Suvalkietis svečio neišleis nepavaišinto

Suvalkietis svečio neišleis nepavaišinto

Su­val­kie­tis sve­čio neiš­leis ne­pa­vai­šin­to

Su­val­kie­tis Sau­lius TU­ME­LIS iš Sa­la­pe­rau­gio kai­mo (Kal­va­ri­jos sav.), pa­si­da­li­jęs su „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jais vy­tin­tos „pa­leng­vi­cos“ (nu­ga­ri­nės) re­cep­tu, ku­rį su­ra­šė su­val­kie­tiš­ka tar­me, lai­mė­jo gruo­džio mė­ne­sio „Die­nos re­cep­to“ kon­kur­są.

Lai­mė­to­jas ap­do­va­no­tas kny­ga „Vil­niaus ve­ge­ta­riš­ki pa­tie­ka­lai“, ku­rią iš­lei­do lei­dyk­la „Al­ma Lit­te­ra“. Po­nas Sau­lius sa­ko, jam bus iš­šū­kis iš­ban­dy­ti ve­ge­ta­riš­kus pa­tie­ka­lus. Kal­ba­mės su juo ir apie su­val­kie­tiš­kos vir­tu­vės tra­di­ci­jas, sko­nį.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Sau­lius Tu­me­lis „Šiau­lių kraš­tą“ skai­to in­ter­ne­te, val­gių re­cep­tų sky­re­liais do­mi­si, pa­ts re­cep­tus ren­ka.

„Kad lai­mė­siu „Šiau­lių kraš­to“ kon­kur­są – vi­siš­kai ne­si­ti­kė­jau, – sa­ko kon­kur­so lai­mė­to­jas. – Tie­siog, pa­siū­lius drau­gui, pa­siun­čiau re­cep­tą. Bu­vo la­bai sma­gu su­ži­no­ti, kad tas ma­no re­cep­tė­lis lai­mė­jo. O ve­ge­ta­riš­kų pa­tie­ka­lų kny­ga bus iš­šū­kis. Nie­ka­da ne­te­ko ga­min­ti to­kių pa­tie­ka­lų. Mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti“.

S. Tu­me­lis pa­si­da­li­ja, jog tu­ri daug po­mė­gių. Be­veik 10 me­tų dir­ba ban­ke klien­tų va­dy­bi­nin­ku, o lais­va­lai­kiu už­sii­ma tau­to­dai­le – tra­di­ci­ne ir ne­tra­di­ci­ne.

„Jau ke­le­rius me­tus da­ly­vau­ju Puns­ke vyks­tan­čia­me ve­ly­ki­nia­me tau­to­dai­lės kon­kur­se su gra­vi­ruo­tų mar­gu­čių ve­ly­ki­nė­mis de­ko­ra­ci­jo­mis, – pa­sa­ko­ja apie sa­ve. – Ve­riu ir šiau­di­nius so­dus. Prie ne­tra­di­ci­nių ama­tų pri­skir­čiau baž­ny­ti­nių dra­bu­žių (ar­no­tų ir stu­lų) bei vė­lia­vų siu­vi­mą. Per­nai va­sa­rą už­bai­giau sa­vo aš­tun­tą­ją vė­lia­vą, tai mū­sų se­niū­ni­jos Liu­ba­vo mies­te­lio vė­lia­va.“

Klau­sia­mas apie po­žiū­rį į mi­ty­bą, at­sa­ko, jog mi­ty­bai per daug dė­me­sio ne­ski­ria – „val­go vis­ką“. Bet mėgs­ta ga­min­ti ir iš­ban­dy­ti nau­jus pa­tie­ka­lus. Įdo­mes­nius pa­ti­ku­sius re­cep­tus su­ra­šo į sa­vo re­cep­tų kny­gą. Jau įpu­sė­jęs ant­rą­ją.

„Mais­tą ga­min­ti mėgs­tu nuo ma­žens, – sa­ko po­nas Sau­lius. – Pag­rin­di­nis mo­ky­to­jas bu­vo ma­ma, daug iš­mo­kau iš jos. Daug re­cep­tų su­ži­no­jau iš kny­gų. Kaž­ka­da mė­gau ko­lek­cio­nuo­ti re­cep­tų kny­gas. Ka­dan­gi mo­ku len­kų kal­bą, ne­ma­žai ku­li­na­ri­nių kny­gų tu­riu bū­tent šia kal­ba. Da­bar di­dy­sis įkvė­pė­jas yra in­ter­ne­tas.“

Pri­si­me­na, kaip pir­mą kar­tą dar ma­žas bū­da­mas ban­dė nu­ste­bin­ti na­miš­kius sa­vo ku­li­na­ri­niais su­ge­bė­ji­mais.

