Sprogo „užbiurokratinta“ švietimo sistema

Sprogo „užbiurokratinta“ švietimo sistema

Spro­go „už­biu­rok­ra­tin­ta“ švie­ti­mo sis­te­ma

„Ne­no­riu, bet kal­bė­siu“, – pa­pra­šy­tas įver­tin­ti Lie­tu­vos švie­ti­mo sui­ru­tę ir kuo ji ga­li virs­ti, sa­kė vie­nas ži­no­miau­sių Lie­tu­vos švie­ti­mo va­dy­bi­nin­kų šiau­lie­tis Vai­das Ba­cys.

Jam te­ko iš­ban­dy­ti ne­ma­žai švie­ti­mo sis­te­mos po­zi­ci­jų – vi­ce­mi­nist­ras, pres­ti­ži­nės gim­na­zi­jos di­rek­to­rius, ma­žy­tės kai­mo mo­kyk­los va­do­vas, ku­rian­tis ana­lo­gų Lie­tu­vo­je ne­tu­rin­čią jung­ti­nę ma­žų kai­mo mo­kyk­lėlių mo­kyk­lą.

In­ter­viu su Vai­du BA­CIU apie „už­biu­rok­ra­tin­tą“ švie­ti­mo sis­te­mą ir jos neei­li­nį spro­gi­mą.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Bū­da­mas švie­ti­mo vi­ce­mi­nist­ru Gin­ta­ro Ste­po­na­vi­čiaus va­do­vau­ja­mo­je Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je esa­te pa­ty­ręs, ką reiš­kia mo­ky­to­jų strei­kas. Kaip ta­da jau­tė­tės, bū­da­mas ki­to­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je?

– Aš pir­mą die­ną pra­dė­jęs dirb­ti mi­nis­te­ri­jo­je ir išė­jęs į „strei­kuo­jan­čias ma­ses“ iš­gir­dau: „Bu­vai žmo­gus, pa­žiū­rėk, kuo ta­pai!..“ Kuo ga­lė­jau tap­ti per vie­ną die­ną mi­nis­te­ri­jo­je?

Ki­ta ver­tus, ar ga­li pyk­ti ant mo­ky­to­jo, ku­rio at­ly­gi­ni­mas yra ne­di­de­lis ir pa­sa­ko, kad po re­for­mos jo at­ly­gi­ni­mas di­dės, bet konk­re­čiai jam – su­ma­žė­ja...

– Ko­kias ir kie­no klai­das įžvel­gia­te, kad įvy­ko toks spro­gi­mas Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mo­je?

– Ma­nau, kad pa­čio­je re­for­mos pra­džio­je bu­vo pa­da­ry­ta la­bai daug ko­mu­ni­ka­vi­mo klai­dų, nes eta­ti­nis ap­mo­kė­ji­mas tik­rai ne­bu­vo at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mo re­for­ma. Tai, vi­sų pir­ma, dar­bo struk­tū­ros re­for­ma. Kai vie­nu me­tu daug da­ly­kų su­mai­šy­ta, lo­giš­ka, kad įvy­ko tai, kas įvy­ko.

– Ar įžvel­gia­te po­li­ti­nį strei­ko prie­sko­nį?

– Bū­tų keis­ta, jei­gu po­li­ti­nės par­ti­jos neiš­nau­do­tų to­kios kri­zės.

– Vie­ni ša­lies pe­da­go­gai pa­tei­si­na, kai strei­kuo­jan­tys ko­le­gos li­po per lan­gą į mi­nis­te­ri­ją, ki­ti nu­ste­bę žiū­ri – ar tik­rai tai tin­ka­mas mo­ky­to­jų el­ge­sys.

– Jei­gu žmo­nės li­pa per lan­gą – nea­be­jo­ti­na, kad jie jau­čia­si įskau­din­ti. Ar tai spren­di­mas? Esu įsi­ti­ki­nęs, kad vie­nin­te­lis ge­ras spren­di­mas – kal­bė­tis.

– Mi­nist­rė Jur­gi­ta Pet­raus­kie­nė at­lei­džia­ma, bet re­for­ma juk ne­pa­sit­rauks. Kaip jūs įsi­vaiz­duo­ja­te to­les­nę si­tua­ci­ją dėl eta­ti­nio ap­mo­kė­ji­mo ir nau­jo mo­kyk­lų fi­nan­sa­vi­mo mo­de­lio?

