Naujausios
„Zapad 2017“ – Rusijos geopolitikos strategijos etapas?
Dr. Nerijus BRAZAUSKAS
Rugsėjo 14–20 dienomis vyks bendri Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos strateginiai kariniai mokymai „Zapad 2017“, pagrįstai keliantys grėsmę ne tik Baltijos šalims, bet ir metantys iššūkį NATO organizacijai.
Tokie mokymai jau buvo surengti ir anksčiau, tačiau artėjantys yra visiškai kitokie, nes jie vyks pakitusioje geopolitinėje situacijoje, kurioje turime matyti skeptišką JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūrį į kai kurias NATO šalis, savanaudiškai mintančias amerikiečių galia ir finansais, sudėtingą Ukrainos kelią į Vakarų civilizaciją ir tebesitęsiantį karą su Rusijos remiamais separatistais, Europos Sąjungos ir JAV sankcijas Rusijai, geopolitinį Baltarusijos likimą, europinį Gordijo mazgą, prezidento rinkimus Rusijoje 2018 metais, skirtingas Europos Sąjungos lyderių pozicijas ekonominiame žaidime su Rusija etc.
Prie šių faktorių pridėkime naujausių laikų istoriją – 2008 metais Rusija surengė pratybas „Kaukazas 2008“, o prieš jas „Pirmasis kanalas“ visuomenę objektyviai informavo, kad kariai „pagal scenarijų sunaikina sąlyginius teroristus, kurie mėgina prasiveržti per valstybinę sieną“.
Netrukus buvo surasti tikrieji teroristai, rezidavę Pietų Osetijos ir Abchazijos regionuose. Rusijai reikalingas buvo ne tik Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekis, bet ir signalas Gruzijai dėl šalies orientacijos į Vakarus, kurį tuomet išgirdo, pavyzdžiui, klusnioji Baltarusija.
Gruzijos teritorijos okupacija buvo pirmas žingsnis atkuriant Rusijos galią buvusiose sąjunginėse respublikose. Ir jis parodė, kad Vakarų šalys į Rusijos agresiją reaguoja tik diplomatiškai, o tai parengė dirvą Krymo okupacijai ir aneksijai 2014 metais. Ja buvo siekiama ne susigrąžinti „istorinę tėvynę“, bet sutrukdyti eurointegracijos procesus Ukrainoje ir suskaldyti šią valstybę. Ir reikia pripažinti, kad Rusijai tai pavyko padaryti.
Šiandien, mano galva, Rusija turi kelis taikinius: Baltarusiją, kurioje Rusijos kariai po pratybų gali likti neribotam laikui, Baltijos šalis ir Lenkiją (galbūt ir kitas buvusias „Varšuvos pakto“ valstybes), NATO organizaciją, kuri tikrinama ir provokuojama, popierinę Nepriklausomų valstybių sandraugą.
Rusijos gynybos ministerija visuomenei skelbia, kad „dabartiniai mokymai yra Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų bendrojo pasirengimo užbaigimo etapas ir vyks poligonuose, įsikūrusiuose Baltarusijos Respublikoje, Rusijos Federacijos Kaliningrado, Leningrado, Pskovo srityse“.
Galima tik numanyti, ką suponuotų užbaigimo diskursas, nors spėčiau, kad jis susijęs su geopolitiniais Rusijos interesais Baltarusijoje. Tiesiog Putinui atsibodo žaisti su Lukašenka, o ir Sąjunginė valstybė jam iš viso nereikalinga. Tą supranta ir nepakeičiamasis Baltarusijos vadovas, pastaruoju metu pavėluotai mezgantis santykius su Vakarais. Tiesa, Prezidentui Lukašenkai dar kilniai buvo leista atšvęsti 63-iąjį gimtadienį ir nusikasti bulves...
