Tylūs protestuotojai palieka valstybę

Tylūs protestuotojai palieka valstybę

PI­LIE­TIŠ­KU­MO PAIEŠ­KOS (2)

Ty­lūs pro­tes­tuo­to­jai pa­lie­ka vals­ty­bę

Ko­dėl Lie­tu­vos pi­lie­čiai iš­si­vaikš­to? Ko­dėl apie ren­gia­mą nau­ją so­cia­li­nį mo­de­lį ne­dis­ku­tuo­ja dir­ban­tys, o tik po­li­ti­kai ir vers­li­nin­kai? Kiek kai­nuo­ja ne tik ka­la­fio­rai, bet ir bi­lie­tai į Ma­ri­jo­no Mi­ku­ta­vi­čiaus kon­cer­tą?

Dis­ku­si­ją apie pi­lie­tiš­ku­mą ir jo ap­raiš­kas Lie­tu­vo­je „Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia su Ro­mu LA­ZUT­KA, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ru, eko­no­mis­tu, so­cio­lo­gu.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Neįp­ras­ta iš­girs­ti iš pa­si­tu­rin­čio žmo­gaus apie kai­nas“

– Kaip ver­ti­na­te ki­lu­sį vie­šą žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą pa­di­dė­ju­sio­mis kai­no­mis Lie­tu­vo­je? Ar šį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą jau ga­li­ma va­din­ti pi­lie­tiš­ku­mo ap­raiš­ka?

– Nie­kuo ypa­tin­gu, nes į mi­tin­gą, ku­rį ban­dė or­ga­ni­zuo­ti kai ku­rie ak­ty­vis­tai, žmo­nės be­veik ne­su­si­rin­ko. Tas su­ju­di­mas bu­vo at­sa­kas į Ma­ri­jo­no Mi­ku­ta­vi­čiaus įra­šą so­cia­li­niuo­se tink­luo­se: la­bai neįp­ras­ta žmo­nėms bu­vo iš­girs­ti iš ži­no­mo žmo­gaus kri­ti­ką dėl kai­nų, nes jis yra lai­ko­mas pa­kan­ka­mai pa­si­tu­rin­čiu žmo­gu­mi.

Bet kaž­ko­dėl nie­kas ne­pas­te­bė­jo, kad bi­lie­tus į jo kon­cer­tą taip pat ne kiek­vie­nas ga­li įpirk­ti. Ne­ma­nau, kad dėl bi­lie­to kai­nos kiek­vie­nas Lie­tu­vos gy­ven­to­jas pa­jėg­tų į jo kon­cer­tą įei­ti. Bet nie­kas vie­šai ne­pak­lau­sė, o po kiek bi­lie­tai į M. Mi­ku­ta­vi­čiaus kon­cer­tą ir kas nu­sta­to bi­lie­tų kai­nas?

Ly­giai taip ir su ka­la­fio­rais ar ko­kia ki­ta pre­ke: par­da­vė­jas no­ri par­duo­ti kuo bran­giau, o pir­kė­jas – nu­pirk­ti kuo pi­giau. To­dėl to­je is­to­ri­jo­je ne­ma­tau nie­ko iš­skir­ti­nio.

Nie­ko iš­skir­ti­nio ne­ma­čiau ir žmo­nių dis­ku­si­jo­se, nes iš es­mės jos ne­bu­vo nei gar­sios, nei vi­suo­ti­nės, jas tie­siog iš­gar­si­no ži­niask­lai­da, la­biau pa­vie­ši­no bū­tent da­bar.

Kal­bo­mis apie kai­nas žmo­nes vi­sa­da su­do­min­si, nes žmo­nės kai­no­mis nuo­lat pik­ti­na­si. Žmo­nės, įve­dus eu­rą, nuo­la­tos kal­ba, kad vis­kas smar­kiai brangs­ta, to­dėl kaž­ko­kios nau­jos ko­ky­bės pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės suak­ty­vė­ji­mo to­je dis­ku­si­jo­je ne­pa­ma­čiau.

– Kaip ver­ti­na­te val­džios as­me­nų, po­li­ti­kos, fi­nan­sų ana­li­ti­kų lai­ky­se­ną – kai jie įro­di­nė­jo, kad kai­nos ne taip ir ki­lo, kaip žmo­nės pik­ti­na­si?

– Su Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tu ne­la­bai pa­si­gin­čy­si, nes nie­kas al­ter­na­ty­viai ne­ga­li vi­sų kai­nų su­ran­kio­ti ir su­skai­čiuo­ti. Skaus­min­ga yra tik tiems žmo­nėms, ku­rie tu­ri ma­žas pa­ja­mas ir mais­tui iš­lei­džia ne 20 pro­cen­tų, o 50 ar dau­giau pro­cen­tų sa­vo pa­ja­mų. To­dėl to­kių žmo­nių lai­ky­se­na na­tū­ra­liai ski­ria­si, nes ski­ria­si ir pa­tys pir­ki­nių krep­še­liai.

