Vytautas Didysis vietoje dešros

Vytautas Didysis vietoje dešros

KO­MEN­TA­RAS

Vy­tau­tas Di­dy­sis vie­to­je deš­ros

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Lie­tu­vo­je ši­tiek vargs­tan­čių, ba­dau­jan­čių vai­kų, o jiems siūs tau­ti­nius kos­tiu­mus. Pa­val­gy­ti ge­riau nu­pirk­tų deš­ros vai­kams ar duo­nos!“

To­kia nuo­mo­nė ir to­kia reak­ci­ja į Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos pir­mi­nin­ko Sei­mo na­rio Ra­mū­no Kar­baus­kio pa­siū­ly­mą maž­daug 150 tūks­tan­čių iki­mo­kyk­li­nu­kų pa­do­va­no­ti po tau­ti­nį kos­tiu­mą. Iš tie­sų, Lie­tu­vo­je šian­dien da­lis vai­kų į mo­kyk­lą ei­na tam, kad pa­val­gy­tų. Tei­sūs ir tie, ku­rie sa­ko, kad vai­kus ne­be vy­žo­mis ir ašu­ti­nė­mis ser­mė­gė­lė­mis rei­kė­tų puoš­ti, o nu­pirk­ti nau­jos kar­tos iš­ma­nių­jų įren­gi­nių.

Ne­ga­liu ne­ti­kė­ti ir vie­no avia­mo­de­lia­vi­mo mo­ky­to­jo žo­džiais. Jis pa­sa­ko­jo, kad vai­kai ne­su­vo­kia, iš ku­rios pu­sės įtemp­ti gu­mą, kad „ra­gat­kės“ prin­ci­pu iš­šau­tų skris­ti pa­čių pa­si­ga­min­tas plas­ti­ki­nis lėk­tu­vė­lis.

Vai­kų mo­to­ri­ka „nu­la­vin­ta“. Jie ga­li pa­spaus­ti tik kom­piu­te­rio kla­vi­šus, o ne įsuk­ti varž­te­lį, tie­siai pri­kli­juo­ti po­pie­riaus juos­tą. Pe­da­go­gas sa­kė, kad vai­kų pirš­tai tie­siog ne­bek­lau­so. Vai­kų gy­ve­ni­mo veiks­mas jau per­si­kė­lė į kom­piu­te­rius, vir­tua­lią erd­vę.

Ar tai reiš­kia, kad kom­piu­te­rių tu­ri­me pa­kan­ka­mai, jei ne na­muo­se, tai bib­lio­te­ko­se, mo­kyk­lo­se?

Tuos tris mi­li­jo­nus eu­rų, pla­nuo­ja­mų su­rink­ti į me­ce­na­tų fon­dą, kad vai­kams bū­tų už ką pa­siū­din­ti tau­ti­nius kos­tiu­mus, daug kur ga­li­ma bū­tų pa­nau­do­ti.

Ga­li­ma bū­tų nu­pirk­ti, pa­vyz­džiui, la­bai ge­rą trak­to­rių, kad Šiau­liuo­se gat­ves lai­ku nu­va­ly­tų nuo snie­go.

Ar­ba ga­li­ma bū­tų do­tuo­ti ko­kį at­lie­kų tvar­ky­to­ją, kad bent me­tams at­sto­tų nuo gy­ven­to­jų ne­di­di­nę rink­lia­vos už šiukš­les.

Ga­li­ma bū­tų iš­leis­ti si­dab­ri­niams šaukš­tams ka­riuo­me­nei, nes auk­si­nių jau pri­si­pir­ko. Ar­ba – nu­si­pirk­ti kas­tu­vą, kad tau­paus se­ne­lio, o pa­skui tė­vo mi­li­jo­nus, už­kas­tus gi­liai gi­liai, nes bu­vo „su­tau­py­ti iš al­gos“, iš­si­kas­tu­mei prieš rin­ki­mus.

Ga­li­ma bū­tų nu­pirk­ti ir deš­ros. Ir duo­nos. Ir ba­tų. Ir dži­pų. Vis­ko. Daug.

Taip ga­lė­jo bū­ti ir Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je, kai tik­rai ne vi­si bu­vo so­čiai pa­val­gę ir ap­si­ren­gę, o dvi­ra­čių Lie­tu­vo­je ta­da gal­būt bu­vo ma­žiau ne­gu tiek, kiek šian­dien BMW tu­ri 18–25 me­tų jau­ni­mas.

Bet bu­vo ki­taip.

