Tei­sy­bė se­ne­lio ir tė­vo kny­go­se

Tei­sy­bė se­ne­lio ir tė­vo kny­go­se

Nau­jo­sios Ak­me­nės „Sau­lė­te­kio“ pro­gim­na­zi­jos ang­lų kal­bos mo­ky­to­jos Lai­mos Bal­čiū­nie­nės tė­vas Jo­nas Pi­lius ir se­ne­lis Juo­zas Pi­lius už­ra­ši­nė­jo sa­vo gy­ve­ni­mo įvy­kius. Po jų mir­ties ar­ti­mie­ji iš­lei­do kny­gas.

Ar­ti­mų žmo­nių kny­gos mo­ky­to­jai pa­de­da į kas­die­ny­bę pa­žvelg­ti gi­liau, pla­čiau.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pir­miau­sia iš­spaus­din­ta Jo­no Pi­liaus (1932–2006) kny­ga „Tarp kryž­mi­nės ug­nies“ (2012). Iš Iž­da­gų kai­mo Tra­kų ra­jo­ne ki­lęs ag­ro­no­mas pri­si­me­na gim­tų­jų apy­lin­kių žmo­nių gy­ve­ni­mą hit­le­ri­nės oku­pa­ci­jos, ka­ro ir po­ka­rio me­tais, trem­tį į Kras­no­jars­ko kraš­tą.

Au­to­riaus tė­vo Juo­zo Pi­liaus (1903–1989) 2014 me­tais iš­leis­ta kny­ga „Ties at­min­ties aruo­dais“ kal­ba apie ke­liais de­šimt­me­čiais se­nes­nius šei­mos gy­ve­ni­mo įvy­kius.

Mįs­lės – se­ne­lio pa­sa­ko­se

L. Bal­čiū­nie­nę užau­gi­no se­ne­liai Vil­niaus ra­jo­no Sa­lo­tės kai­me. Pas se­ne­lius ji gy­ve­no, kol tė­vai ne­to­lie­se pa­si­sta­tė na­mą.

Tė­vai po trem­ties bu­vo ap­si­sto­ję Kau­no ra­jo­ne, o ar­ti­mų­jų bu­vo pa­kvies­ti į Sa­lo­tę. Čia iš Si­bi­ro su­grį­žę se­ne­liai nu­si­pir­ko na­mą.

„Kai bu­vo ati­da­ry­tas va­di­na­ma­sis ko­ri­do­rius ap­gy­ven­din­ti Len­ki­jo­je iš vo­kie­čių nu­sa­vin­tas že­mes, ten trau­kė Vil­niaus kraš­to len­kai, o tu­rė­tus na­mus pi­giai par­da­vi­nė­jo, – pa­sa­ko­jo L. Bal­čiū­nie­nė. – Se­ne­liai pir­ko ne vien to­dėl, bet ir ne­no­rė­da­mi grįž­ti į gim­ti­nę dėl ga­li­mų per­se­kio­ji­mų. Ti­kė­jo, kad leng­viau pa­si­slėp­ti prie di­de­lio mies­to“.

Net­ru­kus tė­vas ta­po ko­lū­kio pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju.

„Se­ne­lių na­muo­se užau­gau dzū­kiš­kų pa­sa­kų ap­sup­ty­je, – me­na L. Bal­čiū­nie­nė. – Kai pra­dė­jau skai­ty­ti kny­gas, su­pra­tau, ko­kia dau­gy­bė tik­rų prieš­ka­rio, ka­ro ir vė­les­nių lai­kų nu­ti­ki­mų bu­vo įpin­ta į tas pa­sa­kas“.

Mįs­lė – pa­sa­ko­ji­mas apie vai­ko gel­bė­ji­mą ka­ro me­tais. Ke­tu­rių me­tu­kų mer­gai­tė įsi­mi­nė. Lyg per rū­ką at­min­ty­je li­kę, kaip ne­ži­nia kas bu­vo atė­ję iš miš­ko kaž­ką iš­si­ves­ti iš rū­sio. Aiš­ku, su ma­žą­ja anū­ke nie­kas apie tai ne­kal­bė­jo.

„Da­bar be­lie­ka spė­lio­ti: vai­kas gal žy­dų, gal par­ti­za­nų“, – svars­to L. Bal­čiū­nie­nė.

Juo­zas Pi­lius kny­go­je ra­šo apie pa­gal­bą žmo­nėms. Ma­žos mer­gy­tės ne­ste­bi­no se­ne­lių na­mus lan­kan­tys žmo­nės. Kaip dzū­kai sa­ko, ei­da­vo ro­dos.

