Viešnia iš Paryžiaus: nebijokime būti paranoikais

Vieš­nia iš Pa­ry­žiaus: ne­bi­jo­ki­me bū­ti pa­ra­noi­kais

Da­nu­tė ŠE­PE­TY­TĖ

Mus no­ri įti­kin­ti, kad tau­tiš­ku­mas yra truk­džių truk­dys. Kad tie­siau­sias ke­lias į atei­tį, – Lie­tu­va be sie­nų. Kad ge­riau­sias auk­lė­ji­mas tas, ku­ris at­lei­džia vai­ką nuo bet ko­kių pa­rei­gų. Kad bruk­te bru­ka­ma Stam­bu­lo kon­ven­ci­ja yra skaid­ri kaip aša­ra... Ne­bi­jo­ki­me bū­ti pa­ra­noi­kais, sa­ko 30 me­tų Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­ti pub­li­cis­tė, li­te­ra­tū­ros al­ma­na­cho „Gla­gol“ vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė Je­le­na Kond­rat­je­va-Sal­guei­ro. Ji pa­tvir­ti­na, kad ir Pran­cū­zi­jo­je žmo­nės pra­ti­na­mi gal­vo­ti ne sa­vo gal­va, kad jiems pri­me­ta­mos išanks­ti­nės nuo­sta­tos, ver­čian­čios pi­lie­čius in­fan­ti­lia ma­se.

Je­le­na Kond­rat­je­va-Sal­guei­ro.

Sta­sio Žum­bio nuo­tr.

– Ru­si­jo­je iš­gy­ve­no­te 24 me­tus. Ne­ma­no­te, kad šian­dien gim­ti­nė­je gy­ven­ti kur kas sau­giau nei Pran­cū­zi­jo­je?

– Mes priė­jo­me to­kį rai­dos eta­pą, kad sau­gių vie­tų pa­sau­ly­je ne­be­li­ko iš vi­so. To­dėl ne­ga­liu sa­ky­ti, kad šian­dien Ru­si­jo­je sau­giau gy­ven­ti, nes čia kaip ir Pran­cū­zi­jo­je, Pa­ry­žiaus cent­re, bet ku­riuo pa­ros me­tu ga­li­te tap­ti ag­re­si­jos da­ly­viu ar liu­di­nin­ku. Tą sun­ku bu­vo įsi­vaiz­duo­ti prieš 30 me­tų, man čia at­si­kė­lus gy­ven­ti, bet, sa­ky­si­me, per tas de­šim­tis me­tų mes, ban­do­mi ma­žo­mis smur­ti­nių pro­trū­kių do­zė­mis, bu­vo­me pri­pra­tin­ti prie to­kios ga­li­my­bės. Prip­ra­ti­mas yra la­bai stip­rus da­ly­kas – vie­na ver­tus, jis, ži­no­ma, pa­de­da kai ką įveik­ti, nu­ga­lė­ti, ki­ta ver­tus, truk­do pa­ma­ty­ti ir įver­tin­ti be­siar­ti­nan­tį pa­vo­jų. Žmo­nės juk pri­pran­ta prie vis­ko, gy­ve­na de­šimt­me­čiais bom­bar­duo­ja­mi ir kar­tais neiš­girs­ta, kai kaž­kas ban­do juos per­spė­ti muš­da­mas var­pą. Juk jei pa­žvelg­tu­mė­te nau­ju žvilgs­niu, pa­ma­ty­tu­mė­te, kad grės­mė, ty­ko­ju­si ma­žo­mis do­zė­mis, išau­go į di­džiu­lį sun­kų ka­muo­lį, rie­dan­tį jū­sų link. Prak­tiš­kai mes esa­me priar­tė­ję ar priar­ti­nę ka­tast­ro­fos sce­na­ri­jų, ir nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ka­da jis ims tap­ti tik­ro­ve. Ne­pa­žei­džia­mų bas­tio­nų nė­ra, tuo aš esu gi­liai įsi­ti­ki­nu­si. Mig­ra­ci­niai pro­ce­sai, ins­pi­ruo­jan­tys ir re­li­gi­nius ne­su­ta­ri­mus, apie ku­riuos su­si­ži­no­ma ne­tgi ten, kur jų nė­ra, ga­li tap­ti pa­de­ga­muo­ju už­tai­su.

