Naujausios
Su gimtadieniu, garbioji Gražbyle!
Šiandien advokatė Gražbylė Venclauskaitė, Šiaulių miesto garbės pilietė, švenčia 100-ąjį gimtadienį. Miesto burmistro, teisininko Kazimiero Venclauskio ir aktorės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės dukra yra tikroji Šiaulių legenda. Jos šimtmetis – Lietuvos šimtmetis, miesto istorija.
Apie ponią Gražbylę „Šiaulių kraštui“ kalba artimi jai žmonės ir geri pažįstami. Atskleidžia ir ponios Gražbylės „sekretų“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Gražbylė – šiauliečio simbolis“
Profesorius menotyrininkas, garbės pilietis Vytenis RIMKUS sako, jog ilgametis bendravimas su Gražbyle Venclauskaite yra lyg jų tėvų bendravimo tąsa:
– Nuo kokių 1910 metų mūsų tėvai buvo pažįstami. Zizos, kaip vadindavo nuo mažumės Gražbylę, vyresniosios sesers Danutės mokytojas buvo mano tėvas Jaroslavas Rimkus.
Kai grįžome iš Sibiro 1958 metais, vienas iš pirmųjų apsilankymų buvo pas Gražbylę Venclauskaitę. Mano tėvas parašė trumpus atsiminimus apie jos mamą.
Taip gyvenimas susiklostė, kad dabar Gražbylė Venclauskaitė yra lyg mūsų namiškė. 30 metų mes kartu valgome Kūčių vakarienę.
Yra ir kita G. Venclauskaitės gyvenimo pusė. Ji atstovauja savo įžymiajai šeimai, o ta šeima susijusi su Šiaulių ir su visos Lietuvos istorija.
Kazimieras Venclauskis – valstybės politinis veikėjas, vienas iš pirmųjų Šiaulių burmistrų, teisės specialistas. O šalia tokio griežto įstatymų saugotojo – jo žmona Stanislava Jakševičiūtė – visapusiška humanitarė, kultūros žmogus, vaidintoja, artistė, pirmųjų lietuviškų spektaklių organizatorė. Kelias dešimtis našlaičių globojo, išaugino, išugdė, leido į mokslus.
Tai unikali šeimos forma. Tokioje aplinkoje augo ir Venclauskių vaikai, ir didelė plejada augintinių.
Gražbylės sesuo Danutė su motina emigravo karo metais, bet nenutraukė ryšių su Lietuva. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvi seserys žengė unikalų žingsnį, neturintį analogo šiuolaikinėje mūsų istorijoje. Jos padovanojo savo tėvų namus visuomenei. Ir ne šiaip visuomenei, o „Aušros“ muziejui. Su sąlyga, kuri įrašyta dovanojimo akte – kad šie rūmai būtų panaudojami tik „Aušros“ muziejui. Taip įgyvendino tėvo, kuris norėjo Šiauliuose pastatyti muziejų, idėją.
Faktiškai atidavė namus Lietuvos valstybei su kultūrine deklaracija.
G. Venclauskaitei teko išgyventi sudėtingiausias situacijas, bet likimas jai yra dėmesingas, leido sulaukti 100 metų.
Tai irgi savotiškas simbolis. Šiauliečio simbolis.
Mačiau, kaip Šiaulių simboliai keičiasi. Mūsų vaikystėje miesto simbolis buvo dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Jis eina gatve ir visi žino, kad tai Bagdonavičius. Po to atsiranda dailininkas Antanas Krištopaitis – centre jį visada sutiksi. Ne tik šiauliečiai, visi miesto balandžiai jį pažinojo. Tik išeina į gatvę – balandžiai jį apipuola.
Dabar toks simbolis yra Gražbylė. Tie jos kasdieniniai pasivaikščiojimai Vilniaus gatve tapo Šiaulių simboliu. Net nepažįstami žmonės, jei kurią dieną jos nemato, klausia, kas atsitiko.
Linkiu jai sveikatos, susitikimų su pažįstamais, su prieteliais. Ji vien savo buvimu praturtina Šiaulius.