„Jei kam nors rei­kė­da­vo pa­ta­ri­mo, gi­mi­nai­čiai be žo­džių su­kda­vo, o sve­ti­miems pa­dė­da­vo, kad Juo­zu­lis jei ne tie­sio­giai nu­ro­dy­tų, tai bent pa­tar­tų kaip elg­tis bė­do­je“, – pa­sa­ko­ja L. Bal­čiū­nie­nė.

Stip­rūs ap­link su­pan­čiais žmo­nė­mis

Vie­nas pir­mų­jų anū­kės vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų – po vyš­nių so­dą vaikš­ti­nė­jan­tis Kip­ras Pet­raus­kas. Iš­vaiz­džios šu­kuo­se­nos, pa­si­puo­šęs pe­te­liš­ke. „Jei bū­tų ki­taip ap­si­ren­gęs, gal­būt ne­bū­čiau įsi­mi­nu­si“, – ma­no Lai­ma.

Juo­zas Pi­lius su­si­ti­ki­nė­jo su Jus­tu Pa­lec­kiu. Po to, kai ves­tu­vė­se bu­vo pa­bro­liais. L. Bal­čiū­nie­nė iš gi­mi­nai­čių gir­dė­jo, kad „tu­rė­jo ro­dos“, kai se­ne­lis grį­žo iš trem­ties.

„Jis vie­nas pir­mų­jų so­vie­ti­niais lai­kais dėl trė­mi­mo rea­bi­li­ta­ci­jos ga­vo do­ku­men­tą, – sa­kė L. Bal­čiū­nie­nė. – Nie­kas ne­pa­sa­ko­jo, bet gal J. Pa­lec­kis ga­lė­jo pa­tar­ti, kur kreip­tis. O gal K. Pet­raus­kas už­ta­rė?“

Anū­kė ža­vi­si se­ne­lio drą­sa ieš­ko­ti tei­sy­bės. Nors dau­gu­ma trem­ti­nių vien džiau­gė­si gy­vi su­grį­žę į tė­vy­nę.

Se­ne­lio neį­bau­gi­no nė bro­lio Jo­no li­ki­mas. Jis Tai­še­to ypa­tin­go­jo re­ži­mo la­ge­ry­je už ne­pak­lus­nu­mą bu­vo nuo­gai iš­reng­tas ir nu­ma­rin­tas 50 laips­nių šal­ty­je pi­lant van­de­nį.

„Ma­čiu­sie­ji sa­kė, kad ir pro le­dą aiš­kiai ma­tė­si at­merk­tos mi­ru­sio­jo akys“, – ra­šo­ma Onos Tre­pui­lai­tės – Vir­gi­na­vi­čie­nės kny­go­je „Dus­me­nų kraš­to trem­ti­niai“.

„Ka­žin ar kas la­biau, ne­gu to­kia siau­bin­ga bro­lio ne­tek­tis ga­li įspė­ti – jei pa­tek­si į pa­na­šias oku­pan­tų gir­nas, jos su­mals, – sa­kė L. Bal­čiū­nie­nė. – Ko­dėl ne­bi­jo­jo? Ma­nau, kad dėl vai­kų ir vai­kai­čių atei­ties. Kai nie­kas ne­ži­no­jo, kiek ta oku­pa­ci­ja tę­sis, la­bai svar­bu at­ro­dė ap­gin­ti tei­sy­bę“.

– Ir šiais lai­kais be pa­gal­bos vie­nam pa­čiam žmo­gui sun­ku ras­ti tie­są. Lyg rei­kė­tų gal­va le­dą pra­muš­ti. Ke­ti­nau išei­ti iš mo­kyk­los, kai val­džia tri­mi­ta­vo, kad mo­ky­to­jams pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mai, o ga­vau ma­žes­nį. Be ga­ran­ti­jų, kad vė­liau tas pa­ts ne­pa­si­kar­tos. Kai są­ži­nin­gai vien mo­kai vai­kus, pa­si­kei­tus si­tua­ci­jai rei­kia pa­ta­ri­mų, ta­čiau ge­ro­kai tu­ri paieš­ko­ti kas ga­lė­tų. Ar ap­si­mo­ka fi­nan­siš­kai? Aiš­ku, ga­lė­tų tik pro­fsą­jun­gos, ta­čiau jos be­svo­rės, – kal­bė­jo mo­ky­to­ja.