– Pran­cū­zi­ja iš­gy­ve­no ne vie­ną tra­giš­ką te­ro­ro iš­puo­lį. Ar jūs pa­ste­bė­jo­te ryš­kes­nį vi­daus po­li­ti­kos po­ky­tį, sten­gian­tis su­ma­žin­ti tą, anot jū­sų, ka­muo­lį, rie­dan­tį mū­sų link?

– Prieš 30 me­tų is­la­miš­ko­jo te­ro­riz­mo są­vo­ka pra­ktiš­kai neeg­zis­ta­vo. Bu­vo at­ski­ri smul­kūs te­ro­ro ak­tai, ko­kius iš­gy­ve­na Iz­rae­lis, pa­vyz­džiui, jau de­šimt­me­čiais; da­bar ta pa­ti kas­die­ny­bė atė­jo į Eu­ro­pą, nes už­kar­dy­ti te­ro­ro ak­tą pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma. Ga­li­ma su­truk­dy­ti vie­nam pla­nui, bet ne­ga­li­ma kont­ro­liuo­ti vi­so skruz­dė­ly­no, juo la­biau kad vi­sos te­ro­ris­ti­nės gru­puo­tės tar­pu­sa­vy­je ne­su­si­de­ri­nu­sios, kiek­vie­na vei­kia pa­gal sa­vo pla­ną, t.y. da­ro ką no­ri. Šiuo at­žvil­giu nu­li­nė ri­zi­ka neeg­zis­tuo­ja, ir Eu­ro­pos vy­riau­sy­bės vi­są tą lai­ką, ne­si­lei­džiant į smulk­me­nas, el­gia­si tar­tum šei­mi­nin­kė, pa­sta­čiu­si ant ug­nies greit­puo­dį ir pri­ver­žu­si jo dang­tį, pui­kiai ži­no­da­ma, kad ga­ras kau­pia­si ir anks­čiau ar vė­liau iš­si­verš. Si­tua­ci­ja pri­bren­do iki to­kio lyg­mens, kad jau ne­beį­ma­no­ma ka­bin­ti liau­džiai ma­ka­ro­nų aiš­ki­nant, kad te­ro­ro ak­tas – tik at­si­tik­ti­nu­mas, kad jo or­ga­ni­za­to­riai – dep­re­sy­vūs ar psi­chiš­kai ne­sta­bi­lūs žmo­nės; to­kie paaiš­ki­ni­mai jau ke­lia juo­ką kaip Brež­ne­vo lai­kais skli­dę anek­do­tai, ku­riais nie­kas ne­ti­kė­jo.

– Ta­čiau juk ži­niask­lai­da iki šiol is­la­miš­ko­jo te­ro­riz­mo at­žvil­giu ka­bi­na ma­ka­ro­nus, ypač mig­ran­tų pa­mėg­to­se ša­ly­se, tarp ku­rių yra ir Pran­cū­zi­ja. Ne­gi klys­tu?