– La­bai sun­kiai įsi­vaiz­duo­ju, kaip bus bren­da­ma iš kri­zės. Ne kar­tą bend­raudami su už­sie­nio pe­da­go­gais dis­ku­ta­vo­me, ko­dėl vi­sos ša­lys taip bi­jo švie­ti­mo darbuotojų strei­kų. Tai la­bai jaut­ri sis­te­ma. Jei­gu švie­ti­mo sis­te­mo­je įvyks­ta kri­zė, va­ka­rie­čių pa­tir­ti­mi, pa­pras­tai dve­jus tre­jus me­tus yra iš jos bren­da­ma.

Ką ku­ri pu­sė be­da­ry­tų, konf­ron­tuo­jan­čios pu­sės vie­ni ki­tais jau ne­be­pa­si­ti­ki. Jei­gu po­li­ti­kai sa­kys, kad mo­ki­nius pa­vė­žės, pe­da­go­gai pik­tin­sis – ach, jūs nai­ki­na­te mū­sų dar­bo vie­tas! Jei­gu po­li­ti­kai ža­dės, kad pa­kels at­ly­gi­ni­mus, pe­da­go­gai vis tiek pik­tin­sis, kad per ma­žai pa­ke­lia. Jei­gu bus ban­do­ma per­žiū­rė­ti struk­tū­ri­nę re­for­mą, tie, ku­rie ją įvyk­dė, sa­kys, o ko­dėl jie tu­ri at­si­trauk­ti, jei­gu jau dar­bas pa­da­ry­tas? Neat­šauks re­for­mos, ta­da strei­ka­vu­sie­ji jau­sis ne­lai­min­gi.

To­dėl da­bar kal­bė­ti apie ko­kį nors ug­dy­mo tu­ri­nio at­nau­ji­ni­mą, apie nau­ją švie­ti­mo ko­ky­bę tam­pa la­bai su­dė­tin­ga.

– Gal pir­miau­sia ir rei­kė­jo keis­ti ne švie­ti­mo for­mą, o tu­ri­nį?

– Bū­tent! Lie­tu­vai la­biau­siai rei­kė­jo nau­jo švie­ti­mo tu­ri­nio.

Struk­tū­ros re­for­mą tu­rė­jo­me da­ry­ti prieš 20 me­tų. Da­bar jau da­ryk ne­da­ręs po­ky­čius struk­tū­ro­je... Tie­siog leis­ki­me pa­gar­biai kai ku­rioms mo­kyk­loms baig­ti sa­vo eg­zis­ta­vi­mą, nors žmo­nės ir la­bai skaus­min­gai prii­ma mo­kyk­lų už­da­ry­mą.

Ki­ta ver­tus, kai ku­rio­se mo­kyk­lo­se, ku­rios ra­miai ir tin­ka­mai su­si­dė­lio­jo eta­ti­nį ap­mo­kė­ji­mą, mo­ky­to­jams at­si­ran­da di­des­nės so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos. Jei­gu žmo­gus dir­ba vi­su eta­tu, jis ži­no, kad ir ki­tą­met tu­rės tą pa­tį eta­tą. Bet sku­bė­ji­mas daž­nai pa­ki­ša ko­ją.

– Kur ma­to­te es­mi­nius eta­ti­nio ap­mo­kė­ji­mo pa­vo­jus?

– Ma­ny­čiau, kad mo­ky­to­jo eta­tas tu­rė­tų bū­ti su­sie­tas su pa­mo­ka ir tie­sio­gi­niu dar­bu su tė­vais ir vai­kais. La­bai skep­tiš­kai žiū­riu į tai, kad mo­ky­to­jui į eta­tą pri­va­lo­mai „įde­da­mi“ įvai­rūs bend­ruo­me­ni­niai dar­bai. Vie­nu me­tu žmo­gus ne­ga­li da­ry­ti ke­lių skir­tin­gų dar­bų mo­kyk­lo­je. Jei­gu mo­ky­to­jas at­sa­kin­gai ve­da pa­mo­kas, bend­rau­ja su tė­vais – už tai mo­ky­to­jas ir tu­rė­tų gau­ti at­ly­gį. O jei­gu yra mo­ky­to­jų, pa­vyz­džiui, ma­žo­se mo­kyk­lo­se, ku­rie ga­li pri­siim­ti di­des­nę at­sa­ko­my­bę, nes tu­ri per ma­žai pa­mo­kų – jiems ir ga­lė­tų bū­ti su­da­ry­ta to­kia ga­li­my­bė dirb­ti ki­tus dar­bus, kad ne­rei­kė­tų laks­ty­ti per ke­lias mo­kyk­las.