Rusija oficialiai pristatydama pratybas vėl kartoja, kad sumanymas toks, jog „į Baltarusijos Respublikos ir į Rusijos Federacijos Kaliningrado srities teritoriją prasiskverbė ekstremistinės grupės, turinčios tikslą rengti teroristinius aktus ir destabilizuoti situacijas Sąjungos valstybėse“. Eksploatuojamas terorizmo topas, jau tapęs pagrindine Rusijos užsienio politikos korta, kuria demagogiškai manipuliuojama Sirijoje ir ne tik joje.
Dar įdomiau, kad minėtos grupės turi užsienio palaikymą, gauna materialines-technines priemones, ginkluotę ir karinę techniką, naudojamą ore ir jūroje. Akivaizdu, kad tai repeticija ne prieš teroristinę organizaciją, bet prieš šiuolaikinę valstybę.
Ir tai patvirtina Rusijos gynybos ministro pavaduotojas Aleksandras Fominas, pagaliau išgirdęs NATO Generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo raginimus rengti skaidrias pratybas, teikęsis 2017-08-29 surengti spaudos konferenciją apie pasiruošimą kariniams mokymams, kurią pradėdamas pakomentavo neva neadekvatų kolegų užsienyje ir žiniasklaidos dėmesį skleidžiant mitus apie „taip vadinamą Rusijos grėsmę“. Generolas-leitenantas galimą įsiveržimą ir Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos okupaciją pavadino „paradoksalia versija“, neturinčia nieko bendro su tikrove.
Sąryšius su realybe atskleidžia Baltarusijos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Olegas Belokonevas, simultaniškai surengęs spaudos konferenciją apie „Zapad 2017“, kurios pradžioje išsamiai pristatė ne būsimas pratybas, bet NATO keliamą grėsmę, jos surengtus ir numatytus karinius mokymus, neadekvatų reagavimą.
Vėliau buvo pateikiama ta pati iš Rusijos gauta statistinė informacija, bet atsirado įdomus momentas – pristatydamas dvi besikausiančias puses generolas-majoras aiškino, kad „Šiauriečiai“ (Baltarusija ir Rusija) kovos su „‚Vakariečiais‘, su suinteresuotų valstybių koalicija (Veišnorija, Vesbarija, Lubenija)“. Žemėlapis rodo, kad agresorei Lietuvai priskirtas antrasis pavadinimas, fikciškai įvardijantis realią geografinę teritoriją.
Taigi šįkart turėtų būti surengtos Baltijos šalių okupacijos pratybos neva laikantis ESBO 2011 m. priimto Vienos dokumento, pagal kurį valstybės privalo kasmet pateikti informaciją apie karines pajėgas, gynybos planavimą, rizikos mažinimą, karinio aktyvumo stebėjimą, karių skaičių etc.
Vienas iš labai tikėtinų pratybų scenarijų – rusų kariai, Trojos arklys, pasiliks Baltarusijoje, o tai leis Rusijai realizuoti savo geopolitikos strategiją. Edwardas Lucas dar 2008 metais įžvalgioje knygoje apie naująjį šaltąjį karą rašė, kad Putinas siekia Baltarusiją tiesiog prijungti prie Rusijos, o Lukašenkos prezidentavimą panaikinti arba formalizuoti.
Dabar atėjo tinkamas metas, nulemtas Rusijos išprovokuoto NATO aktyvumo, merdėjančios Rusijos ir Baltarusijos Sąjunginės valstybės, rusiškosios geopolitinės strategijos tęstinumo. Michailas Saakašvilis neseniai perspėjo: „Manau, kad Rusija ruošiasi užimti ir aneksuoti Baltarusiją“. Kremlius bijo, kad Minske nekiltų spalvotoji revoliucija, o baltarusiai neužsinorėtų pulti į Vakarų civilizacijos glėbį. Kad šie procesai bręsta, galima įsitikinti matant nepaprastai fragmentuotą Baltarusijos visuomenės struktūrą.
