Naujausios
Žemaičiui kelionė aplink Baltiją buvo kelionė į save
Keliautojas iš Žemaitijos Vaidotas Digaitis, vienas žirgais apkeliavęs Baltijos jūrą juosiančias šalis, praėjusio penktadienio popietę kirto Latvijos ir Lietuvos ribą ties Žagare (Joniškio rajonas). Vyras, įveikęs 6000 kilometrų, į tėvynę sako grįžtąs pasikeitęs, nes kiekviena kelionė kažkur yra ir kelionė į patį save.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
6000 kilometrų
46 metų Vaidotas Digaitis su žirgais Kredu ir Kekla Žagarę pasiekė sugipsuota pėda, bet žvalus. Keliautojas pasakojo prieš parą Latvijoje prijojęs kryžkelę. Tarsi kokioje pasakoje, buvo du keliai: į Joniškį arba Žagarę. Nežinojo, kurį pasirinkti.
„Galvojau gal 5 minutes. Tuo tarpu paskambino Žemaičių draugijos pirmininkas iš Šilalės rajono ir paklausiau patarimo. Jis sakė: „Rinkis kelią, kuriuo greičiau pasieksi Žemaitiją.“ Todėl pasukau į Žagarės pusę“, – paaiškino Vaidotas Digaitis.
Penkis mėnesius trukusioje 6000 kilometrų kelionėje aplink Baltiją vyras patyrė daug nuotykių, kuriems išpasakoti, sako, prireiktų dienos. Rusijoje žirgas griuvo, raitelis krito ir lūžo pėda. Medikai padarė rentgeno nuotrauką, koją sugipsavo ir prisakė gulėti keturias savaites. Tačiau keliautojas išjojo jau po kelių dienų.
Vaidotas Digaitis apkeliavo Rusiją, Lenkiją, Vokietiją, Daniją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją. Kasdien įveikta vidutiniškai po 60 kilometrų. Žirgus kelionėje teko kaustyti tris kartus.
Ištvermingasis žemaitis iš Laukuvos (Šilalės rajonas) anksčiau dalyvavo ir žygiuose žirgais iki Juodosios jūros bei Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės kelyje iki Krokuvos, po kurių ir subrendo mintis apkeliauti vienam Baltijos jūrą juosiančias šalis.
Ties Žagare V. Digaitis stabtelėjo pailsinti žirgus ir sutiko atsakyti į „Šiaulių krašto“ klausimus.
„Likus kilometrui iki Lietuvos – apsiverkiau“
– Kada kelionėje buvo sunkiausia?
– Sunkiausia yra dabar, kai arti namai. Norisi greičiau paskubinti laiką. Likus kilometrui iki Lietuvos sienos – apsiverkiau. Kai galvoje dar tūkstančiai kilometrų kelio – užsimiršti, stebi gamtą, žmones, techniką. O čia jau kvepia savo žeme.
– Apkeliavote daug šalių be palapinės, didelių krepšių, kuprinių. Ką pasiėmėte?
– Turėjau šiek tiek rūbų, maisto, žemėlapių. Palapinės neėmiau, ji mane būtų atskyrusi nuo žmonių. Kiekvienai nakčiai belsdavausi pas vietos gyventojus į duris. Kai kurie suteikdavo pastogę, kiti ir pamaitindavo, pašerdavo žirgus.
Lenkijoje teko miegoti po atviru dangumi, nes neradau, kur prisiglausti. Tą naktį pieva pabalo nuo šalnos, bet neperšalau. Suomijoje kartą nakvojau malkinėje.
Priėmęs kitus ir pats būsi priimtas
– Tokia kelionė, atrodo, sudėtingas išbandymas. Ar teko patirti žmonių nuostabos, nepasitikėjimo?
– Švedijoje įveikiau 2000 kilometrų. Ta šalis mane pasitiko išskėtusi rankas. Kiekvienas žmogus ėjo artyn, kalbino, siūlė nakvynę, domėjosi, kas esu, iš kur keliauju. Nors švedų kalbos nemoku, ji per tą laiką tapo sava kaip marškiniai, skambėdavo galvoje lyg maloni foninė muzika. Atviraširdiškumas, gerumas galbūt susijęs su tuo, kad švedams 200 metų neteko kariauti.
