Naujausios
Sprogo „užbiurokratinta“ švietimo sistema
„Nenoriu, bet kalbėsiu“, – paprašytas įvertinti Lietuvos švietimo suirutę ir kuo ji gali virsti, sakė vienas žinomiausių Lietuvos švietimo vadybininkų šiaulietis Vaidas Bacys.
Jam teko išbandyti nemažai švietimo sistemos pozicijų – viceministras, prestižinės gimnazijos direktorius, mažytės kaimo mokyklos vadovas, kuriantis analogų Lietuvoje neturinčią jungtinę mažų kaimo mokyklėlių mokyklą.
Interviu su Vaidu BACIU apie „užbiurokratintą“ švietimo sistemą ir jos neeilinį sprogimą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Būdamas švietimo viceministru Gintaro Steponavičiaus vadovaujamoje Švietimo ir mokslo ministerijoje esate patyręs, ką reiškia mokytojų streikas. Kaip tada jautėtės, būdamas kitoje barikadų pusėje?
– Aš pirmą dieną pradėjęs dirbti ministerijoje ir išėjęs į „streikuojančias mases“ išgirdau: „Buvai žmogus, pažiūrėk, kuo tapai!..“ Kuo galėjau tapti per vieną dieną ministerijoje?
Kita vertus, ar gali pykti ant mokytojo, kurio atlyginimas yra nedidelis ir pasako, kad po reformos jo atlyginimas didės, bet konkrečiai jam – sumažėja...
– Kokias ir kieno klaidas įžvelgiate, kad įvyko toks sprogimas Lietuvos švietimo sistemoje?
– Manau, kad pačioje reformos pradžioje buvo padaryta labai daug komunikavimo klaidų, nes etatinis apmokėjimas tikrai nebuvo atlyginimų didinimo reforma. Tai, visų pirma, darbo struktūros reforma. Kai vienu metu daug dalykų sumaišyta, logiška, kad įvyko tai, kas įvyko.
– Ar įžvelgiate politinį streiko prieskonį?
– Būtų keista, jeigu politinės partijos neišnaudotų tokios krizės.
– Vieni šalies pedagogai pateisina, kai streikuojantys kolegos lipo per langą į ministeriją, kiti nustebę žiūri – ar tikrai tai tinkamas mokytojų elgesys.
– Jeigu žmonės lipa per langą – neabejotina, kad jie jaučiasi įskaudinti. Ar tai sprendimas? Esu įsitikinęs, kad vienintelis geras sprendimas – kalbėtis.
– Ministrė Jurgita Petrauskienė atleidžiama, bet reforma juk nepasitrauks. Kaip jūs įsivaizduojate tolesnę situaciją dėl etatinio apmokėjimo ir naujo mokyklų finansavimo modelio?
– Labai sunkiai įsivaizduoju, kaip bus brendama iš krizės. Ne kartą bendraudami su užsienio pedagogais diskutavome, kodėl visos šalys taip bijo švietimo darbuotojų streikų. Tai labai jautri sistema. Jeigu švietimo sistemoje įvyksta krizė, vakariečių patirtimi, paprastai dvejus trejus metus yra iš jos brendama.
Ką kuri pusė bedarytų, konfrontuojančios pusės vieni kitais jau nebepasitiki. Jeigu politikai sakys, kad mokinius pavėžės, pedagogai piktinsis – ach, jūs naikinate mūsų darbo vietas! Jeigu politikai žadės, kad pakels atlyginimus, pedagogai vis tiek piktinsis, kad per mažai pakelia. Jeigu bus bandoma peržiūrėti struktūrinę reformą, tie, kurie ją įvykdė, sakys, o kodėl jie turi atsitraukti, jeigu jau darbas padarytas? Neatšauks reformos, tada streikavusieji jausis nelaimingi.
Todėl dabar kalbėti apie kokį nors ugdymo turinio atnaujinimą, apie naują švietimo kokybę tampa labai sudėtinga.
– Gal pirmiausia ir reikėjo keisti ne švietimo formą, o turinį?
– Būtent! Lietuvai labiausiai reikėjo naujo švietimo turinio.
Struktūros reformą turėjome daryti prieš 20 metų. Dabar jau daryk nedaręs pokyčius struktūroje... Tiesiog leiskime pagarbiai kai kurioms mokykloms baigti savo egzistavimą, nors žmonės ir labai skausmingai priima mokyklų uždarymą.
Kita vertus, kai kuriose mokyklose, kurios ramiai ir tinkamai susidėliojo etatinį apmokėjimą, mokytojams atsiranda didesnės socialinės garantijos. Jeigu žmogus dirba visu etatu, jis žino, kad ir kitąmet turės tą patį etatą. Bet skubėjimas dažnai pakiša koją.