So­cia­li­nis mo­de­lis darbuotojams neį­do­mus?

– Ko­kios Lie­tu­vo­je rei­kė­tų vi­suo­me­nės po­zi­ci­jos? Kas Lie­tu­vo­je ga­lė­tų bū­ti ki­taip, jei­gu veik­tų pi­lie­tiš­kos vi­suo­me­nės prin­ci­pai?

– No­rė­da­mi pa­siek­ti kaž­ko­kių tiks­lų, pi­lie­čiai tu­rė­tų vie­ny­tis į or­ga­ni­za­ci­jas, bend­ri­jas, kad ga­lė­tų vie­nin­gai iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, bet Lie­tu­vo­je taip nė­ra.

At­ro­dy­tų, kad žmo­nes la­biau­siai tu­rė­tų vie­ny­ti eko­no­mi­niai da­ly­kai, su dar­bu su­si­ję klau­si­mai, nes žmo­nės net treč­da­lį sa­vo pa­ros lai­ko pra­lei­džia dar­be ir nuo to, ką jie dir­ba ir kiek už­dir­ba, pri­klau­so jų ge­ro­vė. To­dėl bū­čiau lin­kęs kal­bė­ti la­biau ne apie pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę, o Va­ka­ruo­se anks­čiau va­din­tą  „ga­my­bi­nę de­mok­ra­ti­ją“, kai darbuotojai bu­ria­si į pro­fsą­jun­gas, ko­vo­ja už sa­vo tei­ses dėl dar­bo są­ly­gų, dėl so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų.

– Net ir vi­sų li­ki­mus nu­lem­sian­tis nau­ja­sis So­cia­li­nis mo­de­lis svars­to­mas ne pa­čių darbuoto­jų, o tik darb­da­vių ir po­li­ti­kų. Ko­dėl žmo­nės ty­li?

– Prof­są­jun­gos sa­vo vaid­me­nį lyg ir at­lie­ka, bet jų na­riais yra la­bai ne­daug žmo­nių. Prof­są­jun­go­je nė­ra ir la­bai daug pa­jė­gių žmo­nių, nes darbuotojai yra ne­pa­jė­gūs pa­si­sam­dy­ti pui­kių spe­cia­lis­tų ir mo­kė­ti jiems la­bai ge­rą at­ly­gi­ni­mą už tai, kad jie at­sto­vau­tų darbuotojams taip, kaip at­sto­vau­ja­mos yra, pa­vyz­džiui, vers­lo or­ga­ni­za­ci­jos, vers­lo in­te­re­sai. Tie spe­cia­lis­tai yra vers­lo iš­lai­ko­mi tam, kad pro­pa­guo­tų tam tik­ras idė­jas, at­sto­vau­tų tam, kas yra nau­din­ga vers­lui, o dar­bo žmo­nės to ne­tu­ri.

Ste­bė­jau Suo­mi­jo­je Pro­fsą­jun­gų ins­ti­tu­to veik­lą. Ten Prof­są­jun­gų ins­ti­tu­to veik­lai iš­lai­ky­ti darbuotojai mo­kė­da­vo po 1 mar­kę (prieš įve­dant eu­rą) na­rio mo­kes­čio ins­ti­tu­tui iš­lai­ky­ti. Prof­są­jun­gų ins­ti­tu­tas neuž­siė­mė pro­pa­gan­da, o ty­rė to­kius klau­si­mus, ku­rie yra ak­tua­lūs dar­buo­to­jams.

– Ko­dėl to nė­ra Lie­tu­vo­je?

– To­dėl, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės ren­ka­si ne bū­ri­mą­si į or­ga­ni­za­ci­jas, o iš­si­skai­dy­mą, iš­si­skirs­ty­mą – emig­ra­ci­ją. Žmo­nių „pi­lie­tiš­ku­mas“ Lie­tu­vo­je pa­si­reiš­kia tuo, kad jie tie­siog iš­va­žiuo­ja.

Pro­tes­to for­mos yra tik to­kios – ar­ba ei­ni į gat­ves ir rei­ka­lau­ji, ar­ba pro­tes­tuo­ji ty­liai. Mū­sų žmo­nės ren­ka­si ty­lų pro­tes­tą, jie pik­ti­na­si ne­ten­ki­na­ma tvar­ka ty­liai ir iš­va­žiuo­ja, ta­čiau tai taip pat yra pro­tes­to for­ma. Tik to­kia pro­tes­to for­ma yra ne­konst­ruk­ty­vi: jie su­si­tvar­ko gal­būt sa­vo as­me­ni­nį, šei­mos gy­ve­ni­mą, bet at­si­sa­ko sa­vo įgim­tos kul­tū­ros.

