
Naujausios
Svarbus žiemgalių mūšis buvo pamirštas
Joniškio baltojoje sinagogoje pristatyta istoriko Tomo Baranausko knyga „Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“ į Lietuvos istoriografiją sugrąžina nepelnytai užmirštą 1287 metais vykusį Garuozos šilo mūšį, kuriame susigrūmė Žiemgalos, taigi ir dabartinės Šiaurės Lietuvos dalies, kariai su Livonijos ordinu. Paradoksas: išsamiausiai Eiliuotoje Livonijos kronikoje aprašyta XIII amžiaus kova iki šiol nesulaukė Lietuvos istorikų dėmesio. Tai, anot autoriaus, viena didžiausių ir apmaudžiausių „baltų dėmių“ visoje Baltijos kryžiaus žygių istorijoje.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Garuozos mūšis tarsi ignoruojamas
Lietuvos edukologijos universiteto lektorius, istorikas Tomas Baranauskas knygos įvade klausia: „Ar Garuozos mūšis istoriografijoje nuvertinamas ir ignoruojamas pagrįstai? Gal jam trūksta „lemtingumo“ – juk istoriografijoje ne kartą buvo teigiama, kad pergalė prie Garuozos nepakeitė žiemgalių likimo?“ Ir čia pat atsako, kad norint kalbėti apie mūšio reikšmę visų pirma reiktų jį ir pasekmes nuosekliai bei išsamiai išnagrinėti. O to niekada nebuvo padaryta, Lietuvos istorikų darbuose 1287 metų kovo 26 dieną įvykusi kova ignoruojama.
„Eiliuotoje Livonijos kronikoje Garuozos mūšis aprašytas išsamiausiai, tą epizodą pats eiliuotai išverčiau. Daug kas man pačiam rašant knygą tapo atradimu“, – prisipažino istorikas, supratęs, kad pagal turimus šaltinius tenka kitaip išdėlioti išvadas.
Didžiulės Ordino netektys
1279–1290 metai laikomi paskutiniu žiemgalių sukilimu.
1279 metais vadovaujant Nameisiui prasidėjusios kovos 1281 metais laikinai sustojo sudarius paliaubas. T. Baranauskas primena, kad Nameisis iškart pasidavė kunigaikščio Traidenio globai, tad su Ordinu vyko ne vien žiemgalių, bet visos tuometinės Lietuvos valstybės kova ir ją jis linkęs vadinti labiau ne sukilimu, bet karu.
Mūšiai tarp žiemgalių ir Livonijos ordino atsinaujino 1285 metais, kai magistras Vilekinas vėl pradėjo pulti Žiemgalą ir prie Tervetės pilies pasistatė Heiligenbergo pilį. Tai buvo lemiamas žiemgalių laisvės kovų etapas, karo zona apėmė teritoriją, kurioje stovėjo Duobelės, Raktės (Žagarės) ir Sidabrės pilys.
1287 metų kovo pradžioje žiemgalių suformuoti pulkai patraukė į Rygą. Nors jos užimti nepavyko, bet pasukę dešiniuoju Dauguvos krantu žiemgalių kariai apgulė Ikškilę. Ten prisiplėšę daug grobio jie paliko miestą, skendintį liepsnose.
Livonijos krašto magistras Vilekinas, išklausęs pasiuntinio naujienas, paskubomis sukomplektavo kariuomenę ir surengė atsakomąjį žygį. 1287 metų kovo 26 dieną miške prie nedidelio upelio įvyko Garuozos mūšis, kuriame žiemgaliai sumušė Livonijos krašto kariuomenę. Mūšyje žuvo ir magistras Vilekinas, 33 ordino broliai, gausybė kitų aukštų ordino žmonių, tad pagal Ordino netektis istorikas T. Baranauskas jį prilygina Saulės mūšiui.
Mūšio tikslas ir pasekmės
Garuozos mūšio tikslas buvo pasiekti, kad vokiečiai pasitrauktų iš 1286 metais pastatytos Heiligenbergo pilies ir tada sukilusioje Žiemgalos dalyje nebeliktų nė vienos Ordino kontroliuojamos pilies. Tai žiemgaliams pavyko. Ir tik daugiau kaip po trijų dešimtmečių 1321 metais Livonijos ordino ekspansija vėl prasideda.
Taip pat ilgai nesuvoktas faktas, kad būtent Garuozos mūšio pasekmė, jog pusė Žiemgalos liko Lietuvos valstybės sudėtyje. Žiemgala įsivaizduotos tos žemės, kurios buvo nukariautos vokiečių ordino ir vėliau tapo Latvijos dalimi. Beje, Latvijoje išlikę senieji regionų – Kuršo, Žiemgalos, Sėlos – pavadinimai. Lietuvoje viskas „pakišta“ po Aukštaitijos ir Žemaitijos pavadinimais, Žiemgalos regiono nelieka. Tik dabar jis atgaivinamas vietos gyventojų sąmonėje.
Knygą rašyti paskatino visuomenininkas
Prie Garuozos mūšio atminimo skatinimo itin prisideda visuomeninė organizacija Žiemių pradas „Simkala“, kuri su Joniškio istorijos ir kultūros muziejumi kelerius metus organizavo karo lauko stovyklas, mūšio inscenizacijas, konferencijas, išleido atminimo medalį ir pašto ženklą. O 2017-aisiais, pasak muziejininko Dariaus Vičo, ciklą renginių vainikavo Tomo Baranausko knyga. Garuozos mūšiui skirtą knygą parašyti istoriką paskatino būtent „Simkalos“ vadovas Andrius Bitaitis.
Renginį dūdmaišio ir kanklių melodijomis bei dainomis papildė senąja istorija besidomintys atlikėjai iš Latvijos ir Alytaus, buvo eksponuojami dailininko Artūro Slapšio tapyti paveikslai – Garuozos mūšio vaizdai ir nežinomo žiemgalių karvedžio portretas. O kraštiečio tautodailininko Viktoro Žilinsko paveikslą su Latvijoje tekančiu Garuozos upeliu Joniškio Žiemgalos–Aukštaičių draugijos pirmininkė Dzintra Elga Irbytė ir organizacijos narys Jonas Ivanauskas įteikė knygos autoriui T. Baranauskui.
Autorės nuotr.
Istorinė knyga leidžia suvokti, kad Garuozos mūšis buvo vienas reikšmingiausių Baltijos kryžiaus žygių mūšių.
Pasak istoriko Tomo Baranausko, Garuozos mūšio tikslą, kad vokiečiai pasitrauktų iš 1286 metais pastatytos Heiligenbergo pilies ir tada sukilusioje Žiemgalos dalyje nebeliktų nė vienos Ordino kontroliuojamos pilies, žiemgaliams pavyko pasiekti.
Senąja istorija besidomintis Tomas Sutkaitis atliko keletą dainų. Jam už nugaros – Artūro Slapšio tapyti paveikslai su Garuozos mūšio vaizdais ir žiemgalių karžygio portretas.