ŠU žings­niuo­ja į VU

ŠU žings­niuo­ja į VU

ŠU žings­niuo­ja į VU

Va­kar Sei­mo Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius Eu­ge­ni­jus Jo­vai­ša va­ka­ri­nia­me po­sė­dy­je pa­tei­kė par­la­men­tui nu­ta­ri­mo pro­jek­tą dėl pri­ta­ri­mo Šiau­lių uni­ver­si­te­to reor­ga­ni­za­ci­jai. Pro­jek­te nu­ma­ty­ta, kad Šiau­lių uni­ver­si­te­tas bū­tų „reor­ga­ni­zuo­ja­mas pri­jun­gi­mo prie Vil­niaus uni­ver­si­te­to bū­du“. Abiem uni­ver­si­te­tams siū­lo­ma iki spa­lio 10 die­nos Sei­mui pa­teik­ti uni­ver­si­te­tų reor­ga­ni­za­vi­mo pla­ną ir są­ly­gas. Po reor­ga­ni­za­ci­jos Šiau­lių uni­ver­si­te­tas taps Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­ja.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Šiau­lių uni­ver­si­te­tui bus tik ge­riau!“

„Šiau­lių kraš­tas“ klau­sė, kaip pra­si­dė­ju­sį Sei­me pro­ce­są ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to atei­tį ver­ti­na Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, vie­nas iš uni­ver­si­te­to reor­ga­ni­za­ci­jos ša­li­nin­kų ir ar­chi­tek­tų Sei­mo na­rys Arū­nas GU­MU­LIAUS­KAS.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

– Šiau­lių uni­ver­si­te­to reor­ga­ni­za­ci­ja dar už­si­tęs, nes da­bar įvy­ko tik šio pro­jek­to pa­tei­ki­mas, dar bus svars­ty­mas ir tik po to priė­mi­mas. Tai ga­li už­si­tęs­ti iki bir­že­lio, ta­čiau se­niai bu­vo aiš­ku, kad ki­to ke­lio Šiau­lių uni­ver­si­te­tui nė­ra.

Sa­kan­tiems, kad Šiau­liai po šios reor­ga­ni­za­ci­jos ne­be­bus uni­vers­ti­te­ti­nis mies­tas, no­riu pa­sa­ky­ti, kad Šiau­liai kaip tik iš­liks uni­ver­si­te­ti­niu mies­tu. Ma­nau, kad Šiau­lių aukš­to­ji mo­kyk­la su sa­vo mo­ky­to­jų ren­gi­mo cent­ru grįš prie sa­vo se­nų­jų, pa­ma­ti­nių mo­ky­to­jų ren­gi­mo tra­di­ci­jų, ko ne­tu­ri Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tas. Grįš į Šiau­lius iš Klai­pė­dos ir maž­daug prieš 30 me­tų iš Šiau­lių paim­tos spe­cia­ly­bės. Šiau­liams ne­ma­tau jo­kio pra­ra­di­mo.

Ly­gi­nant si­tua­ci­ją, ko­kia Šiau­lių uni­ver­si­te­te bu­vo iki šiol, ma­nau, kad kaip tik Šiau­liuo­se yra su­stip­ri­na­mos po­zi­ci­jos.

Ne vė­lia­vo­je es­mė, o tu­ri­ny­je. O tu­ri­nys atei­ty­je kei­sis į ge­rą­ją pu­sę. To­dėl ma­nau, kad la­bai di­de­lis klau­si­mas, ar Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tas, nu­spren­dęs iš­lik­ti ne­prik­lau­so­mas, tu­rės ge­ras po­zi­ci­jas. Ma­nau, kad po ku­rio lai­ko ir Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tas pa­seks to­kiu pat ke­liu, kaip tai da­ro Šiau­liai, bet Klai­pė­dai tai pa­da­ry­ti bus sun­kiau ir su­dė­tin­giau.

Nuo­gąs­tau­jan­tiems, kad kaž­ka­da atei­ty­je „di­dy­sis bro­lis“ ga­li su­val­gy­ti „ma­žą­jį“, tu­riu aiš­kiai pa­sa­ky­ti, kad yra su­dė­ti sau­gik­liai – įsta­ty­me yra aiš­kiai pa­ra­šy­ta, kad Lie­tu­vo­je yra trys mo­ky­to­jų ren­gi­mo cent­rai – Vil­niu­je, Kau­ne ir Šiau­liuo­se. Nie­kas Šiau­lių neišb­rauks iš įsta­ty­mo.

Pas­ta­ruo­sius de­šimt me­tų, kol dar pa­ts dir­bau Šiau­lių uni­ver­si­te­te mes vi­sa­da su bai­me lauk­da­vo­me va­sa­ros – iš­gy­ven­si­me iki rug­sė­jo 1-osios, ar neiš­gy­ven­si­me. Po reor­ga­ni­za­ci­jos toks klau­si­mas ne­be­kils. Žmo­nės, ku­rie dir­ba Šiau­lių uni­ver­si­te­te, pa­ga­liau pa­jus pa­sto­vu­mą. Pas­to­vu­mo jaus­mas – la­bai ge­ras da­ly­kas. Tai ma­žins įtam­pą, ku­ri tvy­ro­jo ko­lek­ty­vo vi­du­je. Juk, pa­vyz­džiui, žmo­nės, iki šiol dir­bę uni­ver­si­te­te, ne­tgi ne­ga­lė­da­vo pa­siim­ti pa­sko­los, nes ne­ži­no­da­vo, ar nuo nau­jų moks­lo me­tų pra­džios tu­rės pa­skai­tų, ar ne.

Tai, ma­nau, vie­na­reikš­miš­kai ge­rai ne tik dėl dar­buo­to­jų, bet ir dėl stu­di­jų ko­ky­bės. Jei­gu bū­tu­me nie­ko ne­da­rę, per dve­jus-tre­jus me­tus, pro­gno­zuo­ju, vis­kas bū­tų vi­siš­kai iši­rę.

O koks li­ki­mas lau­kia uni­ver­si­te­to va­do­vy­bės – ne Sei­mo, o uni­ver­si­te­to vi­daus rei­ka­las. Pa­gal Sta­tu­tą vyks rin­ki­mai ir ne Sei­mas re­gu­liuo­ja, kas va­do­vaus Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­jai.

Šiau­lių aka­de­mi­jo­je bus ren­gia­mi ne tik mo­ky­to­jai, bus ir ki­tų spe­cia­ly­bių, bet prie jų iš­lai­ky­mo tu­rės pri­si­dė­ti ne tik mies­tas, bet ir Šiau­rės Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bės pa­gal tai, ko­kių jiems spe­cia­lis­tų rei­kės.

Di­džiau­sia ver­ty­bė yra tai, kad pa­ga­liau at­si­ra­do aiš­ku­mas. Šiau­lių uni­ver­si­te­to žmo­nės, anks­čiau su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu žiū­rė­ję į šias per­mai­nas, da­bar skam­bi­na ir sa­ko, kad kuo grei­čiau baig­tų­si ta reor­ga­ni­za­ci­ja ir pra­si­dė­tų nor­ma­lus dar­bas ir sta­bi­li­zuo­ja­ma si­tua­ci­ja, kai jau ga­li pla­nuo­ti atei­tį, dės­ty­to­jų su­dė­tį, vys­ty­mo­si per­spek­ty­vas.