Skurdo lubas „pramuša“ vienas euras

SOCIALINIS PASAKOJIMAS

Skur­do lu­bas „pra­mu­ša“ vie­nas eu­ras

Pen­kiais eu­rais ga­vęs di­des­nes pa­ja­mas ga­li ne­tek­ti so­cia­li­nio būs­to. Taip vos neat­si­ti­ko vie­nai Šiau­lių pen­si­nin­kei, bu­vu­siai mo­ky­to­jai. Tik žur­na­lis­tams pa­si­do­mė­jus jos li­ki­mu, so­cia­li­nis jaut­ru­mas su­grį­žo.

Ar tik­rai vie­nas eu­ras ga­li „pra­muš­ti“ skur­do lu­bas? Ko­dėl bu­vę mo­ky­to­jai pa­si­vaikš­čio­ti išei­na tik tems­tant?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

5 eu­rai virš „lu­bų“

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si il­ga­me­tė „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­ja pa­pa­sa­ko­jo skau­džią sa­vo ar­ti­mos gi­mi­nai­tės pa­tir­tį. Vie­ni­ša se­ny­vo am­žiaus mo­te­ris gy­ve­na Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nia­me būs­te. Gi­mi­nės pa­ste­bė­jo, kad silps­ta mo­ters svei­ka­ta ir ga­li­my­bė sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­ti. Šei­mos gy­dy­to­ja tai pa­tvir­ti­no. Diag­no­zė – pro­gre­suo­jan­ti se­nat­vi­nė demen­ci­ja.

Mo­te­riai pa­gal li­gą pri­klau­sy­tų prie­žiū­ros (pa­gal­bos) iš­lai­dų tiks­li­nė kom­pen­sa­ci­ja – 56 eu­rai.

Ar­ti­ma gi­mi­nai­tė dėl me­di­kės iš­va­dų ir ga­li­mos prie­žiū­ros kom­pen­sa­ci­jos pa­skam­bi­no į Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių. Te­le­fo­nu sa­kė su­ži­no­ju­si, jei­gu bent vie­nu eu­ru li­go­nės pa­ja­mos vir­šys nu­sta­ty­tas „lu­bas“, lei­džian­čias gy­ven­ti so­cia­li­nia­me būs­te, se­ny­va ir li­go­ta mo­te­ris bus iš­kraus­ty­ta.

„Dar­buo­to­ja te­le­fo­nu dar pa­tiks­li­no, kad į pa­ja­mas tik­rai įskai­čiuo­ja­mi ir prie­žiū­ros pi­ni­gai, ir net pi­ni­gų per­lai­dos iš už­sie­nio. Nusp­ren­dė­me, kad pra­ras­ti būs­tą se­nat­vė­je jai bū­tų žy­miai bai­siau, nei šiek tiek ge­riau pa­val­gy­ti, nu­pirk­ti vi­sus rei­ka­lin­gus vais­tus“, – pa­sa­ko­jo gi­mi­nai­tė, pa­de­dan­ti li­go­tai mo­te­riai.

Sus­kai­čia­vo: gi­mi­nai­tės pen­si­ja il­gą lai­ką bu­vu­si 201 eu­ras. Nuo sau­sio 1 die­nos pen­si­ja pa­di­dė­jo 20 eu­rų. Tad pri­dė­jus 56 eu­rus prie­žiū­ros pi­ni­gų išei­tų 277 eu­rai per mė­ne­sį.

„Lu­bos“, kai vie­ni­šas žmo­gus ga­li gy­ven­ti so­cia­li­nia­me būs­te, – 272 eu­rai per mė­ne­sį (per ka­len­do­ri­nius me­tus pa­ja­mos ne­ga­li vir­šy­ti 3 264 eu­rų, jei­gu žmo­gus vie­nas gy­ve­na so­cia­li­nia­me būs­te). Jei­gu nors eu­ru vir­ši­ja – lauk iš so­cia­li­nio būs­to ar­ba ei­lės prie jo.

Li­go­tos mo­ters pa­ja­mos 5 eu­rais vir­šy­tų „lu­bas“, iki ku­rių dar ga­lio­ja so­cia­li­nis gai­les­tin­gu­mas, o to­liau – jau ne­be.

„Mū­sų so­cia­li­nio jaut­ru­mo ri­ba yra to­kia, kad se­ną li­go­tą žmo­gų vos pen­ki eu­rai ga­li pa­vers­ti tur­tuo­liu?“ – klau­sė gi­mi­nai­tę pri­žiū­rin­ti mo­te­ris.

„Su­ge­dęs te­le­fo­nas“

Šiau­lių mies­to so­cia­li­nio būs­to po­sky­rio ve­dė­ja Ija Jen­cie­nė sa­ko, kad dar­buo­to­ja ga­lė­jo su­klys­ti klau­sia­ma te­le­fo­nu.