– Tai, kad šio­je sri­ty­je ban­do­ma pri­suk­ti de­mok­ra­ti­nę spau­dą, ku­ri tar­si įpa­rei­go­ta nu­švies­ti vi­sus įvy­kius, tie­sa. Eg­zis­tuo­ja ofi­cia­li nuo­sta­ta – ne­pub­li­kuo­ti mig­ran­tams ne­pa­lan­kios in­for­ma­ci­jos, ne­kurs­ty­ti aist­rų, ta­čiau in­ter­ne­to lai­kais kiek be­suk­tum varž­tus, tie­sa vis tiek pra­smun­ka į vie­šu­mą; be to, eg­zis­tuo­ja or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rios prie­ši­na­si to­kiai po­li­ti­kai, yra pui­kių žur­na­lis­tų, ku­rie ne­ven­gia ra­šy­ti tie­są, pa­ga­liau žmo­nės pra­de­da mo­bi­li­zuo­tis pa­tys. Kai man sa­ko, kad tik 58 pro­c. pran­cū­zų yra prieš mig­ra­ci­ją, aš ne­ti­kiu, nes ne­pa­žįs­tu nė vie­no žmo­gaus nei sa­vo ap­lin­ko­je, nei ki­tur, ku­ris jai pri­tar­tų. Iš kur jie ima tuos duo­me­nis, neaiš­ku. Žmo­nėms jau pa­ky­rė­jo klau­sy­tis vy­riau­sy­bės aiš­ki­ni­mų, ne­va nuo te­ro­ro iš­puo­lių la­biau­siai ken­čia pa­tys mu­sul­mo­nai ir jie ne vien tik kon­ser­va­ty­vio­je spau­do­je jau ke­lia klau­si­mą: jei­gu vi­sų pir­ma nuo to ken­čia pa­tys mu­sul­mo­nai, tai kur jų pro­tes­tas?

Ko­dėl jie nei­šei­na į gat­ves ir ne­pa­sa­ko: „Mes su tais žmo­nė­mis nie­ko bend­ra ne­tu­ri­me“. Šian­dien ma­žai kas be­ti­ki le­gen­da, kad tarp mig­ran­tų daug iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, gy­dy­to­jų, in­ži­nie­rių ir pan., nes paaiš­kė­jo, kad to­kių iš vi­so tė­ra ma­žiau nei 2 pro­cen­tai. Pran­cū­zus su­krė­tė ne­se­niai ro­dy­tas re­por­ta­žas, tie­sa, nu­kel­tas prieš pat vi­dur­nak­tį, kad kuo ma­žiau gy­ven­to­jų jį ma­ty­tų, ku­ria­me fil­muo­ja­mi mig­ran­tai paaug­liai (jie vi­si de­da­si jais, nors ne vie­nas bū­na su­lau­kęs ir 30 me­tų), ap­gy­ven­din­ti Pa­ry­žiaus vieš­bu­ty­je. Jie, ap­si­rū­pi­nę nau­jau­siais mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, nuo ko­jų iki gal­vos ap­reng­ti taip, kaip neiš­ga­li sa­vo vai­kų ap­reng­ti daž­nas pran­cū­zas, skun­dė­si, kad pus­ry­čiams pa­tie­kia­mas vie­nas ir tas pa­ts nuo­bo­dus me­niu ir klau­sė, ne­gi ne­ga­li­ma krua­sa­no su svies­tu pa­keis­ti kuo nors ki­tu...

Vis dėl­to tu­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ži­niask­lai­do­je dau­gė­ja at­ve­jų, kai daik­tai va­di­na­mi tik­rai­siais var­dais ir net po­lit­ko­rek­ti­kos stul­pai į te­le­de­ba­tus pri­vers­ti kvies­ti vie­ną ki­tą ki­taip mąs­tan­tį pi­lie­tį (šiaip ar taip juk de­mok­ra­ti­ja!), bet, sa­ky­si­me, kvie­čia du de­ši­niuo­sius ir sep­ty­nis kai­riuo­sius, ir reg­la­men­tas kiek­vie­nam – po dvi mi­nu­tes. Tad jau ke­lis de­šimt­me­čius vyks­tan­tis są­mo­nin­gas ir tiks­lin­gas vi­suo­me­nės na­rių ver­ti­mas in­fan­ti­lais, bru­kant su­virš­kin­tą in­for­ma­ci­ją, tę­sia­si ir to­liau. Gal­vo­ti lin­kę juk ne vi­si, kai ku­rie tie­siog pra­ry­ja in­for­ma­ci­ją ir lie­ka jos pa­veik­ti.

– Sa­vo teks­tuo­se ra­šo­te, kaip mū­sų die­no­mis ma­ni­pu­liuo­ja­ma žmo­gaus pro­tu, jaus­mais. Ši­tai skai­tant, juo la­biau ra­šant, tur­būt iš­ky­la klau­si­mas: kas tai da­ro ir ko­kiais tiks­lais?

