojo, kas bus po vienerių, dešimties metų. Dabar į Černobylio zoną jau vežamos ekskursijos.
Dalius MIKELIONIS
Atominiu pragaru per plauką vos netapo Ignalina
1986 metų balandžio 26 d. Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija. Yra kelios avarijos priežasčių versijos. Tai ir darbuotojų aplaidumas, ir netobula reaktoriaus konstrukcija. Pagal oficialiąją versiją avariją sukėlė eksperimentas-testas, kurį darbuotojai atliko avarijos išvakarėse ir kurio metu buvo atjungtos automatinės apsaugos sistemos. Procesai reaktoriuje tapo nebevaldomi, nugriaudėjo keli sprogimai, kurie išsvaidė po apylinkę gelžbetoninius blokus. Iš 190 tonų radioaktyvaus kuro 90 proc. pateko į atmosferą. Pagal tai, kiek radioaktyvių medžiagų pateko į aplinką, avarija Černobylio atominėje elektrinėje prilyginama keturiems šimtams Hirosimų.
Beje, tas eksperimentas turėjo būti atliktas arba Černobylio, arba Ignalinos AE, kurių reaktorių konstrukcija identiška. Lietuvių laimei, o ukrainiečių nelaimei, pasirinkta buvo ne Ignalinos, o Černobylio elektrinė...
Avarijos likvidacija
Sprogus reaktoriui, temperatūra kai kuriose pastato vietose pakilo iki 3000 laipsnių karščio. Lydėsi metalo konstrukcijos, patalpose tekėjo ištirpusio stiklo ir akmens lavos upės. Kitą dieną po avarijos sraigtasparniai liepsnojantį reaktorių bandė užgesinti mėtydami švino blokus. Tai buvo klaida, nes didžiuliame karštyje švinas išgaravo ir į atmosferą pateko dar daugiau radionuklidų. Vėliau reaktorius buvo gesinamas, parašiutais nuleidžiant maišus su smėliu, boraksu ir kitomis medžiagomis. Žmonės, kurie gesindami reaktorių pagal normatyvus turėdavo išbūti pavojingoje zonoje ne ilgiau kaip tris minutes, išbūdavo daug ilgiau ir gaudavo iki 100 rentgenų.
Avarijos likviduotojai grįždavo apdegę, nuo jų veidų lupdavosi oda. Juos kamavo stiprus pykinimas–taip pasireikšdavo mirtina radiacijos dozė. Pirmieji gaisro gesinti atskubėję miesto gaisrininkai gavo tokią radiacijos dozę, jog juos prižiūrėdami Maskvos gydytojai patys susigriebė spindulinę ligą. Vargšai gaisrininkai, gavę pavojaus signalą, vyko gesinti paprasto gaisro, neturėdami jokių apsaugos priemonių. Dabar jų garbei pastatytas paminklas su užrašu "Jie išgelbėjo pasaulį„ .
Oficialiai avarijos metu ir likviduojant jos padarinius žuvo 56 žmonės. Po avarijos iš Černobylio, Pripetės miestų ir apylinkių buvo evakuota apie 130 tūkst. gyventojų. Įvairiais skaičiavimais dėl priežasčių, susijusių su katastrofa, žuvo 10 tūkstančių žmonių, dar 3,5 milijono susirgo.
Kiekvienas vyresnio amžiaus "Šiaulių krašto„ skaitytojas gali papasakoti savų istorijų apie tų dienų išgyvenimus, apie padažnėjusias ligas, apie nuo to atmintino 1986 metų gegužės mėnesio tvirtai į galvą įsikaltos baimės "radiacija„ .
1986-ųjų lapkritį reaktorius buvo uždengtas betono ir švino plokščių sarkofagu. Tačiau jis byra, tad konservavimo darbai elektrinėje tęsiasi iki šiol. O įdomiausia, kad išlikę Černobylio atominės elektrinės blokai elektrą gamino dar 14 metų — paskutinysis nustojo dirbti tik 2000 metais.
Zona
Aplink Černobylio elektrinę 30— 50 kilometrų spinduliu po avarijos buvo įkurta "Atskirties zona„ . Joje po žmonių evakuacijos niekas negyvena. Aplink–spygliuotos vielos ir perspėjamieji ženklai „Neik, labai pavojinga–radiacija“. Net 160 kilometrų ilgio tvora supa visą radiacija tebeužterštą teritoriją.