„Va­sa­rą pa­ban­džiau pa­ga­min­ti „la­bai ska­nų“ pa­tie­ka­lą: su­pjaus­čiau agur­ką skri­di­niais, iš­sko­biau vi­dų ir ten pri­dė­jau la­ši­nių ga­ba­liu­kų. Na­miš­kiai val­gė, kas jiems be­li­ko da­ry­ti.“

Su­val­kie­čiai ne­re­tai per dan­tį trau­kia­mi dėl „skū­pu­mo“. Ar tik­rai yra šykš­tūs? Ko­kios su­val­kie­čių vir­tu­vės tra­di­ci­jos, koks sko­nis?

„Daug kas sa­ko, kad su­val­kie­čiai skū­pūs – gry­na ne­tie­sa – su­val­kie­čiai ne skū­pūs, bet tau­pūs. O tai di­de­lis skir­tu­mas, – pa­brė­žia po­nas Sau­lius. – Nie­ka­da dar ne­te­ko gir­dėt, kad sve­tys iš su­val­kie­čio stu­bos būt išė­jęs ne­pa­vai­šin­tas. Vi­sa­da sta­lan bū­na daug pa­tie­ka­lų pa­dė­ta.“

Pri­me­na, jog Su­val­ki­ja gar­sė­ja sa­vo ski­lan­džiais, deš­ro­mis, rū­ky­tais la­ši­nu­kais, bul­vi­niais vė­da­rais ir ku­ge­liu, ir, aiš­ku, ce­pe­li­nais. Su­val­kie­čiui, jo žo­džiais, pa­čiam „la­bai ska­nu pie­tums su­lap­no­ti ir du­be­nė­lį ko­pūs­tų ar­ba barš­čių sriu­bos, o va­ka­re gar­du pie­niš­ka sriu­ba.“

S. Tu­me­lis siū­lo iš­ban­dy­ti ir dar vie­ną sa­vo re­cep­tą: „Ar te­ko ka­da nors ra­gau­ti pie­ne ma­ri­nuo­to kar­bo­na­do? Pa­ban­dy­kit, ma­nau, kad tik­rai pa­tiks, o ir pa­si­ga­min­ti vi­siš­kai pa­pras­ta.“

Pie­ne ma­ri­nuo­tas kar­bo­na­das

Pai­ma­me ko­kį pus­ki­lį nu­ga­ri­nės (ga­li bū­ti ir spran­di­nė) ir 2–3 svo­gū­nus.

Sup­jaus­tom mė­są no­ri­mo sto­rio ga­ba­lais ir iš­mu­ša­me.Ta­da su­pjaus­to­me svo­gū­ną ir su­sluoks­niuo­ja­me su mė­sy­te, įbe­ria­me ke­le­tą pi­pi­rų ir įme­ta­me po­rą lau­ro la­pe­lių. Vi­są ši­tą gė­rį už­pi­la­me pie­nu ir pa­lie­ka­me bent 6 va­lan­das. Dar ge­riau, jei pa­lai­ky­tu­me per nak­tį.

Ki­tą die­ną kar­bo­na­dus iši­ma­me iš pie­no, nu­sau­si­na­me, sū­do­me ir api­be­ria­me mums pa­tin­kan­čiais prie­sko­niais. Ta­da – į mil­tus, po to – į kiau­ši­nio pla­ki­nį ir ap­vo­lio­ja­me džiu­vė­sė­liais. Kiau­ši­nių pla­ki­nio ir džiū­vė­sė­lių „vo­nią“ ga­li­me pa­kar­to­ti. Na, ir į kep­tu­vę – išeis ska­nus, minkš­tas keps­nys.

O svo­gū­nus, ku­rie mir­ko pie­ne, neiš­mes­kit. Juos ka­ra­me­li­zuo­kit ir tu­rė­sit pui­kų gar­ny­rą prie keps­nio. Ska­naus!

As­me­ni­nė nuo­tr.

Sau­lius Tu­me­lis, kon­kur­so „Die­nos re­cep­tas“ lai­mė­to­jas, do­va­nų ga­vęs ve­ge­ta­riš­kų pa­tie­ka­lų kny­gą, sa­ko: „Nie­ka­da ne­te­ko jų ga­min­ti – bus nau­jas iš­šū­kis“.