– Kur matote esminius etatinio apmokėjimo pavojus?
– Manyčiau, kad mokytojo etatas turėtų būti susietas su pamoka ir tiesioginiu darbu su tėvais ir vaikais. Labai skeptiškai žiūriu į tai, kad mokytojui į etatą privalomai „įdedami“ įvairūs bendruomeniniai darbai. Vienu metu žmogus negali daryti kelių skirtingų darbų mokykloje. Jeigu mokytojas atsakingai veda pamokas, bendrauja su tėvais – už tai mokytojas ir turėtų gauti atlygį. O jeigu yra mokytojų, pavyzdžiui, mažose mokyklose, kurie gali prisiimti didesnę atsakomybę, nes turi per mažai pamokų – jiems ir galėtų būti sudaryta tokia galimybė dirbti kitus darbus, kad nereikėtų lakstyti per kelias mokyklas.
Problemų kyla ir todėl, kad mokyklose skirtingai yra interpretuojama „trečios kišenės“ darbo kokybė. Ką, pavyzdžiui, reiškia sąvoka „efektyvus, kokybiškas komunikavimas su tėvais“? Vieniems mokytojams ir valandos neužtenka, o kiti trimis sakiniais tėvams pasako daugiau nei kitas per valandą. Kaip tada įvertinti tą kokybę?
Streikuojantys mokytojai įvardijo, kad nepasitenkinimą kelia tai, kad mokytojai, dirbdami tą patį darbą, gauna skirtingą atlygį. O atlygis priklauso nuo to, kaip mokykloje yra sukomplektuotos klasės ir kokį mokykla turi biudžetą.
– Ko trūko, kad reforma vyktų sklandžiau?
– Pagrindinė problema – noras įvesti du visiškai skirtingus dalykus vienu metu. Jeigu buvo norima įvesti naują mokyklų finansavimo tvarką, tai tik ją ir reikėjo įvedinėti, pirmiausia susitvarkyti su ja, ir tik tada įvedinėti etatinį mokytojų apmokėjimą. Arba atvirkščiai. Bet kartu tokių dviejų sudėtingų dalykų nereikėjo įvedinėti.
Manau, kad visi būtų žymiai daugiau išlošę, jeigu būtų kas nors išdrįsęs pasakyti, jog etatinį geriau įvesti ne tuoj pat, ne nuo mokslo metų pradžios, o, pavyzdžiui, nuo sausio 1 dienos. Būtume turėję laiko ir galimybių skaičiuoti, diskutuoti ir tik tada nuspręsti. O dabar, bijau, kad gera idėja gali būti nuvertinta ir vėl atkrisime kokiems 10-iai metų.
– Ar reformos sėkmės ir nesėkmės priklauso nuo mokyklų direktorių?
– Direktoriai bando save apsaugoti, nes jie nežino, kaip kai kuriuos dalykus interpretuoti. Nesusipratimų ir mitų visais lygmenimis – labai daug.
Ar gali būti daug vietos emocijoms, jeigu nuo pat pradžių direktorius, darbo taryba, profsąjunga mokykloje susitaria dėl kriterijų, kai nuimami asmeniškumai ir sudėliojama formulė, kaip ir ką pasiskirstysim. Ir visiems yra padalijama pagal tą patį principą, pagal kurį sutarta iš anksto. Trūko aiškios vienodos žinios visiems, o kaip gi mes gyvensime, kai bus įvestas kitas apmokėjimo modelis.
Kita vertus, reikia suprasti, kad švietime tam tikras ribas diktuoja pats gyvenimas: ar mokytojui būtinai reikia dirbti užsidarius mokykloje ar klasėje? Jeigu, pavyzdžiui, gamtos mokslų mokytojas pasiima A. Baranausko „Anykščių šilelį“ ir eina su mokiniais jo skaityti ir diskutuoti į Kurtuvėnų miškus, kur nors į šviežiai iškirstą plynę.
Pavyzdžiui, Aukštelkės mokykloje mes neturime laisvų kabinetų, erdvių, kur mokytojas galėtų dirbti ne pamokų metu. Kodėl mokytojai to darbo negalėtų padaryti namie? Žinoma, kad galėtų! Ministerija tikrai nespaudė, kad visas mokytojo darbas būtų atliekamas tik mokyklos pastate.