Kad važiuojame pamatyti ne šiaip garsaus objekto, supratome dar Kijeve: buvome perspėti, kad iš vakaro nevartotume alkoholinių gėrimų (alkoholis pagreitina radiacijos įsisavinimą), nors tvyrojo 26 laipsnių karštis, liepė apsirengti drabužiais ilgomis rankovėmis, ant galvų turėti kepures. Ir jokių šortų, jokios atviros avalynės. Perspėjo, kad neliptume ant žolės ir, šiukštu, ant jos nesėdėtume, nedėtume ant žemės fotoaparatų ar kuprinių, neliestume jokių daiktų. Net keletą kartų perspėjo, kad nedrįstume imti iš zonos jokių "suvenyrų„ .
Vežė netgi ne mūsiškis autobusas, o specialus, su radiaciją vaizduojančiu ženkliuku ant priekinio stiklo. Dar prieš ekskursiją įdėmiai pagal sąrašą patikrino mūsų pasus, išstudijavo ne tik pavardes, bet ir pasų serijų numerius. Už šimto kilometrų nuo Kijevo — pirmasis kontrolės postas.
Kontroliniame poste „Ditiatki“, per kurį turėjome įvažiuoti į Černobylio atominės elektrinės 30 kilometrų apsauginę zoną, mus pralaikė ilgiau nei valandą. Vėl visus išsodino iš autobuso, du kariškiai vėl tikrino pasus ir lygino jų duomenis su užrašytais specialiame leidime. Pagaliau mes Černobylyje. Daugelis namų — tušti, tik keliuose iš jų dirba žmonės, veikia valgykla, kažkokios kontoros ir laboratorijos. Šiuo metu Černobylyje gyvena tik pakaitomis dirbantys 3000 mokslininkų. Kiekvieną rytą zonoje dirbantys specialistai atvežami, o vakare parvežami į viešbutį už penkiasdešimt penkių kilometrų nuo buvusios atominės elektrinės. Dvi savaites jie dirba, po to dvi atostogauja.
Tiesa, zonoje gyvena keliolika „samosiolų“–savavališkai į savo sodybas grįžusių vyresnio amžiaus žmonių. Jiems keletą kartų per savaitę atveža maisto produktų, leidžia augintis daržoves, tačiau atidžiai stebi, kad jos būtų sunaudotos vietoje ir per kontrolės punktus nepatektų į išorę. Dar zoną pamėgo vadinamieji “stalkeriai“–jaunimas, kuris bando per spygliuotas vielas ir patrulius patekti į zoną. Juos negailestingai gaudo ir baudžia kelių šimtų eurų baudomis ar areštu.
„Nelipti ant žolės“
Dar vienas instruktažas, dar keli perspėjimai, ko negalima daryti, perspėjimas vaikščioti tik specialiais takeliais nelipant ant žolės ir pagaliau važiuojame pamatyti technikos kapinių. Tiesa, pirmosiomis reaktoriaus avarijos dienomis dirbusi technika užkasta giliai po žeme ir palaidota po storu betono sluoksniu, tačiau netoli Černobylio kelių hektarų plote sustatyti vėliau avarijos likvidavimo darbuose dalyvavę ir radiacija užkrėsti malūnsparniai, gaisrininkų autocisternos, tanketės, sunkvežimiai. Spygliuota viela aptvertos technikos eilės tęsiasi vos ne kilometrą.
Deja, dėl padidėjusio radiacinio fono mūsų į didžiąsias technikos kapines neįleidžia. Turime pasitenkinti pažiūrėję į kelias atskirai pastatytas šarvuotas mašinas, tanketes ir kažkokį šarvuotį, pritaikytą važinėti po vandeniu. Norėdamas geriau nufotografuoti radiacijos ženkliuku papuoštą techniką nuo takelio vos spėju užlipti ant žolės, tuoj pat prišoka gidas: "Kur lipi, čia užteršta„ . O kai vienas vyras iš mūsų grupės nepastebėtas prieina prie pat tankečių, gido kantrybė trūksta: "Lipame į autobusą, važiuosime prie reaktoriaus„ .
100 metrų nuo reaktoriaus
Užgesinus gaisrą IV bloko reaktoriuje, 1986-ųjų rudenį jis buvo apkrautas radiacijos nepraleidžiančiomis švino plokštėmis ir užpiltas storu betono sluoksniu. Reaktorius atidūrė po sarkofagu.