Daž­nai pri­si­me­na­ma, o ko­dėl žmo­nės ga­lė­jo su­si­bur­ti Są­jū­džio lai­kais? Ko­dėl ne­be­ga­li da­bar? Ma­nau, to­dėl, kad Są­jū­džio lai­kų žmo­nės dar ti­kė­jo, kad ga­li­ma kaž­ką pa­keis­ti.

O da­bar į žmo­nių pro­tes­tus daž­nai nie­kas net ne­rea­guo­ja, jei­gu apie juos ne­pa­ra­šo ži­niask­lai­da.

Pe­da­go­gams yra gar­bė, kad jie su­ge­ba pro­tes­tuo­ti, nors ir su­si­skal­dę į ke­lias pro­fsą­jun­gas.

– Ko­dėl ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nės to be­veik ne­da­ro, ne­de­monst­ruo­ja sa­vo vie­ny­bės ir rei­ka­la­vi­mų?

– Ma­nau, kad žmo­nes vei­kia bai­mė. O jei­gu iš­girs darb­da­vys, vir­ši­nin­kas? Žmo­nės bi­jo su­si­do­ro­ji­mo.

Be to, yra su­for­muo­ta nuo­mo­nė, kad pro­fsą­jun­gie­čiai ir­gi nė­ra la­bai ge­ri, kad de­monst­ra­ci­jo­mis nie­ko neišsp­rę­si – vis­ką rei­kia spręs­ti dar­bu. Kai ku­rie po­li­ti­kai ir eko­no­mis­tai pro­pa­guo­ja nuo­sta­tą, kad vis­kas – tik pa­ties žmo­gaus ran­ko­se, o nuo struk­tū­ros esą nie­kas ne­prik­lau­so. Tu­rint to­kias nuo­sta­tas nie­ko neišsp­ręs­i ir nie­ko ne­ver­ta or­ga­ni­zuo­ti.

Rei­kia su­vok­ti, kad vie­ną ar du žmo­nes ga­li iš­mes­ti iš dar­bo, bet tūks­tan­čio neiš­me­si – to­dėl rei­kia ko­lek­ty­vi­nio vei­ki­mo, rei­kia iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, ku­rie im­tų­si or­ga­ni­zuo­ti, veik­ti var­dan ki­tų. Bet to­kių ak­ty­vis­tų ar­ba nė­ra, ar­ba jie ne­tu­ri pa­kan­ka­mo iš­si­la­vi­ni­mo, nė­ra įpra­tę vie­šai kal­bė­ti, ne­su­ge­ba pa­trauk­ti ki­tų dė­me­sio.

Štai to­dėl Lie­tu­vo­je to­kia emig­ra­ci­ja, to­kia de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja. Jau vie­ši­na­mi skai­čia­vai, kad ne­tru­kus Lie­tu­vo­je liks ma­žiau, nei du mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų. Bet prie to jau pri­pran­ta­ma. Ku­ria­mos teo­ri­jos, kad vi­sas pa­sau­lis ju­da, vaikš­to. Bet pa­sau­lis, lais­vų ša­lių žmo­nės ju­da ne dėl to, kad neiš­gy­ve­na sa­vo ša­ly­je. Ir nie­kas to nu­te­kė­ji­mo ka­na­lo iš Lie­tu­vos neuž­da­ro.

– Ka­da, jū­sų, kaip eko­no­mis­to po­žiū­riu, gy­ven­si­me ki­taip?

– Ko ge­ro, ne­greit. Nors Lie­tu­vo­je tiems, ku­rie čia tu­ri dar­bo ir ge­rus at­ly­gi­ni­mus, vi­sai ge­ra gy­ven­ti. Čia ga­na sau­gi, gra­ži, ne­di­de­lė ša­lis, su pui­kia is­to­ri­ja ir dėl to Lie­tu­vai nie­ko ne­pri­ki­ši. Pui­kus yra gy­ve­ni­mui Vil­niaus mies­tas. Jei­gu žmo­nės čia ge­rai įsi­tvir­ti­na, jiems čia vis­kas la­bai ge­rai.

Į tų žmo­nių, ku­rie iš­va­žiuo­ja dirb­ti emig­ra­ci­jo­je, vie­tą at­va­žiuos ki­tų ša­lių gy­ven­to­jai. So­li­da­ru­mas tarp at­va­žia­vu­sių ir vie­ti­nių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų bus dar men­kes­nis. Bet su tuo teks su­si­tai­ky­ti.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

PA­SI­RIN­KI­MAS: Pro­fe­so­rius Ro­mas La­zut­ka sa­ko, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės ren­ka­si ne ko­vo­ti už sa­vo tei­ses bu­rian­tis į or­ga­ni­za­ci­jas, bend­ruo­me­nes, o ty­lią pro­tes­to for­mą – emig­ra­ci­ją.

GĖ­RIS: Pro­fe­so­riaus Ro­mo La­zut­kos tei­gi­mu, Lie­tu­vo­je tiems, ku­rie čia tu­ri dar­bo ir ge­rus at­ly­gi­ni­mus, vi­sai ge­ra gy­ven­ti.