Naujausios
Komentaras
Suskilusios geldos kapitonai
Rūta JANKUVIENĖ
Šiandien mažai atsiras pavydinčių Šiaulių merui Justinui Sartauskui, kai paaiškėjo, kad Šiauliai plaukia suskilusia gelda. Ją vairavę kapitonai ir vėl yra valdančiojoje koalicijoje, valdžios postuose.
Galima būtų pareikalauti atsakomybės. Bet politinės atsakomybės mechanizmas neveikia, o apie politikų garbės kodeksą galima tik pasvajoti.
Sproginėja skandalai, kurių epicentre — eksmero Genadijaus Mikšio ir buvusio bei dabartinio Savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus duetas. Už jo — visa buvusi valdančioji koalicija, kurios grietinėlė ir vėl yra valdžioje.
Rinkėjai per rinkimus gali „bausti“ partijas, politikus, kiek nori. Po rinkimų lemiamas žodis vis tiek priklauso partijoms ir politikams, jų koaliciniams susitarimams.
Praėjusios kadencijos valdžios palikimas — miesto biudžetas, nebepavežantis skolų vežimo. Bet išsilaikęs poste V. Damulevičius sugeba „prakišti“ sau didesnę priemokėlę prie algos. Jam krizė baigėsi.
V. Damulevičius gali aiškinti, jog jis šiuo atveju „ne prie ko“ — algą jam tvirtina miesto Taryba. Bet abejoju, ar tuo “kolegialiu“ sprendimu įtikintų paprastus biudžetininkus, kuriems dėl biudžeto skylių, vėl gresia gruodį likti be atlyginimų.
O gal biudžetininkai algų sulauks? Valdininkai lyg fokusininkai jau žongliruoja skaičiais ir merą tikina, jog nei biudžetas praskolintas, nei paskolų yra tiek, kiek Savivaldybės auditoriai suskaičiavo.
Gali būti, jog ne kas kitas, o auditoriai taps bankrotinės situacijos atpirkimo ožiais. Tik kyla klausimas, kodėl ilgametė Finansų skyriaus vedėja apsisprendė į pensiją išeiti, kaip tik tuomet, kai auditas „purtė“ Savivaldybės kreditorinius įsiskolinimus?
Kai kurie praėjusios kadencijos politikai prisimena, kad ant Tarybos sprendimo projektų vedėja pasirašydavo su prierašu „Nėra lėšų“, bet į tai buvo žiūrima pro pirštus.
Šios kadencijos politikai jau tik stebisi, kad iš Savivaldybės administracijos nė nebegirdi: „Nedarom, nes nėra lėšų“. Naivu manyti, kad tokius esminius sprendimo projektus skyrvedžiai teiktų be savo tiesioginio viršininko žinios.
Tarp gausybės paskolų, kurias ėmė Savivaldybė, yra ir per aštuonių milijonų litų paskola už Daušiškių kapinių žemių išpirkimą. Iš jų kone milijonas litų nubyrėjo eksmero Genadijaus Mikšio uošviams.
Kapinių nėra ir dar mažiausiai dvejus metus nebus. Ir bus kapinės pora dešimčių hektarų mažesnės, nei žemės išpirkta. Ir kaltų dėl ištaškytų milijonų litų nėra. Ir atsakyti nėra kam.
Ginamasi, jog „kalčiausias“ Seimas, priėmęs įstatymą, kad kapinės turi būti tik 40 ha, o ne 60 ha. Galbūt, gal ir ten kažkieno interesų ausys kyšo, nes nėra jokio paaiškinimo, kodėl kapinių ribos turi būti tokios, o ne kitokios.
Dar „kalti“ kažkokie ministerijų “autoritetai“ Vilniuje, žadėję, jog įstatymas Šiauliams esą negalios. Bet įstatymas galioja. O žemę išpirkti taip skubėta, kad nepaisyta nei prasidėjusių teismų dėl kapinių detaliojo plano stabdymo, nei to, jog tokios paskolos ėmimas biudžetiniais metais nebuvo planuotas.