Dar aiškesnę žinutę pasauliui šiandien siunčia išradingieji baltarusiai, kurie internete „trolina“ – įkuria virtualią „Veišnorijos“ valstybę, ateities Baltarusijos, orientuotos į Vakarus, modelį.
Baltarusijos praradimas Rusijai būtų katastrofa, dėl to ji dabar padarys viską, kad tai neįvyktų. Mūsų kaimynų okupacija ir aneksija būtų atsakas ir į NATO plėtrą (Krymo aneksija tebuvo jo pradžia), ji leistų militarizuoti strategiškai svarbią ir prieš NATO šalis nukreiptą teritoriją, ji patenkintų Putino propagandos užliūliuotą Rusijos visuomenę, bet svarbiausia, kad padėtų toliau vykdyti galios politiką. Rusai įgytų buferinę zoną, kurioje galėtų grasinti ir regzti „hibridinius karus“, provokacijas, konfliktus, kibernetines atakas etc. prieš Baltijos šalis, Lenkiją ir Ukrainą.
Kitaip sakant, būtų tęsiama „hibridinė strategija“, parengta pagal taip vadinamą Gerasimovo doktriną (2013), apibrėžiančią nekarinių priemonių vaidmenį sprendžiant tarpvalstybinius konfliktus. Šioje doktrinoje nusakyta, kad nekarinių ir karinių priemonių santykis yra 4:1, o tai liudija, kaip bus ginamas „rusiškasis pasaulis“ ir vykdomos neva taikdariškos operacijos.
Šioje karinėje doktrinoje svarbų vaidmenį vaidina ekonominės sankcijos ir blokada, dėl to greitu laiku neturėsime nustebti, kai Baltarusijos naftos produktai iš Baltijos šalių uostų pereis į Ust Lugos uostą, ir tai bus pateikta kaip dar viena Rusijos pergalė. Taigi okupavus Baltarusiją būtų įvestos karinės pajėgos, galinčios greitai ir efektyviai smogti ne tik Baltijos šalims, parengtas placdarmas ateities karui su NATO, įgyvendinama minėta doktrina, kurios elementų yra ir būsimų pratybų scenarijuje, etapuose.
Baltijos šalys, Lenkija ir galbūt kitos buvusios „Varšuvos pakto“ šalys gali tapti Rusijos agresijos objektu. Kremlius labai nori išbandyti penktąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį, bet to jis dabar nedarys, nes tam dar nėra pasirengęs. Jo strategijoje pirmiausia yra likusios NVS šalys, o tada ateis laikas ir XXI a. NATO narėms.
Iki to meto bus įrengta karinė infrastruktūra, tęsiamas agresyvus informacinis karas, vykdomos kibernetinės atakos, puoselėjamas kultūrinis ir karinis paveldas, įvedamos ekonominės sankcijos, remiamos rusų tautinės mažumos, sukurtos ir parengtos X Liaudies Respublikos.
Rusija ateis gelbėti savo tautiečių, kai šie paprašys, o šį vaidmenį ji jau atliko Gruzijoje ir Ukrainoje. Tiesa, mums verta prisiminti ir VSD perspėjimą, kad „neatmestina provokacijų ar tyčinių incidentų galimybė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje karinių mokymų ‚Zapad 2017‘ metu“.
Artėjančios pratybos liudija Rusijos ir Vakarų priešpriešą, žyminčią vieną esminių naujojo šaltojo karo, kurį Lucas pagrįstai susiejo ne su ideologija, bet su galia, momentų. Baltarusija šiandien yra geopolitiškai parankiausia vieta pateikti atsaką Vakarams, taikantiems Rusijai sankcijas, izoliaciją, inspiruojantiems naujojo geopolitinio žemėlapio perbraižymą ne tik Europoje.
NATO aljansas pabrėžia, kad jis nesiekia konfrontacijos su Rusija ir nekelia jai grėsmės. Tačiau pastaroji teigia priešingai ir agresyvią retoriką visų pirma naudoja siekdama savo vidaus politikos tikslų.