– Į ši­tą klau­si­mą, ma­nau, šian­dien nie­kas ne­ga­lė­tų at­sa­ky­ti. Įma­no­mos įvai­rios ver­si­jos nuo be­pro­tiš­kiau­sių iki pa­čių pro­tin­giau­sių ir vi­sas jas nuo vers­lo gru­puo­čių fi­nan­si­nių in­te­re­sų iki slap­tos bend­ri­jos ar tre­čio­sios jė­gos, atei­vių, ku­rie (kai kas tuo ti­ki) jau gy­ve­na tarp mū­sų, rei­kia tu­rė­ti ome­ny­je. Juk kad ir ko­kie bū­tų jū­sų as­me­ni­niai įsi­ti­ki­ni­mai, kai ap­žvel­gia­te spau­dą nuo kraš­tu­ti­nių de­ši­nių­jų iki kraš­tu­ti­nių kai­rių­jų, pa­ste­bi­te, kad tarp jų esa­ma są­ly­čio taš­kų, kad da­lis tie­sos su­tam­pa. Apie pla­nus pa­keis­ti Eu­ro­pos gy­ven­to­jų su­dė­tį kal­ba­ma jau at­vi­rai, kaip ir na­cio­na­li­nių ypa­ty­bių ne­pers­pek­ty­vu­mą Eu­ro­pos Bend­ri­jos vals­ty­bė­se. Ir tai jau da­ro­ma pa­laips­niui, ma­žo­mis in­jek­ci­jo­mis ir ban­do­ma tai da­ry­ti pa­čių na­cio­na­li­nių vals­ty­bių val­džios ran­ko­mis. Iš pra­džių žmo­gus ska­ti­na­mas rū­pin­tis dau­giau sa­vi­mi, my­lė­ti sa­ve, ne­si­prie­šin­ti smulk­me­noms ir to­le­ruo­ti iki tol jam sve­ti­mus da­ly­kus, pa­skui ne­ju­čio­mis jis sa­vai­me liau­ja­si pro­tes­ta­vęs dėl „nie­kų“ ir pa­si­prie­ši­ni­mo ab­sur­dui, be­pro­ty­bei slenks­tis ja­me tam­pa vis že­mes­nis.

Tai ga­li­ma pai­liust­ruo­ti kad ir ho­mo­sek­sua­lų at­žvil­giu. Iš pra­džių žmo­nės ska­ti­na­mi ne­tra­di­ci­nę orien­ta­ci­ją pri­pa­žin­ti nor­ma­lia, pa­skui ver­čia­mi lai­ky­ti ver­ty­be ho­mo­sek­sua­lų gy­ve­ni­mo bū­dą, jį ne tik to­le­ruo­ti, bet ir rem­ti, da­ly­vau­jant jų pa­ra­duo­se ir pro­pa­guo­jant jų gy­ven­se­ną, priei­nant iki min­ties, jog ji ne­prieš­ta­rau­ja šei­mos ins­ti­tu­tui. To­le­ras­ti­ja ir po­lit­ko­rek­ti­ka ta­po pa­sau­li­niu cen­zo­riu­mi, o ko­mik­sų išug­dy­ta vi­suo­me­nės da­lis lei­džia štam­puo­tiems psi­cho­lo­gams (ne­su nu­si­tei­ku­si prieš psi­cho­lo­gus ap­skri­tai), ku­rių pri­far­ši­ruo­tos mo­ky­mo įstai­gos, kiš­tis į jų pri­va­tų gy­ve­ni­mą ir vie­šin­ti pro­ble­mas, ku­rios tu­rė­tų bū­ti spren­džia­mos tik šei­mo­je (ne­kal­bu apie iš­skir­ti­nius at­ve­jus).