Radiacija šalia reaktoriaus, pasak gido, nėra pavojinga. Tai patvirtina ir radiaciją matuojantys dozimetrai, kurie tik retkarčiais supypsi pavojaus signalus. Tiesa, priartėjus per keletą šimtų metrų nuo reaktoriaus sarkofago, visi dozimetrai kaip susitarę pradėjo pypsėti, tačiau mus nuramino: "Radiacija čia net mažesnė, negu kai kuriose vietose už trisdešimties kilometrų zonos ribų. Radiacijos dozę gausite, tačiau nedidelę ir nepavojingą, nes prie reaktoriaus sarkofago būsime trumpai„ .
Milžiniškas reaktoriaus pastatas niūriai kyla į keliasdešimties metrų aukštį. Įspūdis toks, kad tai didžiulis gremėzdiškas pastatas, kurio viduje dar vyksta ir ilgai vyks pavojingi procesai. Tik tiek. Beje, per dvi dešimtis metų sarkofagas paseno, netgi plika akimi matosi atsilupinėjusios plokštės, suskilinėjusio betono plyšiai. Greitai jį turėtų uždengti dar vienu–papildomu–gaubtu.
Kažkaip nelabai norisi ilgėliau užsibūti vos už kelių šimtų metrų nuo sarkofago. Daugelis užsidėję kaukes, kad neprisikvėpuotų dulkių. Atrodo kiek kvailokai, tačiau bent jau ramina. O gidas juokiasi, kad įsibaiminę radiacijos kai kurie užsienio turistai atvažiuoja ne tik su dujokaukėmis, bet net ir su specialiais guminiais radiaciją sulaikančiais kombinezonais.
Papozuojame reaktoriaus fone su dozimetrais, rodančiais, kad radiacinis fonas šalia bloko 3— 4 mikrozibertai. Dėl didesnės egzotikos net ir neturintys kaukių skolinasi jas iš kitų turistų, kad nuotraukose kuo įspūdingiau atrodytų. Tikri vėžliukai mutantai nindzės sprogusio reaktoriaus fone...
Patys stengiamės nelipti ant žolės ir nė neraginti lipame į autobusą. Tuo labiau, kad jaučiamės nuolatos stebimi: sprogusiojo reaktoriaus prieigas nuolatos filmuoja bent 16 kamerų.
Aplink reaktoriaus sarkofagą kelių kilometrų spinduliu sustatyti kiti betoniniai monstrai: neveikiantys arba nebaigti statyti kiti elektrinės blokai, kaminai, kažkokie cisternas primenantys keliasdešimties metrų aukščio betoniniai cilindrai. Iki jų veda krūmais užžėlęs geležinkelis, stypso surūdiję kranai.
Elektrinę supa milžiniškas betonuotas vandens griovys — reaktoriaus aušintuvo baseinas. Jame veisiasi milžiniški šamai, jau spėję tapti viena iš turistų atrakcijų. Daugiau kaip 100 kilogramų sveriantys, kelių metrų dydžio monstrai atplaukia prie turistų laukdami ėdalo. Vienas šamas, buvusio Rusijos prezidento garbei pavadintas Borisu, arba tiesiog Boria, sako, praryja iš karto visą duonos kepalą. Gaila, bet šamų nepamatome — jiems vandens paviršius dar per šaltas ir jie tūno keliolikos metrų gylyje.
Miręs miestas
Pripetės miestas buvo pastatytas tik 1970 metais. Jis vos už trijų kilometrų nuo avarijos vietos. Iki 1986-ųjų balandžio 26-osios jame gyveno beveik 50 tūkstančių gyventojų — elektrinės darbuotojų ir jų šeimų narių. Jame buvo pastatytos dvi puikiai įrengtos mokyklos, 9 aukštų viešbutis, veikė sporto rūmai su baseinais, bokso ringais, sporto salėmis. Buvo pastatyta keliolika devynaukščių ir septynaukščių namų. Sprogus elektrinei visi miesto gyventojai per keletą valandų buvo evakuoti.
