Naujausios
Sugrįžimas į Sibirą
Krasnojarsko kraštas, Manos rajonas, Didysis Ungutas. Tokiu maršrutu aplankyti savo tremties vietos šią vasarą išsirengė šiaulietis Vytautas Vladas Rastauskas su dviem Sibire gimusiomis dukterimis ir dviem anūkais. Kelionę į senelio tremties vietą suplanavo Vytauto anūkai 24-erių Žilvinas ir 22-ejų Violeta. Po šios kelionės šiek tiek pasikeitę grįžo visi.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Kelionę suplanavo anūkai
Į Sibirą šią vasarą išsiruošė penkiese: pats Vytautas, dvi jo Sibire gimusios dukterys Nomeda ir Violeta bei kelionę suplanavę Nomedos vaikai studentai.
Pono Vytauto žmona Liuda Rastauskienė nusprendė dėl sveikatos pasilikti namie, nors su savo geriausia Sibiro laikų drauge Gene iki šiol susirašinėja ir susiskambina.
Į svečius pas Nomedą Adomaitienę įsiprašėme kaip tik tą dieną, kai į namus buvo sugrįžę vaikai, tad prie stalo susirinko visi penki kelionės į Sibirą dalyviai. Šeimininkė pasiūlė serbentų lapų arbatos, tokios, kokios gėrė Sibire, iš Sibiro parsivežtų gėlėtų arbatos puodelių.
„Kai buvome mažiukai, seneliai pasakodavo apie Sibirą ir žadėjo, kad kada nors mus ten pasiims ir visi nuskrisime apžiūrėti“, — pasakojo Žilvinas. Abu su seserimi nuo vaikystės girdėjo senelių pasakojimus, tad kelionė į Sibirą tapusi jų idėja fiks.
Iš pradžių ten nuskristi atrodę brangu, vėliau bilietai atpigo. Bilietas vienam žmogui į Krasnojarską ir atgal kainavo apie pusantro tūkstančio litų, dar apie porą šimtų litų kiekvienas išleido vizoms. Jaunimui beliko „suorganizuoti“ senelius, mamą ir tetą — ir suplanuoti kelionę.
Svarbiausias asmuo šioje kelionėje, sako anūkai, visgi buvo senelis, be jo kelionė būtų buvusi tik turistinė.
Kelionė po 62 metų
Šeimyninė komanda iš Rygos pro Maskvą į Krasnojarską išskrido birželio 29-tąją, o kitos dienos vakare jau buvo Didžiajame Ungute — pono Vytauto jaunystės ir tremties gyvenvietėje. Apie 200 kilometrų nuo Krasnojarsko iki Unguto lietuviai įveikė išsinuomota „Lada“.
„Dabar maloniau važiuoti, negu tada“, — sako ponas Vytautas. Šį kartą kelionė į Sibirą neprailgo — nė nepalyginsi su pirmąja, prieš 62-ejus metus, kai tremtinius vidury vasaros, susodintus po kelias šeimas į roges, traukiamas traktoriaus “Stalinec“, iš Krasnojarsko per pelkes ir kemsynus nuvežė į nepažįstamą gyvenvietę Sajanų kalnų papėdėje ir iškrovė prie barakų. Vytautui, kurį su šeima ištrėmė, kaip buožės vaiką, tada ką tik buvo suėję penkiolika.
Iš Sibiro Vytautas grįžo po 13 metų, 1961-aisiais, iš ten parsivežė žmoną Liudą ir dvi dukras — trejų su puse Nomedą ir pusantrų Violetą.
Šį sykį Vytauto šeimai nereikėjo nukastuose daržuose ieškoti bulvių, iš kurių kepdavo „lepioškas“. Svečių iš Lietuvos Didžiajame Ungute laukė jaunystės draugė, irgi tremtinė Genė Rasadnikova, Ukrainos lenkė.
Viešnagė Kolčakynėje
Svečiams buvo paruoštas iškūrentas „domikas“, kuriame šiauliečiai ir praleido šešias viešnagės dienas.
