Skaudžios šeimos istorijos nepamiršo ir amžininkai

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Praei­ties są­sa­jos su­bū­rė šiau­lie­čius (iš kai­rės) Juo­za­pą Mi­se­vi­čių, Gin­tarą Mi­se­vi­čių ir Adol­fą Vit­kaus­ką.
Šiauliečiai broliai istorikas Juozapas Misevičius ir prokuroras Gintaras Misevičius ne vienerius metus domisi sena ir skaudžia šeimos istorija. „Šiaulių krašto“ laikraštyje perskaitę straipsnį apie Adolfą Vitkauską („Prisiminimuose – gimtasis kaimas ir senieji Šiauliai“), atpažino paminėtus savo artimuosius: senelį Vincą Misevičių, dėdes Antaną ir Povilą bei kaimynų berniuką Steponą Vanagą, 1941 metų rugsėjo 13 dieną viešai sušaudytus Šiaulių turguje. A. Vitkausko senelis Misevičiams buvo išnuomojęs žemės Tautinių kaime, Šiaulių rajone. Po daugelio metų abiejų šeimų palikuonis suvedė praeitis.

Susieti praeities

Laikraštyje publikuoti pasakojimai atveria vis naujas duris, nuveda pas istoriją papildančius pašnekovus. Susitikimų grandinę pradėjo praėjusių metų gegužę šiaulietės Reginos Keršienės papasakoti atsiminimai („Karas Ukrainoje sugrąžino vaikystės prisiminimus“). Moteris pasakojo ne tik apie karo metų Šiaulius, bet parodė ir tarpukariu darytą vaikystės nuotrauką, kurioje su bendraamžiais buvo įamžinta darželyje Šiauliuose.

Laikraštyje pamačiusi šią nuotrauką, susisiekė Irena Stonienė, atpažinusi save. Moteris noriai prisiminė vaikystę („Nuotrauka laikraštyje atgaivino prisiminimus apie vaikystės Šiaulius“). Kalbėdama išskyrė giliai įsirėžusį įvykį: Šiaulių turguje vokiečių sušaudytus asmenis. I. Stonienė minėjo, kad nelaimingieji – septynerių metų piemenukas, pas ūkininką tarnavęs bernas ir pats ūkininkas.

„Įsivaizduokite, užrišo akis. Kažkur buvo nutrūkę laidai, ūkininkas ar bernas nukirpęs galą ir pasidarė botagą. Nutraukė ten kažkokį ryšį, juos sušaudė kaip politikus, parodomai, kad būtų pilnas turgus žiūrovų, kad matytų, kad jie nusikaltėliai. Su baba abidvi stovėjome. Žinau, kad tas vaikiukas suriko „mama!“. Žinau, kad kalbėjo, jog motina nuslabnėjo, vežikas išvežė. Pavardžių nežinau, bet čia yra teisybė. Akyse matau“, – taip žiaurų įvykį iš vaikystės prisiminė moteris.

Perskaitęs straipsnį, į redakciją paskambino A. Vitkauskas ir pasidalijo savo versija: sušaudyti buvo ūkininkas Misius su dviem sūnumis. Ši šeima nuomojo žemę iš A. Vitkausko senelio Aleksandro Vitkausko.

Galiausiai prisiminimų kamuolys nuriedėjo iki tragiško likimo šeimos palikuonių. Į redakciją paskambinęs J. Misevičius tiksliai sudėliojo, kas buvo 1941 metų egzekucijos aukos. Tai – jo senelis Vincas Misevičius (g. 1882), dėdės Antanas (g. 1912), Povilas (g.1925) ir kaimynų berniukas Steponas Vanagas (g. 1927).

Susitariame dėl pokalbio: į redakciją ateina ne tik broliai Misevičiai, bet ir A. Vitkauskas.

Paaiškėja, kad juos sieja ne tik senelių reikalai – tarpukariu nuomota žemė. G. Misevičius yra mokęsis vienoje klasėje su A. Vitkausko dukra, o A. Vitkausko sūnus, žinomas chirurgas, neseniai operavo J. Misevičių.

Dar vienas sutapimas: A. Vitkauskas yra dirbęs tame pačiame pastate, kuriame dabar dirba G. Misevičius – prokuratūroje. Tik, žinoma, skirtingais metais. A. Vitkauskas penkiasdešimtųjų pradžioje buvo priimtas į Šiaulių rajono prokuratūrą sekretoriumi. G. Misevičius dešimtmetį vadovavo Šiaulių rajono prokuratūrai, dabar dirba Šiaulių apylinkės prokuratūroje.

Viename mieste gyvenančių žmonių anksčiau likimas nebuvo suvedęs pokalbiui.

A. Vitkauskas išskleidžia seną žemėlapį ir Misevičiams parodo Tautinių kaimo žemes. Tautinių kaimas – Misevičių tėvo Stanislovo Misevičiaus gimtinė.