Prob­le­mų ky­la ir to­dėl, kad mo­kyk­lo­se skir­tin­gai yra in­terp­re­tuo­ja­ma „tre­čios ki­še­nės“ dar­bo ko­ky­bė. Ką, pa­vyz­džiui, reiš­kia są­vo­ka „efek­ty­vus, ko­ky­biš­kas ko­mu­ni­ka­vi­mas su tė­vais“? Vie­niems mo­ky­to­jams ir va­lan­dos neuž­ten­ka, o ki­ti tri­mis sa­ki­niais tė­vams pa­sa­ko dau­giau nei ki­tas per va­lan­dą. Kaip ta­da įver­tin­ti tą ko­ky­bę?

Strei­kuo­jan­tys mo­ky­to­jai įvar­di­jo, kad ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ke­lia tai, kad mo­ky­to­jai, dirb­da­mi tą pa­tį dar­bą, gau­na skir­tin­gą at­ly­gį. O at­ly­gis pri­klau­so nuo to, kaip mo­kyk­lo­je yra su­komp­lek­tuo­tos kla­sės ir ko­kį mo­kyk­la tu­ri biu­dže­tą.

– Ko trū­ko, kad re­for­ma vyk­tų sklan­džiau?

– Pag­rin­di­nė pro­ble­ma – no­ras įves­ti du vi­siš­kai skir­tin­gus da­ly­kus vie­nu me­tu. Jei­gu bu­vo no­ri­ma įves­ti nau­ją mo­kyk­lų fi­nan­sa­vi­mo tvar­ką, tai tik ją ir rei­kė­jo įve­di­nė­ti, pir­miau­sia su­si­tvar­ky­ti su ja, ir tik ta­da įve­di­nė­ti eta­ti­nį mo­ky­to­jų ap­mo­kė­ji­mą. Ar­ba at­virkš­čiai. Bet kar­tu to­kių dvie­jų su­dė­tin­gų da­ly­kų ne­rei­kė­jo įve­di­nė­ti.

Ma­nau, kad vi­si bū­tų žy­miai dau­giau iš­lo­šę, jei­gu bū­tų kas nors iš­drį­sęs pa­sa­ky­ti, jog eta­ti­nį ge­riau įves­ti ne tuoj pat, ne nuo moks­lo me­tų pra­džios, o, pa­vyz­džiui, nuo sau­sio 1 die­nos. Bū­tu­me tu­rė­ję lai­ko ir ga­li­my­bių skai­čiuo­ti, dis­ku­tuo­ti ir tik ta­da nu­spręs­ti. O da­bar, bi­jau, kad ge­ra idė­ja ga­li bū­ti nu­ver­tin­ta ir vėl at­kri­si­me ko­kiems 10-iai me­tų.

– Ar re­for­mos sėk­mės ir ne­sėk­mės pri­klau­so nuo mo­kyk­lų di­rek­to­rių?

– Di­rek­to­riai ban­do sa­ve ap­sau­go­ti, nes jie ne­ži­no, kaip kai ku­riuos da­ly­kus in­terp­re­tuo­ti. Ne­su­sip­ra­ti­mų ir mi­tų vi­sais lyg­me­nimis – la­bai daug.

Ar ga­li bū­ti daug vie­tos emo­ci­joms, jei­gu nuo pat pra­džių di­rek­to­rius, dar­bo ta­ry­ba, pro­fsą­jun­ga mo­kyk­lo­je su­si­ta­ria dėl kri­te­ri­jų, kai nui­ma­mi as­me­niš­ku­mai ir su­dė­lio­ja­ma for­mu­lė, kaip ir ką pa­si­skirs­ty­sim. Ir vi­siems yra pa­da­li­ja­ma pa­gal tą pa­tį prin­ci­pą, pa­gal ku­rį su­tar­ta iš anks­to. Trū­ko aiš­kios vie­no­dos ži­nios vi­siems, o kaip gi mes gy­ven­si­me, kai bus įves­tas ki­tas ap­mo­kė­ji­mo mo­de­lis.

