Užsidirbęs pinigų, grįžo namo

Už­si­dir­bęs pi­ni­gų, grį­žo na­mo

Ak­me­nės ra­jo­no spor­to cent­ro nau­juo­ju di­rek­to­riu­mi ta­po Man­tas Ma­čius, ku­rio iki­šio­li­nė de­šim­ties me­tų dar­bo biog­ra­fi­ja yra iš dvie­jų apy­ly­gių da­lių – Ak­me­nė­je ir Ang­li­jo­je.

Emig­ra­ci­jo­je jam bu­vo svar­biau­sia už­si­dirb­ti pi­ni­gų, kiek tė­vy­nė­je ne­bū­tų pa­jė­gęs. Sug­rį­žo na­mo, kad ga­lė­tų dirb­ti, kas mie­la – mo­ky­ti vai­kus bok­so.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pa­si­rin­ki­mus dik­ta­vo iš­gy­ve­ni­mo ga­li­my­bės

Ag­luo­nų kai­me užau­gęs, Ak­me­nė­je moks­lus bai­gęs M. Ma­čius įsto­jo į Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros aka­de­mi­ją, ku­ri vė­liau ta­po Spor­to uni­ver­si­te­tu.

2007 me­tais įgi­jo bok­so ir spor­ti­nių im­ty­nių tre­ne­rio kva­li­fi­ka­ci­ją ir iš­kart emig­ra­vo į Di­džia­ją Bri­ta­ni­ją.

Po pen­ke­rių me­tų grį­žo į gim­tą­jį ra­jo­ną ir vos ne ki­tą die­ną pra­dė­jo dirb­ti Ak­me­nės ra­jo­no spor­to cent­re bok­so mo­ky­to­ju. Jau praė­jo vėl pen­ke­ri me­tai.

„Kai ga­vau bran­dos ates­ta­tą, tuo­met be­ne pir­mą kar­tą ap­svars­čiau rea­lias iš­gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes – ar tė­vai tu­rės iš ko ma­ne leis­ti į moks­lus“, – me­na M. Ma­čius.

Jis ne­si­dro­vi to pri­pa­žin­ti. Nie­ko keis­to, kad Lie­tu­vo­je daž­nai ke­tu­ris vai­kus au­gi­nan­čiai šei­mai trūks­ta lė­šų juos iš­moks­lin­ti.

To­dėl ap­si­spren­dė pir­miau­sia ei­ti į kariuomenę. Ta­čiau pa­kei­tė spren­di­mą, kai tė­vas pa­sa­kė: „Ma­ne ma­ma iš­lei­do į moks­lus ir aš bent pir­mus me­tus tik­rai iš­lei­siu. Per tą lai­ką gal kaip nors už­si­ka­bin­si“.

Pa­vy­ko dar ge­riau – bu­vo priim­tas į vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mą vie­tą.

Dip­lo­muo­tas spe­cia­lis­tas ne­ban­dė ieš­ko­ti dar­bo Lie­tu­vo­je. Iš anks­to ap­si­spren­dęs už­si­dirb­ti pi­ni­gų už­sie­ny­je. Ne vie­nas, o kar­tu su bū­si­ma žmo­na Rai­mon­da. Jie­du ar­ti­mai ėmė drau­gau­ti stu­di­jų me­tu. Abu buvo iš to pa­ties Ak­me­nės ra­jo­no, stu­di­javo ta­me pa­čia­me uni­ver­si­te­te, ji – leng­vą­ją at­le­ti­ką.

Po­ra įsi­vaiz­da­vo per vie­ne­rius me­tus pa­kan­ka­mai už­si­dirbs, kad ga­lė­tų grįž­ti į na­mus ir pa­ken­čia­mai ma­te­ria­liai įsi­kur­ti. Iš­kel­ti ves­tu­ves.

„Toks klai­din­gas įspū­dis su­si­da­rė, pa­ma­čius, kaip iš už­sie­nio grį­žę lie­tu­viai ten už­dirb­tus pi­ni­gus, at­ro­dė, leng­vai lei­džia“, – sa­kė M. Ma­čius.

Rea­ly­bė pa­si­ro­dė ki­to­kia. Nes pir­mais me­tais iš­lai­doms Ang­li­jo­je pri­rei­kė be­veik vi­so po­ros už­dar­bio.

Tik pri­ta­pus sve­ti­mo­je ša­ly­je san­tau­pos di­dė­jo. Ga­lė­jo su­si­tuok­ti, su­lauk­ti pir­ma­gi­mio. O kai šei­ma ėmė lauk­ti dar vie­nos at­ža­los, nu­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą.

