
Naujausios
SOCIALINIS PASAKOJIMAS
Skurdo lubas „pramuša“ vienas euras
Penkiais eurais gavęs didesnes pajamas gali netekti socialinio būsto. Taip vos neatsitiko vienai Šiaulių pensininkei, buvusiai mokytojai. Tik žurnalistams pasidomėjus jos likimu, socialinis jautrumas sugrįžo.
Ar tikrai vienas euras gali „pramušti“ skurdo lubas? Kodėl buvę mokytojai pasivaikščioti išeina tik temstant?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
5 eurai virš „lubų“
Į redakciją paskambinusi ilgametė „Šiaulių krašto“ skaitytoja papasakojo skaudžią savo artimos giminaitės patirtį. Vieniša senyvo amžiaus moteris gyvena Šiaulių miesto savivaldybės socialiniame būste. Giminės pastebėjo, kad silpsta moters sveikata ir galimybė savarankiškai gyventi. Šeimos gydytoja tai patvirtino. Diagnozė – progresuojanti senatvinė demencija.
Moteriai pagal ligą priklausytų priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija – 56 eurai.
Artima giminaitė dėl medikės išvadų ir galimos priežiūros kompensacijos paskambino į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Telefonu sakė sužinojusi, jeigu bent vienu euru ligonės pajamos viršys nustatytas „lubas“, leidžiančias gyventi socialiniame būste, senyva ir ligota moteris bus iškraustyta.
„Darbuotoja telefonu dar patikslino, kad į pajamas tikrai įskaičiuojami ir priežiūros pinigai, ir net pinigų perlaidos iš užsienio. Nusprendėme, kad prarasti būstą senatvėje jai būtų žymiai baisiau, nei šiek tiek geriau pavalgyti, nupirkti visus reikalingus vaistus“, – pasakojo giminaitė, padedanti ligotai moteriai.
Suskaičiavo: giminaitės pensija ilgą laiką buvusi 201 euras. Nuo sausio 1 dienos pensija padidėjo 20 eurų. Tad pridėjus 56 eurus priežiūros pinigų išeitų 277 eurai per mėnesį.
„Lubos“, kai vienišas žmogus gali gyventi socialiniame būste, – 272 eurai per mėnesį (per kalendorinius metus pajamos negali viršyti 3 264 eurų, jeigu žmogus vienas gyvena socialiniame būste). Jeigu nors euru viršija – lauk iš socialinio būsto arba eilės prie jo.
Ligotos moters pajamos 5 eurais viršytų „lubas“, iki kurių dar galioja socialinis gailestingumas, o toliau – jau nebe.
„Mūsų socialinio jautrumo riba yra tokia, kad seną ligotą žmogų vos penki eurai gali paversti turtuoliu?“ – klausė giminaitę prižiūrinti moteris.
„Sugedęs telefonas“
Šiaulių miesto socialinio būsto poskyrio vedėja Ija Jencienė sako, kad darbuotoja galėjo suklysti klausiama telefonu.
Vedėjos teigimu, egzistuoja nemažai išlygų, o slaugos ir priežiūros kompensacijos, kaip ir perlaidos iš užsienio, labdara bei nemažai kitų rūšių išmokų ir kompensacijų iš viso nepatenka į pajamas, kurios įskaičiuojamos socialiniam būstui gauti ar gyventi.
I. Jencienės teigimu, jeigu žmogus nebeatitinka reikalavimų, socialinio būsto statusą įmanoma keisti į savivaldybės būsto statusą ir žmogui keltis iš buto nereikia, tačiau padidėja nuomos mokestis.
Kai dėl pakilusių pajamų žmogus „pramuša“ socialinio būsto lubas per metus mieste, pasak I. Jencienės, pasitaiko vidutiniškai apie 10 atvejų. Savivaldybė šiuo metu turi 258 socialinius būstus. Eilėje laukia 559 asmenys ir šeimos.
„Kažkoks sugedęs telefonas... Tvirtina vienaip, o yra visai kitaip. Kodėl?“ – stebėjosi šiaulietė, kai pranešėme, kad jos giminaitei priežiūros kompensacija neatimtų galimybės gyventi socialiniame būste.
Ji sakė nesanti įgaliota atstovauti giminaitei, o tik iš gailesčio ieškojusi valdiškuose namuose pagalbos ir patarimo, nes daugiau nėra kam ja pasirūpinti. Bet išgirdusi socialinės rūpybos darbuotojos atsakymą toliau buvo apsisprendusi remti ligotą moterį, „pridurti“ vaistams ar maistui, nes iškeldinimas iš socialinio būsto būtų buvusi dar sunkesne našta giminėms.