Rusija dabar testuoja mūsų ir NATO partnerių pasirengimą, o pratybų metu ji surengs puolamųjų karinių veiksmų repeticiją. Galime tik džiaugtis, jog NATO šalys suvokė, kad Rusijos grėsmė Europai ir pasauliui nėra tik traumuotų baltų išsigalvojimas.
2016 m. Varšuvoje įvykęs NATO aukščiausiojo lygio vadovų susitikimas pasiuntė aiškią žinią, kad Rusijos veiksmai kelia grėsmę saugumui, pakerta nusistovėjusias Europos saugumo taisykles ir tvarką. Buvo pabrėžta, kad „NATO nekelia grėsmės jokiai valstybei. Tokioje dvasioje mes liekame atviri prasmingam dialogui su Rusija“.
Tačiau pastarajai nereikia konstruktyvių santykių su NATO, nes ji pripažįsta tik „kietosios galios“ taktiką, jos vertybės yra kitos. Jas galima pavadinti revanšistinėmis, imperinėmis ar netgi paaugliškomis, tačiau tai esmės nekeičia – NATO šalys turi būti pasirengusios kariniam konfliktui su nenuspėjamąja Rusija. Jos ir yra pasirengusios, o tai liudija ir rugpjūčio pabaigoje pasiųsta žinutė, kad „NATO batalionai Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra visiškai pasiruošę ir veikiantys“. Paprastai kalbant, potencialiam agresoriui kultūringai ir aiškiai pasakoma, kad minėtos šalys ginsis.
Beje, šiomis dienomis Viešintose pradėjo veikti JAV dovana – ilgo nuotolio vidurinių bangų siųstuvas Neutel NX-200, transliuojantis „Laisvosios Europos“ bei „Laisvės radijo“ programas Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gyventojams. Tai atsakas į Rusijos propagandą ir galimybė kitaip mąstantiems minėtų šalių gyventojams suvokti, ką Baltijos šalims, NATO priešakinių pajėgų bataliono kariams Estijoje pasakė prezidentas Trumpas, teigdamas, kad mūsų kova „prasideda mūsų mintyse, mūsų valiose ir mūsų sielose“. Iš tiesų Vakarų kova pirmiausia pagrįsta „minkštąja galia“.
Paskutinis Rusijos taikinys būtų Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS), kuri, kaip žinia, buvo įsteigta „remiantis tautų istoriniu bendrumu ir tarp jų susiklosčiusiais ryšiais“. Istorinį bendrumą nustatė Rusija, Sovietų Sąjungos teisių ir patirčių perėmėja, o jo nebuvimą šiandien liudija Gruzija, Ukraina.
Paradoksalu, bet šios šalys išstojo būtent dėl Rusijos agresijos, nors NVS įstatuose vienas iš tikslų yra „draugiškas ginčų ir konfliktų tarp Sandraugos valstybių sprendimas“. Kai Rusija išspręs Baltarusijos klausimą, ji pajudės kitų likusių Sandraugos valstybių link, nes tai vienintelė erdvė, kurioje dar galima įgyvendinti geopolitines Kremliaus ambicijas. O tai daryti greitai skatina ne tik naujieji galios centrai – Kinija, Indija, Brazilija – bet ir būtinybė išlaikyti Putino režimą, išdeginti likusius demokratijos daigelius Rusijoje ir rasti lėšų bei šaltinių postnaftiniame pasaulyje.
Taigi „Zapad 2017“ yra Rusijos geopolitikos strateginis ėjimas, po kurio Putinas švęs pergalę, kuri jam leis likti caro soste ir išdidžiai stebėti 2018 metų Pasaulio futbolo čempionatą. Radikalių permainų akivaizdoje inter arma silent Musae, bet ką jos begali po Stano ir Zvonkaus dainuškos...