Ki­ta ver­tus, rei­kia su­pras­ti, kad švie­ti­me tam tik­ras ri­bas dik­tuo­ja pa­ts gy­ve­ni­mas: ar mo­ky­to­jui bū­ti­nai rei­kia dirb­ti už­si­da­rius mo­kyk­lo­je ar kla­sė­je? Jei­gu, pa­vyz­džiui, gam­tos moks­lų mo­ky­to­jas pa­sii­ma A. Ba­ra­naus­ko „Anykš­čių ši­le­lį“ ir ei­na su mo­ki­niais jo skai­ty­ti ir dis­ku­tuo­ti į Kur­tu­vė­nų miš­kus, kur nors į švie­žiai iš­kirs­tą ply­nę.

Pa­vyz­džiui, Aukš­tel­kės mo­kyk­lo­je mes ne­tu­ri­me lais­vų ka­bi­ne­tų, erd­vių, kur mo­ky­to­jas ga­lė­tų dirb­ti ne pa­mo­kų me­tu. Ko­dėl mo­ky­to­jai to dar­bo ne­ga­lė­tų pa­da­ry­ti na­mie? Ži­no­ma, kad ga­lė­tų! Mi­nis­te­ri­ja tik­rai ne­spau­dė, kad vi­sas mo­ky­to­jo dar­bas bū­tų at­lie­ka­mas tik mo­kyk­los pa­sta­te.

Į eta­ti­nį ap­mo­kė­ji­mą žiū­rė­čiau lais­viau. Di­de­lė­se mies­to mo­kyk­lo­se tik­rai ga­li­ma iš­gry­nin­ti, kad mo­ky­to­jas at­lik­tų tik mo­ky­to­jo dar­bą, o ki­tiems dar­bams yra spe­cia­lis­tai. Kai­miš­ko­se vie­to­vė­se, kur la­bai svar­bu, kad iš­lik­tų mo­kyk­los, mo­ky­to­jai tik­rai ga­li pri­siim­ti ir pla­tes­nes funk­ci­jas. Kai­me gy­ve­ni­mas ver­da tru­pu­tį ki­tu rit­mu nei mies­te – čia nė­ra mu­zi­kos, dai­lės mo­kyk­lų, to­dėl ga­li­mi ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo už­siė­mi­mai mo­kyk­lo­se.

– Ko­kią atei­tį re­for­ma su­kurs ša­lies mo­kyk­loms? Gal ja tie­siog no­rė­ta su­ma­žin­ti mo­ky­to­jų skai­čių, nes vai­kų juk ma­žė­ja, bet neišd­rįs­ta to tie­siai įvar­dy­ti?

– Ma­nau, kad skaus­min­gai ši re­for­ma ga­li at­si­liep­ti ma­žo­se kai­mo mo­kyk­lo­se, jei­gu mo­kyk­la nu­to­lu­si nuo cent­rų, nes fi­nan­sa­vi­mas pri­klau­sys nuo vai­kų skai­čiaus kiek­vie­no­je kla­sė­je. O jei­gu ne­be­su­komp­lek­tuo­ja­ma kla­sė, ga­li bū­ti, kad ko­kio nors da­ly­ko mo­ky­to­jui liks ma­žiau krū­vio ir jam ne­beap­si­mo­kės va­ži­nė­ti į dar­bą ato­kaus kai­mo ma­žo­je mo­kyk­lo­je.

Po po­ros me­tų pa­ma­ty­si­me ir val­dy­mui, ir pa­gal­bos spe­cia­lis­tams skir­tų lė­šų pro­ble­ma­ti­ką. Mo­kyk­lų va­do­vų kri­zė šian­dien yra la­bai pa­vo­jin­ga – di­rek­to­riui siū­lo­mas tik pen­ke­rių me­tų kont­rak­tas, at­ly­gi­ni­mai tik­rai nė­ra ža­vin­tys.

Ma­tau dar dau­giau pro­ble­mų, kad mes į švie­ti­mą žiū­ri­me tik iš švie­ti­mo po­zi­ci­jų. Kol kas mes ne­tu­ri­me stip­rių bend­ruo­me­nių, ku­rios pri­siim­tų kul­tū­ri­nes, so­cia­li­nes funk­ci­jas.

– Su­si­da­ro įspū­dis, kad švie­ti­me kaž­ko­dėl yra svar­biau­sia eta­tai, fi­nan­sa­vi­mas, at­ly­gi­ni­mai, sche­mos, mo­de­liai ir mo­du­liai, bet ne tai, kad vai­kus rei­kia iš­mo­ky­ti skai­čiuo­ti, ra­šy­ti, pieš­ti, gro­ti, pa­žin­ti gam­tą.

