Naujausios
TIES ATMINTIES RIBA
Anicetas UOGELĖ
Europos čempionas
Nuo seno Žagarė garsėjo žirgais. Visi prisimins žirgyną. Bet apie tai gal papasakos geresni žinovai. Aš tik tiek: ir nemažai pajodinėjau, ir arklį į ratus pakinkyti mokėjau!
Mano su broliu Romualdu (1934-2014) karo metu pažinti ir pamėgti šachmatai šeimai sukėlė rūpesčių: kur gauti šachmatus ar bent keturis medinius žirgus? Pradinės popierinės figūros susiglamžė, tapdavo net ginčų priežastimi.
Tėvelis Benediktas (1898-1985) pats išdrožė medines figūras. Iki tol patikdavo jo išskobti šaukštai, samčiai, medinės sukabintos grandinės. Ir vėl: porą nariukų esu sukabinęs... Paminėjau tėtį, nes buvo pripažintas medžio drožėjas bendrapavardis jo pusbrolis.
Paauglystėje girdėtos Žagarės šachmatininkų: Karalaičio, Kozlovskio, Freinarto, Dauginavičiaus, Snieškos, Šileikos, Šemetos, Andrijaičio pavardės reikalavo pagarbos.
Tobulėjome intensyviai. 1950 m. pavasarį per Latviją pasiekę Joniškį, laimėjome apskrities mokyklų komandines pirmenybes, grįžę 9:7 pergudravome „senjorus“. Ir permainos prasidėjo.
1951 m. tik daugkartiniam gimtos Žagarės čempionui Robertui Freinartui (1905-1957, palydėjome į latvių kapines) pavyko konkuruoti, o 1952 m. ryškiai pirmavo bendrasuoliai abiturientai: Anicetas Uogelė – 19 taškų iš 20 galimų, Romualdas Šakenis – 16.
1953 m. pirmą kartą patekau į stipriųjų Lietuvos šachmatininkų finalinį turnyrą Vilniuje. Kasdien spaudoje ir radijuje buvo minima Žagarė.
1958 m. pavyko laimėti pirmos lentos šachmatų turnyrą Maskvoje ir buvau apdovanotas jau trečiu Žemės ūkio parodos medaliu. Spauda vadino – aukso.
Dar iš Žagarės su Lietuvos rinktine buvau pasiekęs rajonų šachmatininkų varžybas Rusijos Ivanovo, Lipecko (buvome treti), Saratovo miestuose, Latvijos sostinėje Rygoje ir kt.
Įspūdingi buvo 1959-ieji. Buvo paskelbtos pirmosios Lietuvos rajonų komandinės šachmatų pirmenybės. Jos praėjo Žagarės rajono šachmatininkų pergalių serija.
Esant nuostatai: pralaimėjusi komanda iš varžybų pasitraukia, žagariečiai po du kartus įveikė Joniškio, Radviliškio, Pakruojo, Mažeikių penketukus, o finaliniame turnyre Marijampolėje – Šilutės, Biržų, Kaišiadorių, Marijampolės rajonų rinktines. Kitiems metams beliko tik penkių didžiųjų Lietuvos miestų varžovai.
Žagariečiams atstovavo (pagal lentas): A.Uogelė, K.Jonikas, P.Budraitis, J.Labeikis, P.Zaronskis, J. Meironas, V.Dauginavičius, S.Kušleika, J.Stankus. Komandai talkino Žagarės ligoninės vyr. gydytojas Antanas Varnas. Apie tai lapkričio 14, 17 dienomis plačiai informavo „Sportas“. Triumfavome tik keletą savaičių.
Gruodžio 7 d. paskelbta, kad Žagarės rajonas padalijamas kaimynams. Šakynos, Šelvėnų apylinkės priskiriamos Šiaulių rajonui. Daugelis staiga netekome darbo. Liko perspektyva uždarbiauti Latvijoje. Šachmatininkai, kaip ir kiti, paliko Žagarę: K.Jonikas išvyko į Plungę, J.Meironas – į Ukmergę, P.Zaronskis – į Marijampolę, A.Uogelė – į Šiaulius.
Su Naujaisiais 2015-aisiais metais pasveikino P.Budraitis. Gal tik dviese iš tų Žagarės šachmatininkų ir belikome...
2014 m. rudenį Vilniuje mačiau, kaip Žagarės seniūnijos ūkininkui Virginijui Braziuliui buvo įtektas Lietuvos korespondencinių (ėjimus skelbiant laiškais, o dabar dažniausiai internetu) šachmatų čempiono medalis.
Tad Žagarėje šuoliuoja dar ir mediniai, plastmasiniai, stikliniai, megzti ir virtualieji žirgai.
Laikas keičia jau kelintą žmonių kartą. Neseniai turnyre Šiauliuose man pavyko pirmam atsisėsti prie paskirto stalo. Atėjęs jaunas kaunietis, kai mūsų akys susitiko, pareiškė, kad jis turįs žaisti su Uogele, atseit – atsistokit! Pasakiau: sėskit, sužaisiu kaip Uogelė! Vis dėlto nuėjo pasitikslinti pas teisėjus ir dvikovą... pralaimėjo. Mudviejų amžiaus skirtumas – apie 65-eri metai. Bet ar tai ilgai truks?
Tūkstantmečius atlaikę šachmatai daug kur yra kultūros reiškinys, mąstymo pažangos įrankis.
Čia ir aritmetika, ir geometrija, ir ekonomika, prekyba, logika, psichologija, rizika, atmintis ir kt. Įdomiausias reikškinys, kai kiekybė virsta kokybe ir atvirkščiai. Na, ir humoro dalelė.
Šachmatų pagrindu pradėtos kurti programos protingoms mašinoms.
1967-10-07 „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė verstinis straipsnis „Neleistina pramoga protui“. Jame skelbiamas maskviečio akademiko A.Dorodmicino neigiamas požiūris į šachmatus: „Aš būčiau nepaprastai patenkintas, jeigu pavyktų sudaryti programą, su kuria varžytis šachmatininkui nebūtų jokios prasmės. Šiuo atveju mašina sužlugdytų šachmatus. Ir šachmatininkai galėtų duoti žymiai daugiau naudos, jeigu spręstų tokius pat įdomius, kaip šachmatų kombinacijos, matematikos uždavinius“.
Kai buvo primintas M.Botvinikas – ir pasaulio šachmatų čempionas, ir technikos mokslų daktaras, atsakyta – jis būtų akademikas!
Jau žmogus bejėgis prieš kompiuterį, ir šachmatininkas ką nors naujo pateikti galėtų tik įveikęs programą. Žmonės dabar varžosi ir tobulėja padedant programoms, o programos konkuruoja tarp savęs dėl greičio, apimties ir kt.
Arklio jėgomis matuojami jėgos milžinai. Šachmatų žirgai labai judrūs, klastingi, bet būna ir bejėgiai. Net dviese rimtesnės grėsmės nesudaro likus vienišiems karaliams. Bet vėl paradoksas: jeigu vienišius karalius turės pėstininką – kai kada du varžovo žirgai laimi. Žvelkime toliau: jeigu tas pėstininkas pasieks aukščiausią tašką – taps valdove ar bent „automobiliu“, o šis ne dvi, o daugiau arklio jėgų turi...
Ar vėl, kaip vaikystėje, šachmatų žirgai liks žaislu?