Lie­tu­vo­je apie 1930 me­tus be­ne kiek­vie­na­me di­des­nia­me mies­te­ly­je ar net kai­muo­se bu­vo pa­sta­ty­ta ke­lias­de­šimt pa­mink­lų Di­džia­jam Lie­tu­vos  ku­ni­gaikš­čiui Vy­tau­tui. Taip Lie­tu­va mi­nė­jo 500-ąsias Vy­tau­to Di­džio­jo mir­ties me­ti­nes.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad gar­bės rei­ka­las bu­vo pa­sta­ty­ti sa­vo mies­te­ly­je pa­mink­lą Vy­tau­tui Di­džia­jam. Ir net lenk­ty­niau­da­vę – kas pa­sta­tys di­des­nį, dai­les­nį.

Ūki­nin­kai ce­men­tui, me­die­nai au­ko­jo pi­ni­gus, sko­li­no ark­lius, sam­dė skulp­to­rius ar­ba lei­do vie­ti­niams me­ni­nin­kams lip­dy­ti Vy­tau­tus Di­džiuo­sius. Nu­lip­dy­tus ant pje­des­ta­lų ly­dė­jo kai­mais, mies­te­liais.

Ro­dos, ko­kia pra­smė bu­vo lip­dy­ti tuos pa­mink­lus? Kel­ti ant pje­des­ta­lų kryž­ke­lė­se ar mies­te­lių cent­ruo­se nei la­bai pro­por­cin­gus, ne­re­tai su di­džiu­lė­mis gal­vo­mis ir trum­po­mis ko­jo­mis, nei la­bai tau­rių me­džia­gų – tie­siog iš pil­ko „sme­tans­ko“ be­to­no?

Sto­vė­jo tie be­to­ni­niai Vy­tau­tai kaip sim­bo­lis, kad mes tu­ri­me is­to­ri­ją, kad esa­me tau­ta, o ne tik deš­ros val­gy­to­jai. So­viet­me­tis su įnir­šiu to­dėl ir grio­vė tuos vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­lius.

Tik ke­le­tas iš­li­ko iki mū­sų die­nų. Da­lis jų – Šiau­lių ap­skri­ty­je: Jo­niš­kio ra­jo­ne – Juo­dei­kiuo­se (au­to­rius Juo­zas Šau­lec­kas iš Mik­nai­čių), Pak­ruo­jo ra­jo­ne – Bar­diš­kiuo­se (skulp­to­rius An­ta­nas Ne­sa­vas), Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne – Bur­biš­ky­je iš­li­ko se­niau­sias Lie­tu­vo­je, nes sta­ty­tas 1912 me­tais, pa­mink­las Vy­tau­tui Di­džia­jam (skulp­to­rius Ka­zi­mie­ras Ulians­kis), iš­li­ko ir ke­le­tas obe­lis­kų, skir­tų Vy­tau­tui Di­džia­jam Rad­vi­liš­ky­je, Ly­gu­muo­se ir ki­tur.

Tie pa­mink­lai – be­ne bran­giau­sia, ką tu­ri šian­die­ni­niai mies­te­liai iš Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos. Tau­tiš­ku­mo, pa­trio­tiz­mo sim­bo­liai.

O lie­tu­vių kar­ta, sta­čiu­si tuos pa­mink­lus, gar­si ne deš­ra.

Deš­ros val­gy­to­jai ka­žin ar bū­tų iš­lai­kę dva­sios stip­ry­bę kur nors prie Lap­te­vų jū­ros ar tar­kuo­ja­mi ko­kio kom­sor­go už tai, kad pra­ki­šo penk­me­čio lenk­ty­nia­vi­mą. Į Bal­ti­jos ke­lią deš­ros val­gy­to­jus tur­būt ir­gi bū­tų rei­kė­ję vi­lio­ti deš­ra?

Ir dar apie deš­rą.

Kai va­žia­vau ap­lan­ky­ti vie­nos su­var­gu­sios šei­mos su daug vai­ku­čių, su ko­le­go­mis no­rė­jau pa­si­tar­ti, ko ge­riau nu­vež­ti. Taip: duo­nos, svies­to, deš­ros. „Ir bū­ti­nai nu­vežk ko nors to­kio! Kad ir ke­lis mar­ci­pa­ni­nius sal­dai­nius! Rei­kia, kad tie vai­kai iš sa­vo vai­kys­tės at­si­min­tų ne tik deš­rą...“ – pa­ta­rė vie­na ko­le­gė.

Taip, vai­kai grei­tai išaugs tuos tau­ti­nius kos­tiu­mė­lius. Ir Ra­mū­no Kar­baus­kio tik­riau­siai neat­si­mins.

Bet jie Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je bus ta kar­ta, ku­ri tu­rė­jo ne tik 5, 15 ar net 37 lai­dos „iP­ho­ne“, bet ir tau­ti­nį kos­tiu­mą.