– Bau­gu, kad grįž­ta­me į so­vie­tiz­mą. Kai žmo­gus au­gi­na­mas ne de­mok­ra­ti­jos pi­lie­čiu, o lyg be­tei­siu ver­gu. Ar nor­ma­lu, kad ki­ti nu­spren­džia, ką jam da­ry­ti. Ne­pai­sy­mai na­tū­ra­lių in­te­re­sų. Drau­di­mai. Kaž­kas ki­tas ge­riau ži­no, kaip tė­vai tu­ri auk­lė­ti sa­vo vai­kus, kaip mums mai­tin­tis. Tai – ne lais­vo žmo­gaus au­gi­mas. Ne lais­vos vals­ty­bės kū­ri­mas. Esu prieš prin­ci­pą: „Jūs mus iš­rin­ko­te į val­džią, mes ir nu­spren­džia­me“. Šiur­pu.

Lyg iš nau­jo pa­ži­no

L. Bal­čiū­nie­nė, per­skai­čiu­si se­ne­lio Juo­zo Pi­liaus kny­gą „Ties at­min­ties aruo­dais“ pa­ži­no jį ir ant­rą kar­tą.

„Pa­ma­čiau pa­pras­tą žmo­gų, ku­ris sten­gė­si iš­gy­ven­ti, iš­lik­ti, o kar­tu neiš­vers­ti kai­lio, da­ry­ti ge­ra ki­tiems, – sa­kė anū­kė. – Žmo­gaus pa­do­ru­mas at­si­sklei­džia sun­kio­mis są­ly­go­mis“.

– Ne kar­tą yra pa­brėž­ta, kad šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos do­ra, pro­tas atė­jo iš Lie­tu­vos kai­mo. Iš ten da­bar­ties po­ten­cia­las. Kaip prieš 100 me­tų mū­sų vals­ty­bę su­kū­rė žmo­nės su kai­miš­kom šak­nim. Kaip gy­ve­nan­ti kai­me nie­ka­da neį­si­žei­džiu pa­va­din­ta kai­mie­te. Net­gi tuo di­džiuo­juo­si. Di­džiuo­juo­si ta vie­ta, ku­rio­je gy­ve­nu. Ne­gal­vo­da­ma apie ko­kius ki­tų įsi­vaiz­da­vi­mus. Nors, kaip ma­no vy­ras juo­kau­ja, kad že­mės ūkio reikš­mės su­pra­ti­mas pa­na­šus į žo­džio že­mas. Nes toks įvaiz­dis daž­nas. Ai, čia kai­mie­tis. Tuo tar­pu ma­no se­ne­lio, pa­skui tė­vo už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mai man pa­tvir­ti­na: la­bai švie­sus bu­vo kai­mas Lie­tu­vo­je.

Da­bar gal­būt toks nė­ra. Kai žmo­nės nu­va­ry­ti nuo že­mės. For­muo­ja­si ki­to­kia san­klo­da. Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos vals­ty­bių kraus­ty­ma­sis iš kai­mo vy­ko evo­liu­ci­jos bū­du. Vai­kai bai­gė moks­lus mies­tuo­se ir ten li­ko. Ki­tiems – ne prie šir­dies kai­mas ir iš­si­kraus­tė. Tad na­tū­ra­liai ma­žė­jo ūkių.

Mū­sų kai­me įvy­ko re­vo­liu­ci­ja. Pa­sek­mė – be­pro­tiš­kas ūkių su­stam­bė­ji­mas. Kai ma­tau na­mus juo­dais lan­gais, pir­miau­sia bau­gi­na, kad ne­be­gy­ve­na žmo­nės.

Kiek džiaug­ta­si, kad ūki­nin­kai at­si­kū­rė. Iš tik­rų­jų ta­po ag­ro­vers­li­nin­kais. Sa­vo vy­rą lai­kau ūki­nin­ku, kai vi­sa že­mė prie na­mų, pa­ts pa­jė­gia įdirb­ti. Ki­ti val­do neo­ko­lū­kį – tu­ri sam­di­nių, sun­kiai su­skai­čiuo­ja­mi že­mės skly­pai skly­pe­liai iš­mė­ty­ti ne tik ke­lių de­šim­čių ki­lo­met­rų at­stu­mu, bet ir po skir­tin­gus ra­jo­nus. Kam slėp­tis po ūki­nin­ko są­vo­ka?