Pabėgo, palikę viską. Kadangi po avarijos Černobylio apylinkės tapo uždara zona, į miestą du dešimtmečius niekas nekėlė kojos. Miestas užaugęs medžiais ir krūmais, pagrindine miesto gatve važiuojame lyg siauru miško takeliu. Norėdami patekti į pastatus, kelią skinamės per vešliai sužėlusius krūmus ir medžius. Mieste veisiasi šernai, briedžiai. Namų rūsiuose gyvena vilkų gaujos (vieną žmogų, sako, prieš mėnesį vilkas buvo užpuolęs centrinėje Pripetės aikštėje). Vilkams konkurenciją sudaro tik laukiniai, vilkšunio dydžio šunys (mažesnieji neišgyventų, nes šunys pjaunasi ne tik tarpusavyje, bet ir kovoja dėl teritorijų su vilkais). Vieną tokių šunų rują išbaidome įėję į parduotuvę. Joje mėtosi prekių vežimėliai, išlikusios produktų lentynos, užrašai, sovietinės reklamos. Mėtosi netgi senovinis kasos aparatas.
Pripetės centras–tarsi iš fantastinio siaubo filmo apie pasaulį po trečiojo pasaulinio karo. Krūmais apaugusi centrinė miesto aikštė, apsupta kažkada naujų, granito plokštėmis apkaltų modernių pastatų–viešbučio, restorano, kultūros namų. Sienos trupa, byra tinkas, kambariuose ant medinio parketo auga medeliai. Ant palangių palikti vazonai su išdžiūvusiomis gėlėmis, o kampuose iš didelių vazonų dar styro kažkada juose augusių fikusų stagarai: "Kažkas per 25 metus vargšės palmės taip ir nepalaistė„ ,–liūdnai juokaujame.
Sustingęs gyvenimas
Kambariuose mėtosi šlepetės, ant lovų — atverstos ir nebaigtos skaityti knygos, kažkokie užrašai, konspektai. Virtuvėje — nespėta išplauti stiklinė. Viešbučio hole — ant sienos pakabintas surūdijęs gesintuvas, kitur — mano vaikystės laikų televizorius "Rekord„ ...
Ir tokie apokalipsiniai vaizdai — kiekviename name, kiekviename bute. Nykumą dar labiau sustiprina, kad namai neišplėšti. Languose stiklai, radiatorių ir turėklų metalo vagys vogti iš čia negalėjo, kranų ir klozetų nusukinėti taip pat nebuvo kam. 25 metus nuo nepageidaujamų lankytojų ir marodierių miestą saugo akylūs patruliai.
Didžiuliuose tiems laikais labai moderniuose (juk tai buvo "atomininkų„ miestas) sporto rūmuose vis dar laikosi marmuro apdaila, hole pasitinka milžiniška spalvota freska. Sporto salėje stovi futbolo vartai, krepšinio stovai su supuvusiais tinkliukais. Milžiniškame, nardyti nuo 5 metrų bokšto pritaikytame baseine — nė vienos atsilupusios plytelės.
Pramogų aikštelėje visiems laikams sustingęs rūdija milžiniškas apžvalgos ratas, „laiveliai“ supimuisi, į kuriuos jau niekas nebelips. Geltoni elektra varomi automobiliukai vaikams–lyg dekoracija filmui apie pasaulio pabaigą. Dar klaikiau atrodo medžiais užžėlusi centrinė miesto aikštė, grįsta betono plokštėmis. Žmogaus storumo keliolikos metrų aukščio medžiai, negalėdami šaknimis išsilaikyti ant betono, griūva ir savo vietą užleidžia vešliems krūmams.
Mokykla
Per vešliai sužėlusius krūmus prasibrauname iki Pripetės miesto 1-osios vidurinės mokyklos. Ant tarnybinio įėjimo į mokyklą laiptų auga didžiulis, ketvirto aukšto langus siekiantis medis, kurio šaknys, išvarčiusios marmuro plokštes, kartu su laiptais leidžiasi žemyn, iki tikros žemės. Pro langus matyti uždaras mokyklos kiemas. Mums jis labiau primena džiungles.
Net kvapą užgniaužia, mokyklos hole pamačius milžinišką bet kaip suverstų dujokaukių krūvą. Tiesiog ant grindų mėtosi keli tūkstančiai. Taip ir nepanaudotų, nes filtrų bakelių šalia dujokaukių nėra.
Bibliotekos grindys nuklotos knygomis, kurios sugriuvo, kai supuvo medinės lentynos. Fizikos ar chemijos kabinetuose — įrangos likučiai, įvairūs mokomieji plakatai. Kitoje vietoje mėtosi perplėštas pionieriškas būgnas. Viename kabinete ant lentos užrašytas, matyt, mokytojos, vardas, tėvavardis ir pavardė bei padėta plastmasinė gėlė. Mokinių žurnalai ir pažymių knygelės, ant sienų — skelbimai, sąrašai, šūkiai. Randame ir didelį plakatą su Tarybų Lietuvos herbu. Jaunimas pro jį praėjo nė nepastebėjęs "egzotikos„ , o vyresnio amžiaus turistai skubėjo su juo nusifotografuoti. Kai kas net ir į rankas ėmė.