Bu­vau su­krės­ta, kai Pa­ry­žiaus mo­kyk­lo­je dėl kaž­kam iš­sprū­du­sio žo­džio „py­de­ras“ bu­vo su­šauk­tas pe­da­go­gų, tė­vų ir mo­ki­nių at­sto­vų kon­si­liu­mas, kai bu­vo ren­ka­mi paaiš­ki­ni­mai, kai bu­vo pa­siųs­ta ži­nia, kad įskųs­ti yra ge­rai, – jau­čiau­si pa­kliu­vu­si į M.Bul­ga­ko­vo ap­sa­ky­mo „Šuns šir­dis“ at­mos­fe­rą. Tai pa­vo­jin­ga ten­den­ci­ja, ji slo­pi­na žmo­gaus imu­ni­te­tą ap­lin­kai.

– Bet pri­jun­ky­tą žmo­gų leng­viau val­dy­ti.

– Sa­vai­me su­pran­ta­ma, be­vei­dę, be­ly­tę, be­tau­tę mi­nią val­dy­ti daug leng­viau, už­tat ne­ga­li­ma liau­tis plau­ti jos sme­ge­nis, sa­ky­sim, net per­ra­ši­nė­jant is­to­ri­ją. Is­to­ri­jos per­ra­šy­mas vyks­ta ne tik Ru­si­jo­je, jis vyks­ta vi­sur. Ro­mos im­pe­ri­jos na­ra­ty­vas šian­dien yra itin skaus­min­gas, nes ana­lo­gi­ja su šių die­nų Eu­ro­pa to­kia stip­ri, kad jos ne­pas­te­bė­ti tie­siog ne­beį­ma­no­ma. Už­tat nau­jo­se kny­go­se Ro­mos žlu­gi­mo is­to­ri­ja pa­tei­kia­ma jau ki­taip – per­ša­ma min­tis, kad bar­ba­rai už­gro­bę Ro­mą ne­bu­vo vi­siš­kas blo­gis, kad po niū­rių vi­du­ram­žių įne­šę nau­jo krau­jo, kad ro­mė­nai pa­tys to no­rė­ję, kad tai bu­vo vi­so la­bo so­cia­li­nis eks­pe­ri­men­tas, ku­ris blo­gai bai­gė­si, nes ne­bu­vo tin­ka­mai su­val­dy­tas. Iš mo­kyk­li­nių va­do­vė­lių iši­ma­mi nei­gia­mos ko­no­ta­ci­jos ter­mi­nai, pvz., žlu­gi­mas, kri­zė ir pan.

– Ką Pran­cū­zi­jo­je be­vei­kiąs nuo­vo­kus žmo­gus to­kios kvai­ly­bės aki­vaiz­do­je?

– Ži­no­ma, ne vi­si vi­suo­met bū­na­me su­ma­nūs, ne vi­sa­da pro­tin­gi, bet ne­va­lia bū­ti abe­jin­gam, net jei esam išauk­lė­ti, kad nie­ko to­kio, jei sto­gas kiau­ras, svar­bu, kad ant mū­sų ne­kap­si, – kaip nors iš­gy­ven­si­me nie­ko ne­da­ry­da­mi. Tie, kas su­pran­ta, ži­no, kad vi­so­mis iš­ga­lė­mis tu­ri­me sau­go­ti kon­ser­va­ty­vias ver­ty­bes ir jų sis­te­mą, ku­ri šimt­me­čiais pa­dė­jo žmo­ni­jai iš­lik­ti, tu­ri­me sau­go­ti šei­mą, na­cio­na­li­nę kul­tū­rą, kal­bas. Aš kon­ser­va­ty­vus žmo­gus, man la­bai pa­tin­ka, kad yra Švei­ca­ri­ja, Lie­tu­va, Ita­li­ja... ir kad jos – la­bai skir­tin­gos su sa­vo ma­nie­ra gy­ven­ti, va­ly­ti gat­ves, mai­tin­tis... To­kios jos ir tu­rė­tų iš­lik­ti, ne­si­steng­da­mos pri­lyg­ti pa­sau­li­niam grei­ta­jam mais­tui vi­sais at­ve­jais: tiek kul­tū­ri­niais, tiek ne­kul­tū­ri­niais. Už­tat ir sa­kau: ne­bi­jo­ki­me bū­ti pa­ra­noi­kais. Ne­bi­jo­ki­me tam prie­šin­tis.

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“