Patekus į Suomiją buvo ne taip. Pamačiau netoliese žirgyną, užsukau, paklausiau šeimininko, gal galiu gauti atsigerti kavos. Atsakė: ne.
Paprašiau vienos šeimos, kad įleistų į pavėsinę pernakvoti. Ji – su langais, durimis, maniau, nors uodai nesukąs. Leido. Nei užkloto, nei maisto nepasiūlė. Kitą rytą pažadino policija. Pasirodo, vienas mano žirgas nusitraukė ir keliu pavaikščiojo. Atvykę pareigūnai patikrino mano ir žirgų dokumentus.
Jojau toliau. Reikėjo vėl apsistoti nakčiai. Užsukau į sodybą, o ten duris atvėrusi moteris puolė prie žemaitukų, apsikabino, ėmė juos glostyti. Ragino vesti į kiemą, kur vešlesnė žolė.
Pavalgydino. Ant lovos paklojo pūkinę antkodę, tokią pat davė užsikloti. Miegojau paskendęs kaip debesyje ir jaučiausi lyg pas mamą. Išlydėdama vienam žirgui ji prisegė medalioną, kitam – kaspiną, o man ant rankos užrišo odinę apyrankę.Tada supratau: per tą moterį Suomija mane priėmė. Daugiau šioje šalyje neturėjau problemų.
– Kaip galėtumėte tokius pokyčius paaiškinti? Ar tai – atsitiktinumas?
– Nieko atsitiktinio pasaulyje nebūna. Viskas – žmonės, gyvūnai, medžiai, akmenys, vanduo – yra viena. Jeigu padarai klaidą – išleidi blogą, piktą žodį, mintį, viskas sugrįžta, atsigręžia prieš tave. Esi atsakingas ir turi priimti atpildą.
Keliaudamas patyrė visišką ramybę
– Ką jums davė šis žygis?
– Namuose keliesi, eini, dirbi, su kažkuo susitinki, grįžti, miegi (keliautojas užsiima verslu, turi parduotuvę – aut. past.). Ratas užsidaro. Visada esi jame įsuktas, pradedi nebepastebėti aplinkinių, įsikinkęs į rutiną. O čia – kasdien jauti gyvenimą. Žygis visada turi kryptį į priekį. Ne ratu, bet pirmyn. Ir mintys ratu galvoje nebesisuka, nebėra šaršalynės.
Žirgų kanopų caksėjimas „cik-cak, cik-cak“, grynas oras, vėjas išvalo galvą, jos niekas nebekvaršina. Grįžtu kitoks – išsigydęs kūną ir sielą, sustiprėjęs dvasiškai, pažinęs daug žmonių.
– Keliavote su bendražygiais ir iki Juodosios jūros, jojote žygyje iki Krokuvos, dabar – aplink Baltiją. Kokių planų turite ateities kelionėms?
– Pagėgiuose šeimininkė, pas kurią nakvojau, pasakė tokią mintį: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“
Po to keturias paras pėsčiomis ėjau per buvusią Prūsijos žemę, Kaliningrado sritį. Mano žirgų neįleido, tad prašiau, kad draugas apvežtų juos per Lenkiją. Visą tą laiką eidamas mąsčiau, ką reiškia ir kokie gilūs tie moters pasakyti žodžiai. Todėl neplanuoju. Jei būsiu vertas, idėjos pačios ateis.
Autorės nuotr.
ŽENKLAS: Keliautojas Vaidotas Digaitis nufotografavo Lietuvos ir Latvijos sieną ženklinantį riboženklį, liudijantį, kad jau pasiekė Tėvynę.
GIPSAS: Keliautojas nuo Sankt Peterburgo jojo su sugipsuota pėda, bet geros nuotaikos neprarado.
POKYČIAI: Vaidotas Digaitis sako, kad iš kelionės grįžta kitoks: sustiprėjęs dvasiškai, pažinęs daug žmonių.
KELIAS: Vaidotas Digaitis jodamas žirgais įveikė maždaug 6000 kilometrų.
DOVANA: Kaip mama keliautoją Suomijoje pernakvoti priėmusi moteris jam išvykstant ant rankos užrišo šią odinę apyrankę.
ŽOLĖ: Keliautojo Vaidoto Digaičio žirgai Kekla ir Kredas po kelionės ragauja pirmąją Lietuvos žolę.