Žemę prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Tautinių kaime įsigijo A. Vitkausko senelis Aleksandras. Ūkį išnuomojo Misevičių šeimai. Kai susituokė A. Vitkausko tėvai, jauna šeima nutarė apsigyventi Tautiniuose, tad nuomininkas turėjo išsikraustyti. A. Vitkausko atmintyje likusi nuotrupa, kad tėvas Misevičiams turėjo kažkiek sumokėti, bet nežino, už ką ir dėl ko – tik išliko atmintyje girdėtas pasakojimas.

A. Vitkauskas gimė vėliau, 1935 metais, tad su nuomininkais nesusitiko. Jauna Vitkauskų šeima, atsikrausčiusi į Tautinių kaimą, iš pradžių gyveno senajame name, o naujagimį jau parsivežė į naują. A. Vitkauskas iš vaikystės prisimena stovėjusius senus pastatus, kurie atrodė kaip iš kito laiko – apgriuvę, likęs jaujos kampas. Kas juos ir kada statė, atsakymo nėra radęs iki šiol.

Šeimos skaudulys

J. Misevičius giminės istoriją tyrinėja ne vienerius metus, pildo genealoginį medį ir ieško atsakymų į vis iškylančius klausimus.

Sužinojo, kad Misevičių giminė yra kilusi iš bajorų, nuo Surviliškio, Kėdainių. Giminės herbas – Kirvis (Topor).

Prosenelis Juozapas (g. 1840) buvo kilęs nuo Naujamiesčio. Kodėl Vincas Misevičius su šeima galiausiai apsigyveno prie Šiaulių, lieka mįslė.

„Kiek senoliai pasakojo, jis daug kur tarnavo ekonomu, taupėsi pinigus, norėjo pirkti žemę“, – sako J. Misevičius.

A. Vitkauskas pamini, kad Tautinių kaimas turėjo ypatumą – buvo daug kalkakmenio. Kaimas įsikūręs strateginėje vietoje, prie geležinkelio, plento į Rygą. Šalia teka upelis Tautinys. Už upelio žemė buvo gera, o kitur – pelkė.

Išvykusi iš Tautinių kaimo Misevičių šeima vis kraustėsi: gyveno prie Žeimių, paskui – prie Stačiūnų, Radviliškyje, Gudelių kaime. 1941 metais jų namai buvo prie Šiaulių, Malavėniukų kaime.

Alfonsas Misevičius, V. Misevičiaus sūnėnas, 1984 metais prisiminimuose „Žvilgsnis į praeitį“ rašė: „Dėdė Vincentas yra gyvenęs netoli Šiaulių. Jis turėjo nemažą šeimą. Jo gyvenimas baigėsi tragiškai – 1941 metais rugsėjo 13 d. Šiauliuose, dabartinėje turgavietėje, okupantai vokiečiai jį sušaudė drauge su dviem sūnumis – Antanu 30 m. ir Pranu 15 m.“

„Skaudulys šeimos istorijoje. Žinoma tai, kad 1941 metais, atėjus vokiečiams, kilo, kaip vokiečiai įvardijo, kovos su bolševizmu banga ir, nelaimei, mūsų senelis ar mūsų dėdė nupjovė ryšio laidą – kokie jie ten bolševikai, valstybės priešai, buvo“, – sako J. Misevičius.

„Tėvukas pasakojo, kad vaikai būdami lakstė, lyg vienas iš mūsų dėdžių, penkiolikos metų, ir kaimynų berniukas Steponas Vanagas ir nukirpo tą laidą“, – papildo G. Misevičius.

Vokiečiai netruko nustatyti, kas kaltas dėl nutrūkusio ryšio. Suimti buvo ne tik Vincas, Antanas, Povilas Misevičiai ir Steponas Vanagas, bet ir dvylikametis Stanislovas Misevičius. Po tardymo jis buvo paleistas.

„Tėvukas yra minėjęs, kad lyg prieš jį paleidžiant Antanas su mūsų seneliu kalbėjo: „Vaikai pridarė, o mums dabar žūti nei iš šio, nei iš to“, – sako G. Misevičius.