„Jie gyvena įdomiai, — apie sibiriečių buitį pasakoja pašnekovai, — turi “izbušką“ (tai trobelė, kurioje verda valgyti, valgo bei miega — yra atskiri mažyčiai kambariukai) ir du “domikus“ (namelius, kuriuose yra televizorius, jie paruošti svečiams ar vaikams). Nors iš tiesų, jie gyvena per kelis namus: ir ten, ir ten“.
Kaip tada, taip ir dabar, namus jungia lentiniai šaligatviai, Genės namų kiemas — irgi iš lentų.
Rasadnikovai gyvena toje vietoje, kur kažkada gyveno būsimi Vytauto uošviai su dukra. Liudos Rastauskienės tėvai, išsikraustę iš „barako“, čia iš vietinio Kolčako buvo nusipirkę namelį, kurį, lietuvišku įpročiu, pavadino Kolčakyne.
Tuo metu jaunasis Vytautas su traktoriumi sukiodavosi netoliese ir, kaip šiandien prisimena, „nuo to kalnelio būdavo malonu pasižiūrėti, kaip graži mergaitė vaikščiojo savo kiemelyje“.
Savo būsimąją žmoną ponas Vytautas sako seniai buvo nusižiūręs, o trejus metu padraugavę, jaunieji apsivedė. „Kraujas ne vanduo — nieko nepadarysi, reikia irtis į priekį, ir viskas“, — apie gyvenimą tremtyje sako Vytautas.
Gimtinės kvapas
Poną Vytautą Didžiajame Ungute daug kas pažino. Visa šeima prisimena jaudinantį susitikimą po 49 metų su ukrainiečiu Ivanu, kuris, apsikabinęs Vytautą, nuoširdžiai džiaugėsi, sakydamas: „Čia tu, Rastauskai, tu juk Sibirą pastatei“.
Ponas Vytautas patikslina — Ivanas turėjo omenyje visus lietuvius, mat šie iš tiesų buvę labai darbštūs. Tas pats Ivanas dabar gyvena iš Vytauto tėvelių nupirktame name, kuriame teko pagyventi ir jauniesiems Rastauskams, ir mažytei Nomedai.
Pas Ivaną Vytautas aptiko mergautinę žmonos lovą ir ant jos pasėdėjo. Ten, susijaudinusios pasakoja Vytauto dukros, išlikę tie patys langai, tos pačios grindys, tas pats išplanavimas ir ta pati krosnis, net baldai tie patys ir taip pat sustatyti.
Vėliau, pasakoja Vytautas, jauna šeima pasistatė atskirą namuką, kuriame gimė Violeta. Namukas ir dabar tebestovi, tačiau jame jau trejus metus niekas negyvena.
„Nors langai buvo užkalti ir durys užrakintos, aplandžiojom, kiek buvo galima, žiūrėjome pro langus ir plyšius, norėjosi nors tą gimtinės kvapą užuosti“, — pasakoja šiame namelyje gimusi Violeta.
Vyresnėlės Nomedos pasąmonėje išlikę Sibiro prisiminimų nuotrupos. „Nežinau, ar mama pripasakojo, ar pati prisimenu gėlės, kurios augo, jų kvapą ir kaip žąsys tempė į tą upelį (kuris ir dabar tebeteka prie namo) ir kaip aš išsigandau“, — pasakoja moteris.
Genė — Sibiro karalienė
Genė (pase — Henrieta) Rasadnikova, priėmusi svečius į savo „domiką“, svečių iš Lietuvos garbei netgi išvirė cepelinų, kurių receptą išmoko ir Liudos mamytės.
Tik cepelinus ji gamina sibirietiškai: įmeta į vandenį, po to kepa keptuvėje, paversdama ant trijų šonų. Valgomi jie rankomis, nes taip esą skaniau. Kai viena iš viešnių susizgribo nubėgti šakučių, Genė sustabdžiusi tokiais žodžiais: „Kur, madam, bėgi? Valgyti reikia rankomis“. Tada apsilaižė pirštus ir palaimingai, žiūrėdama į Sajanų kalnus, ištarė: “Krasota“ (rusiškai–“grožis“).