Į etatinį apmokėjimą žiūrėčiau laisviau. Didelėse miesto mokyklose tikrai galima išgryninti, kad mokytojas atliktų tik mokytojo darbą, o kitiems darbams yra specialistai. Kaimiškose vietovėse, kur labai svarbu, kad išliktų mokyklos, mokytojai tikrai gali prisiimti ir platesnes funkcijas. Kaime gyvenimas verda truputį kitu ritmu nei mieste – čia nėra muzikos, dailės mokyklų, todėl galimi neformaliojo ugdymo užsiėmimai mokyklose.
– Kokią ateitį reforma sukurs šalies mokykloms? Gal ja tiesiog norėta sumažinti mokytojų skaičių, nes vaikų juk mažėja, bet neišdrįsta to tiesiai įvardyti?
– Manau, kad skausmingai ši reforma gali atsiliepti mažose kaimo mokyklose, jeigu mokykla nutolusi nuo centrų, nes finansavimas priklausys nuo vaikų skaičiaus kiekvienoje klasėje. O jeigu nebesukomplektuojama klasė, gali būti, kad kokio nors dalyko mokytojui liks mažiau krūvio ir jam nebeapsimokės važinėti į darbą atokaus kaimo mažoje mokykloje.
Po poros metų pamatysime ir valdymui, ir pagalbos specialistams skirtų lėšų problematiką. Mokyklų vadovų krizė šiandien yra labai pavojinga – direktoriui siūlomas tik penkerių metų kontraktas, atlyginimai tikrai nėra žavintys.
Matau dar daugiau problemų, kad mes į švietimą žiūrime tik iš švietimo pozicijų. Kol kas mes neturime stiprių bendruomenių, kurios prisiimtų kultūrines, socialines funkcijas.
– Susidaro įspūdis, kad švietime kažkodėl yra svarbiausia etatai, finansavimas, atlyginimai, schemos, modeliai ir moduliai, bet ne tai, kad vaikus reikia išmokyti skaičiuoti, rašyti, piešti, groti, pažinti gamtą.
– Todėl, kad prie švietimo prilipdome patyčių, alkoholio, tabako ir dar visą galybę prevencijos programų. Mokame prilipdyti, kol tai išauga į didžiulį kamuolį, su kuriuo mes patys nebesusitvarkome.
Neabejoju, kad kartais mes turėtume peržiūrėti ir apvalyti biurokratinę naštą, kuri užgriūva mokytojus. Popierizmas švietime yra blogis.
Vienas kolega yra pasakęs – jeigu nori pokyčio, niekada nepradėk nuo naujos tvarkos įvedinėjimo. Pradėk nuo realaus gyvenimo. Kai jau pamatai, kaip tai gyvenime veikia, klostosi – aprašyk ir turėsi puikiausią tvarką. O Lietuvoje visada pradedame atvirkščiai – sukuriame popierinę tvarką, o tada ją taikome realiame gyvenime.
Juk maždaug prieš 15 metų turėjome eksperimentinę etatinio apmokėjimo tvarką. Turėjome ir skaudžių, ir labai gerų pamokų. Jeigu būtume atsigręžę į tas pamokas, kurias buvome gerai išmokę ir patikrinę, šiandien galbūt ir nebūtų tokios suirutės.
Mūsų pagrindinė problema, kad neturime pagarbos kitokiam požiūriui ir kitokiai nuomonei. Mes dažnai manome, kad egzistuoja kažkokios tobulos mokyklos sistemos ir neretai nebematome, kad kažkam šalia reikia padėti. Ir to jokia petrauskienė, ar skvernelis neišspręs.
Užbiurokratinome švietimą, užstandartizavome ir nebematome išeičių. O tokie streikai, konfliktai gali būti tiesiog geras pretekstas atsispirti ir pradėti kalbėtis. Ir suprasti, kad ne ministrė nusprendė dėl etatinio apmokėjimo, ne ministrė nusprendė, kiek pinigų bus skirta švietimui. Ministrė tik įgyvendino Seimo sprendimą.
– Jeigu jums šiandien rytą paskambintų Premjeras Saulius Skvernelis ir sakytų: „Vaidai – kviečiu į ministrus!“. Sutiktumėte?
– Tikrai ne. Aš labai gerai jaučiuosi kaime. Čia įmanoma daug ką pasidaryti patiems. Čia galima kalbėtis, tartis. Labai pasigendu to tarp švietimo darbuotojų. Labai greitai klijuojame vieni kitiems etiketes – tas biurokratas, tas – diktatorius, tas – tinginys. Kai pabandai pabūti kito kailyje, supranti, kad nėra taip paprasta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Trims Šiaulių rajono mokykloms – Aukštelkės, Bubių ir Kurtuvėnų – vadovaujantis Vaidas Bacys mano, kad reformą paskubėta vykdyti.
Vaidas Bacys mano, kad švietimo suirutė užtruks ir atleidus ministrę.