Ag­ro­vers­li­nin­kai sam­do kai­mo gy­ven­to­jus. Ku­rie ne­be­lai­ko gy­vu­lių, prie na­mų neau­gi­na dar­žo­vių.

To­kia­me kon­teks­te ne­ra­mu dėl Lie­tu­vos atei­ties. Pra­de­du nuo sa­vo sū­naus Jo­no. Jis ap­si­spren­dė lik­ti gy­ven­ti kai­me. Čia au­gins vai­kus. Ir tuo lai­ku no­ri ne­no­ri bus su­sie­tas su me­di­ci­na ir švie­ti­mu.

Kas gy­dys, kai dėl ke­lio­li­kos mi­nu­čių kon­sul­ta­ci­jos ar ty­ri­mo, rei­kės lėk­ti į li­go­ni­nę už 60 ki­lo­met­rų.

Kas mo­kys sū­naus vai­kus, kai su „pres­ti­ži­niu“ mo­ky­to­jų dar­bo ap­mo­kė­ji­mu ga­li­me ruoš­tis so­cia­li­niam spro­gi­mui. La­bai ne­to­li­ma atei­tis, kai išeis į pen­si­ją dau­gy­bė mo­ky­to­jų, o jau­nų spe­cia­lis­tų jau da­bar trūks­ta. Ko­kio ly­gio mo­ky­to­jai bus pa­ruoš­ti, kai ša­lis li­ko be pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to ar ko­le­gi­jos. Ne­ži­nau, ar yra dau­giau to­kių vals­ty­bių, ku­rios ne­tu­ri pe­da­go­gų ren­gi­mo kal­vės. Ne­gi tiks iš dar­bo bir­žos?

Pa­gal­vo­ju, ar tė­vai ge­rai pa­da­rė­me, nu­kreip­da­mi sa­vo sū­nų lik­ti kai­me. Tė­vai at­sa­kin­gi. Kaip sū­nus bus at­sa­kin­gas už sa­vo šei­mą, už sa­vo pa­sen­sian­čius tė­vus.

Tė­vo ran­kos

L. Bal­čiū­nie­nės tė­vas Si­bi­re at­si­dū­rė dar ne­tu­rė­da­mas aš­tuo­nio­li­kos. Ir pa­čiuo­se pir­muo­se miš­ko dar­buo­se ben­zi­ni­niu pjūk­lu nu­si­rė­žė de­ši­nės ran­kos pirš­tus.

Vi­sam gy­ve­ni­mui li­ko sto­ros bi­gės. Ta­čiau ta ran­ka ir to­liau ra­šė. Net­gi ka­lig­ra­fiš­kai.

„Kai skai­tau neįs­kai­to­mus ku­rio nors sa­vo mo­ki­nio kont­ro­li­nius dar­bus, pa­gal­vo­ju, kaip jam no­rė­čiau pa­ro­dy­ti sa­vo tė­čio ran­ką ir jo nuo­sta­biai dai­lų raš­tą“, – sa­ko pe­da­go­gė.

Ji me­na, kaip tė­vas mė­go ra­šy­ti ne­mi­go nak­ti­mis.

Duk­ra kny­go­je ne­ra­do nie­ko nau­jo. Tik kai kas pri­min­ta, pa­tiks­lin­ta. Va­di­na­si, gy­ve­ni­mas bu­vo šva­rus, ma­to­mas kaip ant del­no vi­sai šei­mai.

At­ra­di­mai – tė­vo ver­ti­ni­mai.

„Juk jau­nas žmo­gus ki­taip žiū­ri į gy­ve­ni­mą, o kad jį su­pras­tum – rei­kia bran­dos“, – sa­ko L. Bal­čiū­nie­nė.

– Tik da­bar įver­ti­nu fak­tą, kad tu­riu ba­jo­riš­kų šak­nų. Ba­jo­rai­tė bu­vo mo­čiu­tės ma­ma – Juo­zo Pi­liaus uoš­vė, ki­lu­si iš Dau­jo­tų. Tad ma­no pla­nas pen­si­jo­je – tuos rei­ka­lus su­si­tvar­ky­ti. Tu­riu vie­nos gi­mi­nai­tės pri­si­mi­ni­mų rank­raš­čio ita­lų kal­ba ko­pi­ją.

Kam to rei­kia? Man – ne svar­biau­sia. Man pa­kan­ka, kad žmo­nės ži­no, ko­kia esu. Šei­mo­je. Ko­kia mo­ky­to­ja. Tam įta­kos ne­tu­ri for­ma­lu­mai dėl ba­jo­rys­tės.