Žodį „krasota“ dabar dažnai juokais naudoja ir Vytauto šeimos nariai, kai nori išreikšti palaimingą būseną.
Genė Rasadnikova savo išdidžiu stotu, valdingumu, nuoširdumu ir savo siuvinėtomis pagalvėlėmis apžavėjo svečius iš Lietuvos.
Genė laiko karvę, tris kiaulaites, gyvena ir jaučiasi laiminga. Nors buitis labai paprasta ir, lietuvių akimis, skurdi, tačiau Genei grožis — labai svarbus dalykas. Per dieną, pasakojo Nomeda, ji po penkias palaidinukes persirengdavo.
Ir kai kartą Nomeda ją pavadino Sibiro karaliene, moteris atsakiusi: „Aš — Sibiro kankinė, bet vis tiek save myliu, nes kitaip būčiau mirusi“.
Nomeda prisimena, kaip paskutinę viešnagės dieną atbėgo susijaudinusi Genė ir pranešė, kad darželyje pražydo bijūnas: „sėdėjo sėdėjo“, o paskutinę dieną pražydo, tai esą geras ženklas.
Dar Nomeda pasakojo labai norėjusi pamatyti kalnų bijūną. „Mama šnekėdavo visą laiką, kad ten kalnuos bijūnai žydi, negalėjau tuo patikėti. Ir Genė sakė, kad mes pavėlavome, kad visi kalnų bijūnai jau peržydėję. Tačiau vieną kalnų bijūną paskutinę dieną vis dėlto radau“, — džiaugsmingai pasakoja Nomeda. Genė tai irgi palaikė geru ženklu.
Sibiriečiai
Kai, kalbėdama apie įspūdžius, Žilvino ir Violetos mama Nomeda užsiminė apie Rusijos betvarkę ir kad laikas ten sustojęs gal 20 metų, vaikai stojo piestu: „Kas yra Rusija, mama? Juk tai žmonės, labai nuoširdūs, ten žmonės laimingi ir džiaugiasi, ir nieko jiems nereikia daugiau, nereikia turto“.
Sibiriečiai lietuviams pasirodė iš tiesų labai laimingi ir viskuo patenkinti, besididžiuojantys, kad yra sibiriečiai, ir Sibiru, ir Rusija, ir savo Prezidentu, ir politika...
Dėl politikos susikirsti lietuviams teko tik vieną kartą, kai į trečią dieną reikėjo skubiai prisiregistruoti mieste už 40 kilometrų. Kai svečiai nusistebėjo dėl tokios tvarkos, registratorė piktai pasakiusi: „Nereikėjo atsidalinti“.
Tada, prisimena dukros, jų tėtis labai gražiai atšovęs, kad kartais ir šeima gali išsiskirti, bet po to žmona su vyru juk galinti susitikti gražiuoju.
Šiauliečiai patys nustebę dėl kelionės įspūdžių: viena vertus, juk kelionė į tremties vietą turėtų būti skausminga, tačiau ji buvo labai šilta ir nuoširdi. Antra, nors tremtiniai buvo Sibire įkalinti, dabar keliautojus žavėjo savotiška Sibiro laisvė, kur rytą karvės pačios išeina ganytis, o vakare grįžta, tik tereikia pašaukti: „Marta!“. Sibire gera alsuoti, kalnuose bijūnai žydi, o drugeliai tarsi sniegas aplimpa kojas.
Tiesa, vienas dalykas gadino keliautojams kraują: tai „maškara“, mažyčiai kraujasiurbiai uodai. Anot Žilvino, po viešnagės Sibire, žmonių skundai dėl šiemetinio uodų antplūdžio Lietuvoje atrodo juokingi.
Piligriminė kelionė
Kai Žilvinas bando kam nors papasakoti apie kelionę į Sibirą, jam nelabai pavyksta.