„Sukome ant ledo piruetus“
Bronius MITKEVIČIUS, buvęs ilgametis Šiaulių kultūros rūmų direktorius, atskleidžia vieną ponios Gražbylės pomėgių:
– Kartą ateina į Kultūros rūmus, prisistato ir sako: „Jūs valdote čiuožyklą? Labai norėčiau pačiuožti. Bet nenoriu vakare kartu su visais.“
Tik po to sužinojau, kas ji tokia. Ateina sutartą dieną. Atsinešė figūrines pačiūžas, pritvirtintas prie baltų batelių – sako, tėvelio dovana. Sijonėlis iki pusės blauzdų, švarkelis, šalikas.
Kai iš ryto užpildavo ledą Kaštonų alėjoje, aš irgi pasiimdavau pačiūžas. Raitydavome visokius kringelius ir piruetus. Venclauskaitė laiminga – kiek džiaugsmo buvo.
Įsišnekėjome apie čiuožyklas. Prisiminiau, jog man šviesios atminties Vincas Vaitekūnas pasakojo, jog Smetonos laikais mieste buvo net keturios – iliuminuotos, apšviestos. O gyventojų – tik 24 tūkstančiai. Gražbylė patvirtino:"Oi, vaikai dūkdavome tose čiuožyklose.“
Dabar kartą einu Vilniaus gatve, žiūriu ateina Venclauskaitė. Klausia, kaip gyveni? Ačiū, sakau, labai gerai, o kaip iš tiesų yra, negaliu pasakyti. Vienas mano pažįstamas sakydavo: „Aš myliu Dievą, Dievas myli mane ir gyvenu fantastiškai gerai.“ Taip yra ir su Gražbyle.
Linkiu jai dar daug gražių pavasarių, kurie ateis į jos gyvenimą.
„O, mano viršininkas!“
Šiaulių miesto garbės pilietis Zenonas Sabalys G. Venclauskaitę žino pusę amžiaus, o pirmoji „pažintis“ taip pat su ledu susijusi:
– Pirmą kartą ją pamačiau prieš 50 metų. Pats tiek metų gyvenu Šiauliuose. Atvažiavau iš Šilutės, kur daug ledo buvo, mėgau čiuožti. Šiauliuose eidavau į čiuožyklą parke. Čiužinėja vaikai, ir žiūriu – viena moteriškė, man atrodė jau labai garbaus amžiaus, kadangi pats jaunas buvau. Ir „kregždutę“ padaro, ir kitas figūras. Po to iš uošvienės sužinojau, kad tai – G. Venclauskaitė.
Vėliau teko būti jos viršininku. Vadovavau statybinei organizacijai, zoninei mechanizacijos valdybai. Išgirdau, kad G. Venclauskaitė ieško darbo. Tada buvo tokia nuostata, jog juridinėje konsultacijoje dirbantys juristai turėjo būtinai dar dirbti įmonėse. Priėmėme G. Venclauskaitę, dirbo 0,3 etato už 30 rublių.
Ateidavo kelioms valandoms per savaitę. Kaupdavosi bylų, visokių ūkinių ginčų, paduodame jai tą medžiagą, o ji greitais judesiais „šakar makar“ viską sudėlioja, prie mašinėlės pastumia į šoną sekretorę, pati sėda, atspausdina ir sako: viskas – pasirašyk. Vis stebėdavausi, kaip taip greitai ir gerai galima viską padaryti?
Pats buvau greitas dirbti, bet G. Venclauskaitė fantastiškai greitai viską tvarkydavo.
Neilgai kartu dirbome, bet ji dabar mane sutikusi sveikinasi: „O, mano viršininkas“.
Jaučiu jai didelę simpatiją. Stebiuosi jos iškalba, kuri visada yra sklandi, be jokio niurzgėjimo, mintys teigiamos, šviesios.
Muziejininkai – jos šeima
Raimundas Balza, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius, šiandien dirba Venclauskių namuose, o jo kabinetas yra ten, kur kažkada buvo G. Venclauskaitės mamos miegamasis:
– Apie Gražbylę Venclauskaitę daug žinojau, kaip istorikas. Pirmą kartą susitikęs, maniau, jog toks žmogus gali turėti rezervuotą požiūrį į aplinkinius. Bet ji iš karto papirko nuoširdumu, sugebėjimu laisvai bendrauti. Iš jos turėtume mokytis bendravimo kultūros.