Ve­dė­jos tei­gi­mu, eg­zis­tuo­ja ne­ma­žai iš­ly­gų, o slau­gos ir prie­žiū­ros kom­pen­sa­ci­jos, kaip ir per­lai­dos iš už­sie­nio, lab­da­ra bei ne­ma­žai ki­tų rū­šių iš­mo­kų ir kom­pen­sa­ci­jų iš vi­so ne­pa­ten­ka į pa­ja­mas, ku­rios įskai­čiuo­ja­mos so­cia­li­niam būs­tui gau­ti ar gy­ven­ti.

I. Jen­cie­nės tei­gi­mu, jei­gu žmo­gus ne­bea­ti­tin­ka rei­ka­la­vi­mų, so­cia­li­nio būs­to sta­tu­są įma­no­ma keis­ti į sa­vi­val­dy­bės būs­to sta­tu­są ir žmo­gui kel­tis iš bu­to ne­rei­kia, ta­čiau pa­di­dė­ja nuo­mos mo­kes­tis.

Kai dėl pa­ki­lu­sių pa­ja­mų žmo­gus „pra­mu­ša“ so­cia­li­nio būs­to lu­bas per me­tus mies­te, pa­sak I. Jen­cie­nės, pa­si­tai­ko vi­du­ti­niš­kai apie 10 at­ve­jų. Sa­vi­val­dy­bė šiuo me­tu tu­ri 258 so­cia­li­nius būs­tus. Ei­lė­je lau­kia 559 as­me­nys ir šei­mos.

„Kaž­koks su­ge­dęs te­le­fo­nas... Tvir­ti­na vie­naip, o yra vi­sai ki­taip. Ko­dėl?“ – ste­bė­jo­si šiau­lie­tė, kai pra­ne­šė­me, kad jos gi­mi­nai­tei prie­žiū­ros kom­pen­sa­ci­ja nea­tim­tų ga­li­my­bės gy­ven­ti so­cia­li­nia­me būs­te.

Ji sa­kė ne­san­ti įga­lio­ta at­sto­vau­ti gi­mi­nai­tei, o tik iš gai­les­čio ieš­ko­ju­si val­diš­kuo­se na­muo­se pa­gal­bos ir pa­ta­ri­mo, nes dau­giau nė­ra kam ja pa­si­rū­pin­ti. Bet iš­gir­du­si so­cia­li­nės rū­py­bos dar­buo­to­jos at­sa­ky­mą to­liau bu­vo ap­si­spren­du­si rem­ti li­go­tą mo­te­rį, „pri­dur­ti“ vais­tams ar mais­tui, nes iš­kel­di­ni­mas iš so­cia­li­nio būs­to bū­tų bu­vu­si dar sun­kes­ne naš­ta gi­mi­nėms.

50 du­jo­kau­kių ir mėš­lo krū­va

Ne­sid­ro­vė­da­ma aša­rų šiau­lie­tė pa­sa­ko­jo sa­vo li­go­tos gi­mi­nai­tės li­ki­mo vin­gius. Aš­tun­tą de­šim­tį įpu­sė­ju­si mo­te­ris vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo mo­ky­to­ja. Iš mo­ky­to­jos al­gos su­si­tau­py­ti koo­pe­ra­ti­niam bu­tui neįs­ten­gė. O ei­lė „val­diš­kam“ bu­tui priė­jo ta­da, kai griu­vo vi­sos so­vie­ti­nės ei­lės.

Kol dir­bo, bu­tą nuo­mo­jo­si pa­ti, ta­čiau ma­žė­jant vai­kų pen­si­nio am­žiaus mo­ky­to­jai bu­vo pa­pra­šy­ti pa­lik­ti mo­kyk­lą. Bu­to nuo­mo­tis iš pen­si­jos il­ges­nį lai­ką bu­vo ne­rea­lu. Sto­vė­jo ei­lė­je ir ga­vo so­cia­li­nį vie­no kam­ba­rio būs­tą.

Pa­ma­žu jė­gos sil­po, o li­gos stip­rė­jo. Pen­si­ja sto­vė­jo vie­to­je, o kai­nos au­go. Mė­są kei­tė kruo­pos su alie­ju­mi, o men­kas pa­gy­ve­nu­sios mo­ky­to­jos pra­mo­gas – kon­cer­tus, spek­tak­lius – vis daž­niau at­sto­jo brangs­tan­čių vais­tų dė­žu­tės. Ko­mu­na­li­niai mo­kes­čiai ėmė ap­žio­ti vis di­des­nę da­lį „uba­giš­kos“ pen­si­jos, o se­nat­vės li­gos – rea­ly­bės su­vo­ki­mą.