Bet jei at­si­žvelg­tu­me į kul­tū­rin­gų kraš­tų pa­tir­tį, ba­jo­rys­tės rei­ka­lai la­bai ver­ti­na­mi. Tad ban­dy­siu pa­si­steng­ti dėl sa­vo vai­kų, vai­kai­čių. Jiems tu­rė­tų bū­ti gra­ži do­va­na – pa­tvir­ti­ni­mas

Ko­dėl ra­šė?

L. Bal­čiū­nie­nė ne­pak­lau­sė, ko­dėl ra­šė tė­vas, ko­dėl ra­šė se­ne­lis. Pa­ti ma­no, kad tai yra švie­ses­nių žmo­nių po­rei­kis iš­reikš­ti sa­ve. Gal bū­ta vil­ties: o gal kas nors per­skai­tys. Apie sunk­me­tį.

– Se­ne­lių ir tė­vų kar­tos lai­kas bu­vo ypa­č sun­kus. Pa­ly­gin­ti su da­bar­ti­mi. Mes rau­da­me dėl de­ta­lių, smulk­me­nų. O kaip elg­tu­mė­mės – jei gy­vy­bė ka­bo­tų ant plau­ko. At­si­me­nu, se­ne­lis se­ka esą pa­sa­ką apie gel­bė­ja­mą vai­ką, o aš pa­si­žiū­riu: čia se­ne­lis, čia mo­čiu­tė, aha, ačiū Die­vui, abu­du gy­vi. Anais lai­kais ne­bu­vo te­le­vi­zo­rių, tad bu­vo įpras­tas kas­va­ka­ri­nis bend­ra­vi­mas ma­ža­me na­me­ly­je.

Kas aki­no žmo­nes ri­zi­kuo­ti, kad pa­dė­tų ki­tiems? Pa­do­ru­mas. Są­ži­nin­gu­mas. At­sa­ko­my­bė gal­būt ne tik prieš pa­tį sa­ve, o prieš Die­vą. Kai ne­ga­li nu­si­suk­ti nuo to, ku­riam rei­kia pa­gal­bos.

L. Bal­čiū­nie­nė kny­gas ver­ti­na, kaip pa­ti­ki­mą is­to­ri­ją.

– Už ei­li­nio žmo­gaus liu­di­ji­mą nė­ra nie­ko tik­res­nio. Gro­ži­nia­me kū­ri­ny­je apie is­to­ri­ją ne­re­ti pri­tem­pi­mai prie no­ri­mos min­ties. Is­to­ri­jos kaip moks­lo ir­gi neab­so­liu­ti­nu, kai pa­tys pa­ty­rė­me ko­kia bu­vo so­vie­tų lai­kų ir ko­kia ki­to­kia ta pa­ti is­to­ri­ja da­bar. Tik au­ten­tiš­kiems fak­tams tai ne­gre­sia.

Kny­gos paaiš­ki­no mo­ky­to­jai, ko­dėl ji drįs­ta sa­ky­ti tie­są. Ko­dėl lin­kus pa­tar­ti ki­tiems. „Tai ma­no ge­nuo­se“, – sa­ko.

Ra­do at­sa­ky­mą, ko­dėl pa­ti ku­ria hai­kus. Ko­dėl sū­nus Jo­nas pail­si mu­zi­kuo­da­mas, sa­vo gru­pės dai­noms žo­džius su­ku­ria. Duk­ra Jus­ti­na ra­šė esė.

Vy­ras Al­gir­das yra at­si­dė­jęs že­mės ūkiui, o ir­gi ban­dė ra­šy­ti. Ta­pęs vie­nas pir­mų­jų ra­jo­no ūki­nin­kų bu­vo iš­va­žia­vęs sta­žuo­tei į Da­ni­ją. Tais lai­kais Eu­ro­pos že­mės ūkis iš ar­ti bu­vo nau­jie­na ir ak­me­niš­kis ra­šė ke­lio­nės die­no­raš­tį. Šei­ma jį sau­go.

Au­to­riaus nuo­tr.

Pe­da­go­gę Lai­mą Bal­čiū­nie­nę se­ne­lio ir tė­vo kny­gos nu­ste­bi­no no­ru už­ra­ši­nė­ti gy­ve­ni­mo nu­ti­ki­mus, „kai po­lin­kis – ne raš­to žmo­gaus, o pa­pras­to kai­mo žmo­gaus“.