Pasklindame po koridorius ir kabinetus, ir kiekvienas randa kokį nors už širdies griebiantį akcentą. Man, be dujokaukių krūvos, ypač įsiminė prie lauko durų besimėčiusi, matyt, per skubėjimą nuo kojos nuslydusi balta moteriška basutė. Panašias, labai madingas tiems laikams basutes, prisimenu, mama buvo parsivežusi iš Maskvos.
Gyvūnija
Kadangi į zoną dvidešimt metų žmonės nevaikščiojo, Černobylio apylinkėse niekas netrukdė veistis gyvūnijai. Tiesa, paukščių ir dabar nedaug (jie jautriausi radiacijai), tačiau pačiame Pripetės mieste ir apylinkėse veisiasi gausios šernų, elnių, stirnų bandos. Organizuojamos specialios medžioklės, į kurias dėl gausaus laimikio atvažiuoja užsienio medžiotojai. Deja, trofėjų namo parsivežti negalima — viskas turi likti zonoje.
Černobylio apylinkėse veisiasi keliasdešimties laukinių arklių tabūnas. Ne sulaukėjusių naminių arklių palikuonys, o beveik šimtas iš Mongolijos stepių atvežtų laukinių Prževalskio arklių. Praėjus keleriems metams po avarijos buvo atvežti 6 arkliai ir mėginta juos dėl atsparumo veisti ir auginti darbams. Tačiau laukinių arklių pripratinti prie žmogaus nepavyko, tad juos paleido į laisvę, kur jie sparčiai dauginasi. Sako, kad eržilai ne tik mirtinai kaunasi dėl kumelių, bet yra pavojingi žmonėms.
Unikaliomis sąlygomis gyvenančios gyvūnijos dauginimąsi, radiacijos poveikį jų organizmams tiria keli šimtai mokslininkų biologų. Gidas, nuolatos klausinėjamas apie mutantus, šypsosi: - Nepamatysite nei šerno su šešiomis kojomis, nei briedžio su dviem galvom. Gamta daro atranką pati, tad mutantai, jei tokie ir gimsta, laukinėmis sąlygomis tiesiog neišgyvena. Iš karto po avarijos buvo ypač baiminamasi, kad neišplistų žiurkės ir pelės, tad buvo sunaikintos visos žmonių paliktos maisto atsargos. Graužikų zonoje yra, tačiau ne itin daug„ .
Radioaktyviausia vieta Žemėje
Už pusės kilometro nuo sprogusiojo reaktoriaus yra pati radioaktyviausia vieta Žemėje. Žinoma, neskaičiuojant branduolinių poligonų ar laboratorijų. Į kelių hektarų ploto eglių mišką po sprogimo nukrito gaisro metu susidariusių pelenų sluoksnis. Eglės kaipmat nudžiūvo ir įgavo raudoną spalvą, o naktimis miškas švytėdavo. Netrukus likvidatoriai medžius iškirto ir palaidojo po žemėmis, nukasė viršutinį dirvos sluoksnį. Tačiau artinantis prie Raudonojo miško radiaciniai dozimetrai pradeda pypsėti kaip išprotėję.
Anksčiau rodę sveikatai nepavojingus 0,15, 0,3 mikrozibertų, dabar dozimetruose skaičiai auga kaip ant mielių ir juose kaipmat dingsta prieš kablelį buvęs nulis: 1, 85; 5,20; 10,35, 15,80. Lauke dozimetras rodytų dar didesnius skaičius, o padėjus ant žemės gal ir šimtai įsižiebtų. Tačiau iš autobuso mūsų niekas neišleidžia. Net ir jo viduje radiacijos dozės gana didelės, tad stabtelime tik minutei. Ir niekas nesako, kad norėtų čia pabūti ilgiau. Tik pavažiavus nuo Raudonojo miško tolėliau ir nustojus pypsėti dozimetrams įtampa nuslūgsta.
Kelionė į Černobylio zoną baigta. Išvažiuojant laukia jau spėję įgristi kontrolės punktai, o paskutiniajame visi turime išlipti iš autobuso ir pereiti radiacinį patikrinimą: atsistoti į specialią kabiną, priglausti prie specialių daviklių delnus, kaktą ir aparatūra iš visų pusių patikrina, ar organizmas negavo per daug radiacijos. Lengvai atsipučiu, pamatęs užsidegant žalią lemputę.