50 dujokaukių ir mėšlo krūva
Nesidrovėdama ašarų šiaulietė pasakojo savo ligotos giminaitės likimo vingius. Aštuntą dešimtį įpusėjusi moteris visą gyvenimą dirbo mokytoja. Iš mokytojos algos susitaupyti kooperatiniam butui neįstengė. O eilė „valdiškam“ butui priėjo tada, kai griuvo visos sovietinės eilės.
Kol dirbo, butą nuomojosi pati, tačiau mažėjant vaikų pensinio amžiaus mokytojai buvo paprašyti palikti mokyklą. Buto nuomotis iš pensijos ilgesnį laiką buvo nerealu. Stovėjo eilėje ir gavo socialinį vieno kambario būstą.
Pamažu jėgos silpo, o ligos stiprėjo. Pensija stovėjo vietoje, o kainos augo. Mėsą keitė kruopos su aliejumi, o menkas pagyvenusios mokytojos pramogas – koncertus, spektaklius – vis dažniau atstojo brangstančių vaistų dėžutės. Komunaliniai mokesčiai ėmė apžioti vis didesnę dalį „ubagiškos“ pensijos, o senatvės ligos – realybės suvokimą.
„Ne, ji nebadauja. Tik dėl nepakankamo vitaminų kiekio ar geresnio kąsnio išsivystė mažakraujystė. Ilgai nesupratome, kad ji valgo tik kruopas ir aliejų. Nelįsi į šaldytuvą atėjęs aplankyti... o ir įlindęs žinai, kad nedaug kuo galėsi padėti, nes ir tavo piniginė tuščia“, – nesidrovėdama ašarų pasakojo moteris.
Kai tapo aišku, kad senatvė labai nesoti, giminaičiai pradėjo ieškoti išeičių – gal gautų „europinių“ maisto paketų? Užsiminė apie tai, bet senoji mokytoja „nieko apie išmaldą nenorėjo girdėti“. Nebuvo įpratusi. Negalėjo išmainyti orumo į maišelį kruopų – taip buvo išmokusi iš tėvų.
Skaudžiai yra nurijusi ir tėvų patirtą pažeminimą. Tėvai, buvę smulkūs ūkininkai, turtą privalėję atiduoti kolūkiui ir tapti kolūkiečiais, atėjus nepriklausomybei tapo pajininkais – bendruomeninio turto dalininkais. Už pajus tėvams atrėžė lygiai 50 senų dujokaukių iš kolūkio sandėlio, vieną krūvą mėšlo iš kolūkio galvijų fermos ir nusiplėšti šiferį nuo vienos iš kolūkio fermų stogo.
Šeima apsiverkė. Nupirko voką. Užrašė adresą, tik dabar nebepamena, ar Seimo, ar Prezidentūros, sudėjo visus pajų dokumentus ir išsiuntė į Vilnių. Atsakymo negavo.
Pasivaikščioti išeina temstant
Tame name, kuriame moters giminaitė turi socialinį būstą, gyvena ir daugiau buvusių mokytojų.
Anądien ji ėjo aplankyti savo senosios giminaitės pavakaryje, beveik prieš saulės laidą. Sutiko pažįstamų mokytojų pensininkų porą. Su šypsena artėdama prie jų nesuprato, kodėl abu įtartinai nesidžiaugia susitikimu, o jų žvilgsniai keistai bėgioja pažeme.
Žodis po žodžio mokytojų akyse pasirodė ašaros. Jie išeina, kaip visą gyvenimą įpratę, pasivaikščioti, bet nebe vien grynu oru pakvėpuoti, sąnarius pamankštinti. Kai pritemsta, vienas jų žiūri, ar kas neateina, o kitas žvalgo atliekų konteinerius. Ieško maisto. Randa. Kartais net ne vien vakarienei.
„Kai pamatau, kad žmonės, kurie turi rūpintis, kaip valdyti valstybę, kad visi jos gyventojai bent pavalgyti turėtų, pozuoja fotografams mesdami 10 ar 20 eurų į labdaros fondo krepšelį, žado netenku“, – sakė moteris, sužinojusi, kodėl kai kurie žmonės pasivaikščioti išeina temstant.
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
Ne visi drįsta dieną tikrinti konteinerių, dalis skurdo prispaustų žmonių ieškoti maisto eina sutemus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Sunkiai besiverčianti moteris nesutiko imti europinių kruopų, norėjo išsaugoti savo orumą.