„Tai ne turistinė kelionė, o piligriminė — viskas viduje, širdyje, ir negali papasakoti. Ar gali papasakoti jausmą, kai senelis pirmą vakarą po 49 metų susitiko su draugu? Visiems ašaros tekėjo. Graudu ir lietuvių kapinėse, kuriose stovi dideli kryžiai, o ant jų išskaptuota: grįžau namo, išvažiavau namo...“, — kalba Žilvinas.
Anot keliautojų, rusai iki šiol stebisi, kodėl mes, lietuviai, tuos kaulelius vežėmės namo, ir kam tokie didžiuliai kryžiai. Pas juos kitaip — kapų priežiūra beviltiška, padėtos dirbtinės gėlės, tačiau iš antkapių nuotraukų žvelgia besišypsantys veidai. Ir Genė prisipažino savo tėvų nuotraukas specialiai parinkusi tokias, kad šypsotųsi.
Žilvino sesuo Violeta šioje kelionėje kitu žvilgsniu pamačiusi jauną senelį. Jis išvaikščiojo ir išrodė visus kelelius, kuriais į pasimatymus su močiute eidavo... Ir mamą su teta pamačiusi, kaip mažas mergaites.
„Tai pati galingiausia iš visų gyvenimo kelionių, tikiu, tokia ir išliks. Nes ten — mūsų šaknys. Kartu ir graudu, ir skaudu, ir suteikia jėgų žinojimas, kad jie sugebėjo išgyventi“, — tvirtina Violeta, kada nors ketinanti į Sibirą nusivežti ir būsimus savo vaikus.
VIEŠNAGĖ: Ant suolelio prie Genės namų, Kolčakynėje (iš kairės): Žilvinas, Genė, Vytautas, Genės vyras Saša, ir dvi Violetos.
Prieš šešis dešimtmečius šioje vietoje su tėvais gyveno Vytauto būsimoji žmona Liuda (nuotraukoje).
TREMTINYS: „Kraujas ne vanduo — nieko nepadarysi, reikia irtis į priekį, ir viskas“, — apie gyvenimą ir meilę tremtyje sako Vytautas Rastauskas.
ANŪKĖ: Vytauto Rastausko anūkė Violeta ant Manos upės skardžio. Kažkada šioje vietoje pasimatymus skirdavo jos seneliai. „Visiems anūkams reikėtų nuvažiuoti į senelių tremties vietas. Ten — mūsų šaknys“, — sako mergina.
BIJŪNAS: Nuo vaikystės Nomeda girdėjo, kad ten, kalnuose, bijūnai žydi. Nors į Sibirą keliauninkai atvyko nužydėjus kalnų bijūnams, vis dėlto vieną Nomedai pavyko rasti.
SIBIRIETIS: Išgirdę grojant armoniką šiauliečiai pasuko melodijos link, ir rado vietinį gyventoją, sėdintį ant taburetės pievoje ir grojantį.
ŽVILGSNIS: Nomeda (pirmame plane) ir Violeta, kiek galėdamos, apžiūrėjo gimtąjį namą, kuris vienintelis buvo užrakintas ir užkaltas. sibiras 049
Taip šis namas atrodė Raustauskų jaunystės laikais. Nuotraukoje Liuda Rastauskienė su dukra Nomeda.
MISIJA: Žilvinas dar 2007 metais buvo pateikęs paraišką dalyvauti projekte „Misija Sibiras“, kuris vyko kaip tik šiuose kraštuose, tačiau į projektą nepateko. Po trejų metų į misiją išvyko su šeima.
„DOMIKAS“: Genė Rasadnikova didžiuojasi savo “domiku“, kurio interjeras nesikeitė per dešimtmečius: pačios siuvinėtos ir išpurentos pagalvės, pačios rišti kilimėliai ir būtinai ant sienos kabantis gobelenas.
MOTOCIKLININKAI: Vytautas jaunystėje ir dabartinis Didžiojo Unguto motociklininkas.
SIBIRAS: Didysis Ungutas, išsidriekęs Manos upės slėnyje, Sajanų kalnų papėdėje, kažkada buvo tapęs 17 tautybės tremtinių gyvenamąja vieta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir reprodukcijos
Asmeninio archyvo nuotr.