Man­tą Ak­me­nės ra­jo­no spor­to cent­ro di­rek­to­rius bu­vo pa­kvie­tęs tap­ti bok­so mo­ky­to­ju. Bū­tent apie to­kį dar­bą jis sva­jo­jo per vi­sus tuos pen­ke­rius emig­ra­ci­jos me­tus.

Prio­ri­te­tai – tik Lie­tu­vo­je

Šei­ma ne­kart gir­dė­jo klau­siant: „Ar ne­si­gai­lit, kad grį­žo­te?“ At­sa­ko įti­ki­na­mai – ne.

„Ma­ža te­bu­vo pra­mo­gų, nes mes jų neieš­ko­jo­me, o dir­bo­me, kad su­tau­py­tu­me atei­čiai, – paaiš­ki­na M. Ma­čius. – Jei ne toks tiks­las, tai fi­nan­si­niu at­žvil­giu emig­ra­ci­jo­je iš tie­sų ga­li sau daug leis­ti. Bet to­kiu at­ve­ju mū­sų šei­ma per pen­ke­rius me­tus tik­rai ne­bū­tų už­si­dir­bu­si pi­ni­gų bu­tui, so­dy­bai.“

Dėl to ak­me­niš­kių šei­ma li­ko pa­ten­kin­ta emig­ra­ci­ja.

„Ta­čiau bu­vo ki­ta emig­ra­vi­mo me­da­lio pu­sė, kai ne­ga­li gau­ti dar­bo pa­gal sa­vo spe­cia­ly­bę dėl ne­pa­kan­ka­mo ang­lų kal­bos mo­kė­ji­mo ir ki­tų spe­ci­fi­nių da­ly­kų,“ – sa­kė M. Ma­čius.

Bū­tent dėl to aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rį spor­to spe­cia­lis­tai ne­jau­tė kom­for­to Ang­li­jo­je, dirb­da­mi su tau­tie­čiais ir ki­tų vals­ty­bių emig­ran­tais, ku­rių min­tims ne­pri­ta­rė.

„Be­veik vi­si pik­ti ant sa­vo ša­lių, die­va­go­jo­si nie­ka­da ten ne­grį­šią, – me­na M. Ma­čius. – Aš pa­tei­si­nu to­kį po­žiū­rį, nes taip kal­ba žmo­nės, ku­rių jau­nys­tė ei­na ar praė­jo be įdir­bio. Ne­si­mo­kę, ne­si­to­bu­li­nę. Ir ne­pla­nuo­jan­tys sa­vo atei­ties, o be­si­ten­ki­nan­tys šian­die­nos ma­lo­nu­mais.“

Ne­pa­si­ti­kė­jo atei­ti­mi ak­me­niš­kių šei­ma ir dėl pa­čių Ang­li­jos pi­lie­čių nei­gia­mo po­žiū­rio į emig­ran­tus. Esą jie uži­ma vie­ti­nių dar­bo vie­tas. To­dėl ga­li dirb­ti la­bai ge­rai, o stai­ga koks ang­las iš­rė­žia į akis: „Va­žiuok į sa­vo ša­lį“.

Taip at­si­ti­ko Rai­mon­dai, kai ji fab­ri­ke dir­bo ko­lek­ty­vo vy­res­nią­ja.

„Vi­są­laik jau­tie­si sve­tim­ša­lis, ži­no­da­mas, kad ir ar­ti­mo vie­ti­nio bend­ra­dar­bio ga­li bū­ti pa­nie­kin­tas“ – sa­kė M. Ma­čius.

Emig­ran­tų šei­ma ne­ma­tė to­kių ga­li­my­bių sa­vo vai­kams, ko­kios jiems priei­na­mos Lie­tu­vo­je.

„Čia ga­li nuo obels nu­si­raš­ky­ti obuo­lį su kir­mi­niu­ku ar iš­si­mau­dy­ti kur pa­ma­tęs van­dens tel­ki­nį, – ver­ti­na M. Ma­čius. – Nes Ang­li­jo­je tiek gam­tos nė­ra, o aš esu jos vai­kas, no­riu, kad ir ma­niš­kiai to­kie užaug­tų. Tai mū­sų prio­ri­te­tai“.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ak­me­nės ra­jo­no spor­to cent­ro nau­ja­sis di­rek­to­rius Man­tas Ma­čius: „Mū­sų šei­ma ne­si­gai­li, kad grį­žo į Lie­tu­vą ir ne­spjau­na­me į Ang­li­jo­je pa­tir­tus iš­ban­dy­mus – juk ži­no­me, kas yra už­dir­ba­ma duo­na“.