– To­dėl, kad prie švie­ti­mo pri­lip­do­me pa­ty­čių, al­ko­ho­lio, ta­ba­ko ir dar vi­są ga­ly­bę pre­ven­ci­jos pro­gra­mų. Mo­ka­me pri­lip­dy­ti, kol tai išau­ga į di­džiu­lį ka­muo­lį, su ku­riuo mes pa­tys ne­be­su­sit­var­ko­me.

Nea­be­jo­ju, kad kar­tais mes tu­rė­tu­me per­žiū­rė­ti ir ap­va­ly­ti biu­rok­ra­ti­nę naš­tą, ku­ri už­griū­va mo­ky­to­jus. Po­pie­riz­mas švie­ti­me yra blo­gis.

Vie­nas ko­le­ga yra pa­sa­kęs – jei­gu no­ri po­ky­čio, nie­ka­da ne­pra­dėk nuo nau­jos tvar­kos įve­di­nė­ji­mo. Pra­dėk nuo rea­laus gy­ve­ni­mo. Kai jau pa­ma­tai, kaip tai gy­ve­ni­me vei­kia, klos­to­si – ap­ra­šyk ir tu­rė­si pui­kiau­sią tvar­ką. O Lie­tu­vo­je vi­sa­da pra­de­da­me at­virkš­čiai – su­ku­ria­me po­pie­ri­nę tvar­ką, o ta­da ją tai­ko­me rea­lia­me gy­ve­ni­me.

Juk maž­daug prieš 15 me­tų tu­rė­jo­me eks­pe­ri­men­ti­nę eta­ti­nio ap­mo­kė­ji­mo tvar­ką. Tu­rė­jo­me ir skau­džių, ir la­bai ge­rų pa­mo­kų. Jei­gu bū­tu­me at­si­grę­žę į tas pa­mo­kas, ku­rias bu­vo­me ge­rai iš­mo­kę ir pa­tik­ri­nę, šian­dien gal­būt ir ne­bū­tų to­kios sui­ru­tės.

Mū­sų pa­grin­di­nė pro­ble­ma, kad ne­tu­ri­me pa­gar­bos ki­to­kiam po­žiū­riui ir ki­to­kiai nuo­mo­nei. Mes daž­nai ma­no­me, kad eg­zis­tuo­ja kaž­ko­kios to­bu­los mo­kyk­los sis­te­mos ir ne­re­tai ne­be­ma­to­me, kad kaž­kam ša­lia rei­kia pa­dė­ti. Ir to jo­kia pet­raus­kie­nė, ar skver­ne­lis neišsp­ręs.

Už­biu­rok­ra­ti­no­me švie­ti­mą, už­stan­dar­ti­za­vo­me ir ne­be­ma­to­me išei­čių. O to­kie strei­kai, konf­lik­tai ga­li bū­ti tie­siog ge­ras pre­teks­tas at­si­spir­ti ir pra­dė­ti kal­bė­tis. Ir su­pras­ti, kad ne mi­nist­rė nu­spren­dė dėl eta­ti­nio ap­mo­kė­ji­mo, ne mi­nist­rė nu­spren­dė, kiek pi­ni­gų bus skir­ta švie­ti­mui. Mi­nist­rė tik įgy­ven­di­no Sei­mo spren­di­mą.

– Jei­gu jums šian­dien ry­tą pa­skam­bin­tų Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis ir sa­ky­tų: „Vai­dai – kvie­čiu į mi­nist­rus!“. Su­tik­tu­mė­te?

– Tik­rai ne. Aš la­bai ge­rai jau­čiuo­si kai­me. Čia įma­no­ma daug ką pa­si­da­ry­ti pa­tiems. Čia ga­li­ma kal­bė­tis, tar­tis. La­bai pa­si­gen­du to tarp švie­ti­mo darbuotojų. La­bai grei­tai kli­juo­ja­me vie­ni ki­tiems eti­ke­tes – tas biu­rok­ra­tas, tas – dik­ta­to­rius, tas – tin­gi­nys. Kai pa­ban­dai pa­bū­ti ki­to kai­ly­je, su­pran­ti, kad nė­ra taip pa­pras­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Trims Šiau­lių ra­jo­no mo­kyk­loms – Aukš­tel­kės, Bu­bių ir Kur­tu­vė­nų – va­do­vau­jan­tis Vai­das Ba­cys ma­no, kad re­for­mą pa­sku­bė­ta vyk­dy­ti.

Vai­das Ba­cys ma­no, kad švie­ti­mo sui­ru­tė už­truks ir at­lei­dus mi­nist­rę.