Daliaus Mikelionio nuotr.
Keli šimtai metrų nuo Černobylio atominės elektrinės IV bloko reaktoriaus sarkofago. Dozimetrai pypsi apie pavojingą radiacinį foną.
Pagrindinė mišku užaugusio buvusio atomininkų miesto aikštė. Tolumoje matosi sprogusio reaktoriaus sarkofagas.
Apleistame zonos mieste –vaizdai lyg iš fantastinių filmų apie III pasaulinį karą.
Mokyklos salėje mėtosi tūkstančiai taip ir nepanaudotų dujokaukių.
Sugrįžti niekada nenorėtų
Sigitui Makšeckui buvo 20 metų, iki tarnybos sovietų armijoje pabaigos buvo likę pusę metų. Tarnavo netoli namų–Rygoje, civilinės gynybos pulke. Černobylio avarija visiems civilinės gynybos kariams reiškė vieną–privalomą tarnybą nelaimės zonoje. Po avarijos praėjus savaitei Sigitas su likimo draugais atsidūrė Černobylyje, pulkas įsikūrė 30 km nuo elektrinės. Šešiems mėnesiams.
„Pulko vadas mumis pasirūpino jau pirmą dieną: iš vaistrinėlių paėmė jodo, praskiedė ir liepė išgerti. Kitų medikamentų gintis nuo radiacijos nebuvo. Specialaus sveikatą palaikančio maisto–taip pat. Pagrindinė apsaugos priemonė–respiratorius (kad nepaliestų dulkių) ir vanduo–nuolatinės maudynės lauko duše.
Pasirinkimas kariams vis dėlto buvo: galėjai tik kelioms minutėms nuvažiuoti prie reaktoriaus, numesti ant jo apsauginės medžiagos blokelį ir grįžti iš tarnybos visam laikui. Atsirado tokių, susižavėjusių greita tarnybos pabaiga. Aprengti keliasdešimčia kilogramų sveriančianis švino skafandrais kareiviukai nulėkdavo, numesdavo nešulį, juos tuoj pat pasiimdavo specialus autobusas. Deja, tuo baigdavosi ne tik tarnyba. Radiacijos dozė, gauta per kelias minutes, būdavo mirtina.
Pulko vadas kareiviams pasakojo buvus ir kitą nelaimės priežastį: elektrinė buvo statyta lenntyniaujant dėl terminų, tad neatsižvelgta į visus projekto reikalavimus. Dėl saugumo po reaktoriumi turėjo būti įrengta daugiau kaip šimto metrų gylio šachta, į kurią kritišku atveju turėjo nugrimzti reaktorius ir pasilaidoti po storiausiu žemių sluoksniu. Bet elektrinė buvo pastatyta be projekte numatytų šachtų, tiesiai ant žemės. Tad reaktorius net po sprogimo neturėjo kur grimzti.
Sigitas pasakoja: teko matyti visokių dalykų. Kai intensyvios radiacijos zonoje pabuvusiems žmonėms luposi oda, kai nuo radiacijos lydėsi kūnai. Ne vienam pulko draugui Černobylis virto paskutiniąja gyvenimo vieta.
Černobylio zoną saugojusieji, patekimą į ją kontroliavusieji atsipirko lengviau. Ligomis. Sigitas iš Černobylio grįžo po pusės metų. Su specialiu įrašu kariniame biliete, gavęs padėką už tarnybą sudėtingu metu. Ir su kritiniais kraujo rodikliais. Tačiau ir dabar dėkingas išmintingam pulko vadui, kuris savo kareivius nuo radiacijos saugojo kaip išmanydamas.
Sigitas kalba, kad grįžti į Černobylį, kad ir kaip ekskursijos dalyvis, niekada nenorėtų. Tų vaizdų, kurie buvo virtę kasdienybe prieš dvidešimt ketverius metus, nesinori prisiminti. Tik albume saugo keliolika to meto nuotraukų. Išsaugoti visų paties fotografuotų vaizdų nepavyko: radiacija apšvitino daugumą fotojuostų.
Asmeninio albumo nuotr.
1986-ieji. Reaktoriaus apsaugos darbai.
Ir žmones, ir techniką nuo radiacijos labiausiai saugojo vanduo.
Pagrindinė apsaugos priemonė–respiratoriai.