J. Misevičius prisimena pokalbius su giminės senoliais: „Visai giminei buvo šokas, kai juos suėmė. Tėvukas turėjo dvi seseris iš senelio Vinco pirmos santuokos, Juzefą ir Stefaniją, ir brolį Joną. Jonas buvo siuvėjas. Jis turėjo plačių ryšių, vokiečių kariuomenės karininkams siūdavo odinius paltus, bet buvo mėgėjas išgerti. Kaip tik tuo metu jis kažkur dingo. Pasakojo: jei jis būtų atsiradęs, gal būtų pavykę pasikalbėti su komisaru Geveke ar kitais, kad išgelbėtų šeimyną.“

1941 metų rudenį Šiauliuose buvo iškabinti skelbimai vokiečių ir lietuvių kalbomis: „Šeštadienį, rugsėjo mėn. 13 d. 18 val. (6 v. p. p.) senojoje turgavietėje vyks 4 valstybės priešų viešas sušaudymas. Jie mėgino sabotažo aktais kovą su bolševizmu sutrukdyti ir vokiečių karo pajėgoms pakenkti.“ Skelbimą pasirašė Šiaulių apygardos komisaras Gewecke ir Šiaulių karo komendantas Brendel.

Broliai neturi žinių, ar šeima buvo atvaryta stebėti sušaudymo – bent apie tai nepasakojo. Bet egzekuciją matė vienas iš giminaičių – jam tuomet buvo tik septyneri.

Nuosprendis Šiaulių turgaus aikštėje buvo įvykdytas, kaip ir numatyta. „Norėjo įbauginti žmones“, – sako J. Misevičius.

G. Misevičius cituoja laikraštyje „Akistata“ publikuotus ir tv3 portale skelbtus Sigito Stasaičio straipsnius. Žurnalistas buvo pakalbinęs tuometį Šiaulių žydų bendruomenės pirmininką Leibą Lipšicą, egzekucijos liudininką, priverstą tapti ir duobkasiu.

Šešiolikmetis L. Lipšicas su likimo broliais į Šiaulių turgaus aikštę buvo atvežtas iš geto. Kraupaus įvykio liudininkas prisiminė keturis nelaimėlius, minią žmonių, išrikiuotus kareivius, komandas: „Šautuvus prie peties!“, „Nusitaikyk!“, „Ugnis!!!“

„Tris pasmerktuosius nušovė iškart, o jauniausiąjį tik sužeidė. Paauglys ėmė gailiai ir garsiai cypti. Sušaudymui komandavęs karininkas išsitraukė pistoletą ir priėjęs prie paauglio jį pribaigė, iššovęs į tiesiai galvą“, – taip iki gyvenimo pabaigos įstrigusius įvykius prisiminė L. Lipšicas.

Žydams buvo įsakyta sunešti lavonus į sunkvežimio kėbulą, o paskui užkasti Šiaulių senųjų kapinių stačiatikių kvartale. Visi keturi atgulė į tą pačią duobę.

G. Misevičius viliasi, galbūt, perskaitę straipsnį, atsilieps S. Vanago artimieji – labai norėtų su jais susipažinti.

Norėjo tik laido botagams

„Tėvukas pasakojo, kad po karo buvo kviečiamas į prokuratūrą, buvo apklausiamas, bet nedetalizavo“, – sako G. Misevičius.

J. Misevičius iš archyvo Vokietijoje gavo dokumentų kopijas iš Hanso Gevekės teismo bylos. H. Gevekė nuosprendį išgirdo 1970 metais Liubeke, jam už karo metų nusikaltimus skirta 4,5 metų kalėjimo bausmė.

Byloje minimas 1941 metų rugsėjo 13 dienos epizodas Šiaulių turguje. Į vokiečių kalbą išversta ir Stanislovo Misevičiaus apklausa, atlikta rusų kalba Šiauliuose 1967 metų gruodžio 2 dieną. Šeima šios apklausos iš vokiečių kalbos nebuvo išsivertusi.

Apklausiamas S. Misevičius patvirtino, kad buvo sušaudyti trys šeimos nariai ir kaimynystėje, Žuvininkų kaime, karves ganęs S. Vanagas.

„Mano brolis Povilas irgi tuo metu ganydavo karves, draugavo su Vanagu. Vieną vakarą, apie 1941 m. rugpjūčio 25 d., Vanagas susitarė su mano broliu Povilu keliauti į Žuvininkų kaimą obuolių. Per kaimą ėjo vokiška telefono linija. Šią telefono liniją okupacinės vokiečių pajėgos įsakė saugoti Žuvininkų, Malavėnų kaimų ir net Šiaulių gyventojams. Liniją saugojo ir mano tėvas“, – sakė S. Misevičius.

Apklausoje S. Misevičius tęsė, kad telefono linija buvo nutiesta atvirai – palei žemę. Brolis su Vanagu, pamatę ant žemės gulintį laidą, nusprendė nupjauti du gabalėlius ir pasidaryti gerus botagus. Kaip sumanė, taip ir padarė: nusipjovė maždaug po metrą ir pasidarė botagus. Taip nukirto liniją atkarpoje, už kurią buvo atsakingas Vincas Misevičius.

Vokiečiai pradėjo ieškoti kaltininko, beveik dvi savaites policininkai ėjo per kaimus ir tardė gyventojus.