Tai – šiltas, mielas, draugiškas, sąžiningas žmogus, kuris pakeri savo paprastumu, humoro jausmu. Tas bendravimo subtilumas – Dievo dovana ir tėvų auklėjimas.
Ji vis tvirtina, jog neturi jokių nuopelnų. Didžiausias nuopelnas yra idėja, kurią Venclauskių šeima paskleidė Šiauliuose. Jie formavo mūsų inteligentijos buvimą, kuklumo ir mecenavimo tradicijas.
Dabar tos dvasios skleidėja yra Gražbylė. Ji, manau, yra lygiai tokia pat, koks buvo jos tėvas. Vien jos buvimas šildo.
Ji iš kuklumo niekada nekalba apie savo mecenavimą. Saulius Sondeckis yra papasakojęs, jog G. Venclauskaitė jį rėmė pinigais, kad galėtų tęsti mokslus ir tapti muziku. Ji rėmė įvairius žmones sunkiose situacijose, tik prisakydavo niekam nieko nepasakoti.
Reikia mokytis tokio kuklumo, geranoriškumo ir optimizmo. Tokie žmonės yra Dievo apdovanoti ilgu gyvenimu. Džiaugiamės, kad Gražbylė yra su mumis.
„Aušros“ muziejaus ir asmeninio G. Venclauskaitės albumo nuotr.
CHARAKTERIS: Gražbylė Venclauskaitė visada buvo ir yra jauna savo siela ir širdimi.
ŠEIMA: Kaukaze – su sūnumi Jonu ir vyru gydytoju Vladu Pampiku, kurie abu jau išėję Anapilin.
SVEČIAI: „Aušros“ muziejaus Venclauskių rūmų sode prie pačios sodinto ąžuoliuko su savo gimtadienio svečiais „amerikoniukais": Linu, Dariumi ir Ruta, paskutinio Venclauskių globotinio Mariaus Venclausko, JAV kriminalistikos profesoriaus, vaikais.
GIMNAZISTĖ: Gražbylė – pirmoji iš dešinės.
STUDENTĖ: Vytauto Didžiojo universiteto studentė – čia studijavo teisę.
RYŠYS: Su Raimundu Balza, „Aušros“ muziejaus direktoriumi sieja ir toks ryšys – abu gimę gegužės 31 dieną.
SUSITIKIMAS: Po daugelio metų Jackus Sondeckis–Sonda susitikęs su Gražbyle Venclauskaite dėkojo jai už paramą Lietuvoje likusiai jo šeimai ir sūnui profesoriui Sauliui Sondeckiui.
PALANGA: Venclauskių šeimos vaikų vasaros lėkė Palangoje – centre Gražbylė. Tėvas Kazimieras Venclauskis vaikams visada surengdavo skautišką žygį – pėsčiomis pajūriu iki Šventosios ir atgal.
Jono TAMULIO nuotr.
BENDRYSTĖ: Profesorius Vytenis Rimkus sako, jog jo bendravimas su Gražbyle Venclauskaite yra juodviejų tėvų bendravimo tąsa.
DARBAS: Zenonui Sabaliui, kai vadovavo statybos įmonei, teko patirti, kaip teisinius reikalus tvarko juristė Gražbylė Venclauskaitė: „Stebėjausi, kaip galima taip greitai ir gerai dirbti.“
NAMAI: Raimundas Balza, „Aušros“ muziejaus direktorius, sako, jog muziejininkai jaučiasi Gražbylės Venclauskaitės šeima, o dirba jis kabinete, kur kažkada buvo jos mamos miegamasis.
PAŽINTIS: Broniui Mitkevičiui, buvusiam ilgamečiam kultūros darbuotojui, pažintis su G. Venclauskaite prasidėjo ant ledo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
JUBILIEJUS: Gražbylė Venclauskaitė švenčia 100 metų.
