Naujausios
Kryžkelė
Spalvotomis kreidelėmis nupiešta ateitis
Ieva PETUŠKAITĖ
Milda Gudžiūnaitė, Šeduvos gimnazijos abiturientė, nuo rudens pradės dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Ji piešia ant veido, fotografuoja su senu „Polaroidu“, per 4 paras peržiūrėjo 29 “Twyn Pykso“ miestelio serijas, sendaikčių turguje nusipirko rožinį “vintage“ dviratį, visą savo kambarį — sienas, baldus — persidažė baltai. Viskas tam, kad kuo daugiau visko išbandytų ir neleistų sau stovėti vietoje.
— Pieši ant veido. Kaip tai prasidėjo?
— Esu Prancūzijoje mačiusi, kaip tiesiog gatvėje žmonėms piešiama ant veidų. Man tai būdavo labai įdomu ir labai gražu. Bandydavau piešti paprastais guašiniais, kol vieną dieną padėvėtų rūbų parduotuvėje netyčia radau specialių dažų. Rinkinys buvo visiškai naujas. Kadangi visada mėgau visokius „kreizi“ dalykus, tai taip ir pradėjau piešti ant sesės, pusseserių, draugų veidų.
— Baigei dailės mokyklą, laisvą minutę kažką tapai, klijuoji, montuoji, fotografuoji. Kas tave tam įkvepia?
— Visokie labai įdomūs dalykai. Neseniai buvo mūsų Šeduvos gimnazijos jubiliejus ir šalia takelio pamačiau šiukšlių dėžę, padarytą iš vamzdžio — gal iš kanalizacijos ar vėdinimo sistemos. Vamzdis buvo gražiai apipjaustytas ir iš jo patogiai įrengta šiukšliadėžė masinio renginio proga, kad dalyviai nešiukšlintų, kur papuola. Tas daiktas mane sukrėtė, tiesiog įkvėpė. Labai daug apie jį mąsčiau. Todėl apibendrinant būtų galima pasakyti, kad daugiausia smulkmenos gali įkvėpti, bet norėdamas juos pastebėti turi pasitelkti vaizduotę.
Dar domiuosi dailės istorija. Labiausiai įkvepia pavieniai kūrėjai, dažniausiai meno srovės, kokios nors kūrėjų grupės idėjos, pavyzdžiui–dadaistų.
— Daug keliauji. Ar akiračio plėtimas tave skatina kurti?
— Kai sesė mokėsi Prancūzijoje pagal „Erasmus“ programą, mes su mama važiavome jos aplankyti. Tąkart prie Atlanto vandenyno nusivežiau spalvotų kreidelių ir popieriaus. Užlipau ant pačios aukščiausios kopos ir prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas: vandenynas su daug mažų smėlio salelių. Aplinkui išvis nebuvo žmonių, buvo taip gera susikoncentruoti ir leisti sau pasijusti pasaulio valdove.
Atrodė, kad tos toli esančios salos yra pasiekiamos ranka. Lyg kokia mano ateities metafora — viskas prieš akis, tik to dar negalima paliesti.
KELIONĖ: Su kuprine ant pečių Milda jau ruošiasi naujam gyvenimui rudenį.
Asociacija su 12 metų, praleistų mokykloje.
Kokią Lietuvą matai po 50 metų?
Ką manai apie šiuolaikinį jaunimą, savo bendraamžius?
Autorės nuotr.