„1941 metų rugsėjo 10 dieną mus su broliu Povilu, Steponu Vanagu suėmė kažkokie civiliai. Buvo po pietų. Mus tris mašina nuvežė į Šiaulius, pasodino į rūsį, nežinau, kam jis priklausė. Rūsyje sužinojau, kad ir mano tėvas suimtas. Jis suimtas Šiauliuose, kur buvo atvažiavęs su savo vežimu. Mano brolis Antanas buvo suimtas po dienos, nes tą dieną buvo kitame kaime. Šiauliuose mane tardė civiliai, kuriems sakiau, kad apie laidą nieko nežinau, nors iš brolio Povilo pasakojimų žinojau, kad laidas buvo jo ir Vanago atkirstas. Kitą dieną mane paleido ir grįžau namo. Tačiau tėvas, broliai ir Vanagas liko. Po kelių dienų iš kitų žmonių sužinojau, kad rugsėjo 13-ąją mano tėvas, broliai Povilas, Antanas ir Steponas Vanagas buvo sušaudyti vokiečių. Aš to nemačiau. Jų kūnai buvo palaidoti miesto rusų kapinėse.“

S. Misevičius apklausoje sakė iš kitų žmonių sužinojęs, kad Šiauliuose buvo iškabinti skelbimai, pranešantys, kad bus sušaudyti keturi valstybės priešai.

„Jie nebuvo valstybės priešai, tiesiog nesąmoningai, kaip ir vaikai, norėjo gerų botagų, tad nupjovė gabalą laido. Taip sakau apie savo brolį Povilą ir Vanagą, o mano tėvas ir brolis Antanas su laidu neturėjo jokių ryšių. Už ką jie buvo sušaudyti, man nežinoma.“

Apklausa, prasidėjusi 13 valandą 45 minutės, buvo baigta 16 valandą 45 minutės.

Laidotuvės tapo demonstracija

Panašią tragišką istoriją, tik nutikusią anksčiau, po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose, Vasario 16-osios proga Venclauskių namuose skaitytoje paskaitoje „Šiauliečiai – moderniosios Lietuvos kūrėjai“ minėjo šiaulietis istorikas dr. Jonas Sireika.

Pasak istoriko, šis įvykis minimas Jackaus Sondeckio (pasirašė J. Vanagas) straipsnyje, publikuotame 1955 metų kovo 2 dieną išeivijos laikraštyje „Keleivis“, perpasakojamas Venclauskių šeimai skirtoje Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygoje „Namuose ant Pasadnos ulyčios“.

Straipsnis „Drąsus ir ryžtingas žemaitis“ spaudoje buvo publikuotas minint 15-ąsias Kazimiero Venclauskio mirties metines.

„Po karo drg. K. buvo pirmas Šiaulių miesto burmistras (majoras). Miestas buvo vieni griuvėsiai, vargas neišpasakytas, kasoj vėjai pūtė, o visur dar tebesišvaistė kare sužvėrėję atsitraukiantieji vokiečių kariai. Tokiai padėčiai esant, tik toks geras teisininkas, gabus organizatorius, nuoseklus, ramus, ištvermingas, drąsus ir griežtas žmogus, koks buvo drg. K., tegalėjo majoro vietai tikti. Šiauliečiai neapsiriko, nes tikrai niekas kitas nebūtų galėjęs geriau grumtis su okupantais. Neabejotina, kad jei įvairios okupacijos Šiauliuose nepasireiškė tokiais žiaurumais kaip kitur, tai čia daug yra nusipelnęs drg. K.“, – rašė J. Sondeckis. Ir pateikė faktų.

1919 metų kovo 24-osios vidurdienį vokiečiai prekyvietėje nušovė tris nekaltus žmones.

Reaguodamas į tragediją, K. Venclauskis paskelbė įsakymą: „24 Kovo vokiečių kareiviai sušaudė Šiauliuose tris žmones, keletą sužeidė. Pagerbimui nekaltų aukų visą 25 kovo dieną visos įstaigos, sankrovos apart elektros stoties mieste turi būti uždarytos. Miesto Valdyba pasiima ant savęs užmuštųjų laidotuves.

Nusiųsti vokiečių komendantui reikalavimą: 1. ištirti atsitikimus šios dienos apie sušaudymą trijų žmonių; 2. duoti garantijas nepasikartojimų ateityje; 3. leisti dalyvauti ištyrime šito dalyko Taikos teisėją Bugailiškį; 4. nusiųsti telefonogramą Kaunan Ministerių Pirmininkui apie šios dienos atsitikimą.“

Nors vokiečių komendantas burmistro reikalavo šį įsakymą atšaukti, K. Venclauskis nesutiko: „Esu burmistras ir garbingas žmogus, todėl savo nutarimo neatšauksiu.“

Pasak J. Sondeckio, „laidotuvės buvo įspūdingiausia demonstracija prieš okupantus“.