Miesto Tarybą įtikinti nebuvo sunku, nes visą kadenciją tik dejuota, kad greitai nebus, kur laidoti mirusiųjų.
Savivaldybės administracija jau šešerius metus vis laisvas kapavietes skaičiuoja ir kasmet vis praneša, kad „užteks dar dvejiem metams“. Ir užtenka. Tiesiog fokusininkai.
Gal galima kaltinti miesto Tarybą, kad skubėjo laiminti paskolą kapinių žemei išpirkti? Galima, bet sprendimas — kolegialus, ir nėra į ką pirštu parodyti.
Bet yra ir kitoks pavyzdys — Šiaulių arenos koncesijos sutarties. Dar Savivaldybės administracijos direktoriumi būdamas Genadijus Mikšys išdrįso nevykdyti Tarybos sprendimo. Pasirašė iš esmės sutarties klastotę, nes Taryba buvo palaiminusi visai kitokias nuostatas dėl koncesijos mokesčio mokėjimo.
Kaip buvo įmanoma tai padaryti?
Schema paprasta. Vėlgi „kaltas“ Vilniaus klerkas. Taryba nusprendžia, o Ūkio ministerijos sekretorius siunčia raštą Savivaldybei — taip negalima, koncesininkas protestuos, be to, “su direktoriumi buvo suderinta švelnesnė formuluotė.“
G. Mikšys aiškina, jog gelbėjo miestą, kad ateitų europiniai pinigai. Bet faktas, kad iš arenos koncesijos išlošė ne miestas.
Su „švelnesne formuluote“ sutartis tapo nepalanki miestui, bet palanki arenos valdytojams. Jiems užtikrinta nuolatinė galimybė gauti koncesijos mokestį, kuris kasmet vidutiniškai sudaro per 740 tūkstančių litų. O Savivaldybė prarado galimybę nemokėti koncesijos mokesčio, kai tik arenos valdytojas gauna pelno, ir atsisakė tuo pelnu dalytis.
Prokurorai dabar kvėpuoja politikams į nugarą ir dėl arenos koncesijos sutarties, ir dėl sukurpto naujo projekto — sporto komplekso statybos ir eksplotavimo Dainų parke. Su pastaruoju „projektuota“ dar brangesnė nei arenos atveju “partnerystė“. Ir šiuo atveju jau nė kalbos nėra apie kokias nors derybas dėl “partnerystės“ mokesčio, į jį netgi “įprojektuojami“ dividendai.
Kokia šio „fokuso“ schema? Niekas nešoks aiškinti, jog toks kompleksas nereikalingas. Juoba Vyriausybės naujausias arkliukas — viešoji ir privati partnerystė.
Rengiama galimybių studija. Į Savivaldybę važinėja „potencialūs“ investuotojai, aiškinama, jog jų ne mažiau kaip du — turi gi būti konkurencija. Tarybai bebaigiant kadenciją skubama Tarybos sprendimu pritarti, kad projektas bus įgyvendinamas per viešą ir privačią partnerystę. Ir po savivaldos rinkimų naujai Tarybai paliekama tik rankas pakelti už pačią sutartį.
Tikėtina, kad prokurorams pavyks apginti viešą interesą abiem atvejais. Bet kodėl viešo intereso nestojo ir iki šiol nestoja ginti pati Taryba? Ar tai — ne jos priedermė? Kol kas vaizdelis toks, kad partinės ir koalicinės virvės, „valdžios verslo“ interesas yra stipresnis, nei viešasis interesas ar politiko garbė.
KAPITONAI: Šiaulius prie bankroto nuvarę pagrindiniai vairininkai V.Damulevičius ( kairėje) ir G. Mikšys vis dar ... nors ir prie įskilusios geldos.