„Ne, ji ne­ba­dau­ja. Tik dėl ne­pa­kan­ka­mo vi­ta­mi­nų kie­kio ar ge­res­nio kąs­nio iš­si­vys­tė ma­žak­rau­jys­tė. Il­gai ne­sup­ra­to­me, kad ji val­go tik kruo­pas ir alie­jų. Ne­lį­si į šal­dy­tu­vą atė­jęs ap­lan­ky­ti... o ir įlin­dęs ži­nai, kad ne­daug kuo ga­lė­si pa­dė­ti, nes ir ta­vo pi­ni­gi­nė tuš­čia“, – ne­si­dro­vė­da­ma aša­rų pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Kai ta­po aiš­ku, kad se­nat­vė la­bai ne­so­ti, gi­mi­nai­čiai pra­dė­jo ieš­ko­ti išei­čių – gal gau­tų „eu­ro­pi­nių“ mais­to pa­ke­tų? Už­si­mi­nė apie tai, bet se­no­ji mo­ky­to­ja „nie­ko apie iš­mal­dą ne­no­rė­jo gir­dė­ti“. Ne­bu­vo įpra­tu­si. Ne­ga­lė­jo iš­mai­ny­ti oru­mo į mai­še­lį kruo­pų – taip bu­vo iš­mo­ku­si iš tė­vų.

Skau­džiai yra nu­ri­ju­si ir tė­vų pa­tir­tą pa­že­mi­ni­mą. Tė­vai, bu­vę smul­kūs ūki­nin­kai, tur­tą pri­va­lė­ję ati­duo­ti ko­lū­kiui ir tap­ti ko­lū­kie­čiais, atė­jus ne­prik­lau­so­my­bei ta­po pa­ji­nin­kais – bend­ruo­me­ni­nio tur­to da­li­nin­kais. Už pa­jus tė­vams at­rė­žė ly­giai 50 se­nų du­jo­kau­kių iš ko­lū­kio san­dė­lio, vie­ną krū­vą mėš­lo iš ko­lū­kio gal­vi­jų fer­mos ir nu­si­plėš­ti ši­fe­rį nuo vie­nos iš ko­lū­kio fer­mų sto­go.

Šei­ma ap­si­ver­kė. Nu­pir­ko vo­ką. Už­ra­šė ad­re­są, tik da­bar ne­be­pa­me­na, ar Sei­mo, ar Pre­zi­den­tū­ros, su­dė­jo vi­sus pa­jų do­ku­men­tus ir iš­siun­tė į Vil­nių. At­sa­ky­mo ne­ga­vo.

Pa­si­vaikš­čio­ti išei­na tems­tant

Ta­me na­me, kuriame mo­ters gi­mi­nai­tė tu­ri so­cia­li­nį būs­tą, gy­ve­na ir dau­giau bu­vu­sių mo­ky­to­jų.

Aną­dien ji ėjo ap­lan­ky­ti sa­vo se­no­sios gi­mi­nai­tės pa­va­ka­ry­je, be­veik prieš sau­lės lai­dą. Su­ti­ko pa­žįs­ta­mų mo­ky­to­jų pen­si­nin­kų po­rą. Su šyp­se­na ar­tė­da­ma prie jų ne­sup­ra­to, ko­dėl abu įtar­ti­nai ne­si­džiau­gia su­si­ti­ki­mu, o jų žvilgs­niai keis­tai bė­gio­ja pa­že­me.

Žo­dis po žo­džio mo­ky­to­jų aky­se pa­si­ro­dė aša­ros. Jie išei­na, kaip vi­są gy­ve­ni­mą įpra­tę, pa­si­vaikš­čio­ti, bet ne­be vien gry­nu oru pa­kvė­puo­ti, są­na­rius pa­mankš­tin­ti. Kai pri­tems­ta, vie­nas jų žiū­ri, ar kas nea­tei­na, o ki­tas žval­go at­lie­kų kon­tei­ne­rius. Ieš­ko mais­to. Ran­da. Kar­tais net ne vien va­ka­rie­nei.

„Kai pa­ma­tau, kad žmo­nės, ku­rie tu­ri rū­pin­tis, kaip val­dy­ti vals­ty­bę, kad vi­si jos gy­ven­to­jai bent pa­val­gy­ti tu­rė­tų, po­zuo­ja fo­tog­ra­fams mes­da­mi 10 ar 20 eu­rų į lab­da­ros fon­do krep­še­lį, ža­do ne­ten­ku“, – sa­kė mo­te­ris, su­ži­no­ju­si, ko­dėl kai ku­rie žmo­nės pa­si­vaikš­čio­ti išei­na tems­tant.

Val­do Ko­pūs­to (EL­TA) nuo­tr.

Ne vi­si drįs­ta die­ną tik­rin­ti kon­tei­ne­rių, da­lis skur­do pri­spaus­tų žmo­nių ieš­ko­ti mais­to ei­na su­te­mus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Sun­kiai be­si­ver­čian­ti mo­te­ris ne­su­ti­ko im­ti eu­ro­pi­nių kruo­pų, no­rė­jo iš­sau­go­ti sa­vo oru­mą.