Naujausios
Socialiniai skauduliai kyla į paviršių
Socialiniai darbuotojai kartais pagalvoja: kas būtų, jei nė vienas iš jų nebeišeitų į darbą – nebelankytų ligotų, vienišų senelių, nebespręstų socialinės rizikos šeimų problemų? Galbūt tada visuomenė ir valdžia atkreiptų dėmesį į jų sunkų, pavojingą darbą?
Šios profesijos žmonės turi nedidelę viltį: gal po tragiško įvykio Kražiuose, kai alkoholiu permirkęs žudikas nužudė Kelmės socialinę darbuotoją, į jų darbą bus pradėta žiūrėti kitaip.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Vyrai socialinio darbo dirbti nesiveržia
Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre (PBSPC) darbuojasi per 60 socialinių darbuotojų.
Žydrūnė Plungienė, centro direktorės pavaduotoja socialinėms paslaugoms, įsitikinusi, jog socialiniu darbuotoju gimstama – „tik tokio darbo pašaukimą turintis žmogus pajėgia išlaikyti jam tenkantį fizinį, o labiausiai – psichologinį krūvį“.
Žurnalistės klausimas, kiek Radviliškio centre socialiniais darbuotojais dirba vyrų, sukelia darbuotojų šypsenas – šiemet dirba vienas, bet ir jis atėjo pirmą kartą nuo pat 2007-ųjų, kai buvo pradėta dirbti su socialinės rizikos šeimomis. Vyrams čia per maži atlyginimai, o ir pats darbas esą yra ne vyriškas.
Nesiveržia į šį darbą ir jaunimas – daugumos socialinių darbuotojų amžius yra per 50 metų. Radviliškio PBSPC darbuotojų kaita nėra didelė – kaime darbų per daug nepasirinksi, todėl stengiasi dirbti ir dirba.
Dirbantys su socialinės rizikos šeimomis turi turėti aukštąjį socialinį išsilavinimą, socialinio darbuotojo padėjėjas gali dirbti su viduriniu išsilavinimu, pabaigęs 40-ies valandų mokymus.
Anot Ž. Plungienės, ieškant darbuotojų nėra didelių sunkumų, bet ne visi kandidatai yra tinkami, nes ne visi įsivaizduoja, koks tai darbas. Darbuotojas turi būti sąžiningas, nes dirbti reikia ir su pinigais, turi suprasti seną žmogų, mokėti išklausyti jį ir dar – turėti vairuotojo teises, nes dažnai socialiniam darbuotojui neįmanoma savo teritorijos aplėkti pėsčiam ar dviračiu.
Rajone vienas socialinio darbuotojo padėjėjas aptarnauja 12–13 žmonių, nors pagal šių metų rugpjūčio mėnesį išleistas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rekomendacijas rekomenduojama aptarnauti 6–7 žmones.
Dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis atlyginimams lėšų skiriama iš valstybinio katilo. Šiems socialiniams darbuotojams nuo šių metų kiek lengviau, nes dabar kiekvienas iš jų tegali dirbti su 17 tokių šeimų. Iki tol turėdavo ir po 30 – tiek, kiek būdavo toje seniūnijoje.
Integralioji pagalba, kai vykstama į namus 4 valandas prižiūrėti ligonių, išlaikoma iš dotacijų. Čia darbuotojas per darbo dieną prižiūri daugiausia du žmones.
Apie gaunamus atlyginimus centre per daug neatviraujama. Jie skiriasi priklausomai nuo kelių parametrų, bet ne vieno iš jų – tik kiek didesni už minimalų.
Blusos – socialinio darbuotojo palydovės
Socialiniai darbuotojai sako, kad jų darbe rutinos nėra. Nors funkcijos, regis, kaskart tos pačios, tačiau nežinai, kokią situaciją teks spręsti vieną ar kitą dieną.
Malonu eiti pas geraširdžius, vienišus senukus, išsiilgusius bendravimo, paguodos žodžio. Socialinių darbuotojų rūpestis itin reikalingas ir iš lovos nepasikeliantiems ligoniams. Ir vienų, ir kitų yra nemažai. Ir socialinės rizikos šeimų yra tokių, su kuriomis įmanoma rasti bendrą kalbą.
„Bet būna, kad senas žmogus turi demenciją, kartais – ir psichikos ligų plius dar vartoja alkoholį. Kaip su tokiu dirbti, jei prageriami visi gaunami pinigai? Alkoholis yra visų mūsų aptarnaujamų grupių palydovas“, – sako Radviliškio PBSPC vyriausioji socialinė darbuotoja Loreta Benaitienė.
„Arba toks atvejis – sena, lovoje gulinti moteris neturi artimųjų, galinčių ja pasirūpinti, nes sūnui labiau rūpi kompanijos. Namus atakuoja pelės, žiurkės, ant patalynės randama blusų. Kiek gali, per tas 4 valandas aptvarko. Įtikinėjame kitus giminaičius, kad pasirūpintų moterimis, bet ne visada tai pavyksta“, – pasakoja Ž. Plungienė.
Centro moterys rodo savo rankas – ant jų matosi blusų įkandimų pėdsakų. Blusos – dažno socialinio darbuotojo palydovės.
„Aš esu alergiška blusoms, todėl turiu gerti vaistus. Blusos – didžiulė problema, kurią žino ir medikai, ir policija, ir mokyklos. Bandome jas naikinti priešparazitiniais chemikalais, bet nebebijo jos jų, nelabai mums tai pavyksta“, – sako L. Benaitienė.
Darbo kasdienybė – spalvinga
Radviliškio PBSPC socialinės darbuotojos važinėja savais automobiliais. Tai – irgi problema.
„Nors yra kompensuojamas kuras, o nuo šių metų pagal galimybes – ir amortizacinės išlaidos, bet niekas nesupranta, kad šitaip neturėtų būti. Juk nevažiuoja medikas, policininkas savo automobiliu. Niekas nepagalvoja, kad aš, sunkiai dirbdama ir galbūt imdama paskolą geresniam automobiliui įsigyti, neretai turiu į savo mašiną sodinti higienos nesilaikančius žmones, o po darbo ta pačia mašina vežti savo mažą vaiką“, – pasakoja moterys.
Socialinių darbuotojų daug kur tyko ir pavojai.
„Mūsų darbuotoją viena senutė buvo užrakinusi savo bute ir mojuodama lazda neišleido. Žinojome, kad senolė kartais elgiasi keistai – išeidama nešasi cukrų, aliejų, bet tą „nurašėme“ senatvinei demencijai. Išaiškėjo, kad senutė serga šizofrenija, nors jos byloje įrašo apie tai nebuvo. Darbuotoją išgelbėjo į antrą aukštą per atidarytą langą įlipę policininkai. Šoką patyrusiai specialistei mes tegalėjome pasiūlyti psichologo pagalbą“, – dar vieną atvejį prisiminė Ž. Plungienė.
„Mes esame ir greitoji pagalba, ir paieškų būrys, ir kas tik nori. Kai šeimoje, kurioje yra mažamečių vaikų, girtaujama, dažniausiai skambinama socialiniams darbuotojams – tu aiškinkis, važiuok. Stengiamės, kad darbuotoja važiuotų ne viena, bet ne visur tam yra galimybių.
Mes negalime apsisukti ant kulniuko ir išeiti net ir tuo atveju, kai gresia pavojus, nes reikia įvertinti, ar toje aplinkoje saugu vaikams. Jei yra girtas žmogus, nebesaugai savęs, o žiūri, ar nereikia imtis papildomų priemonių dėl vaikų saugumo. Jei toje šeimoje kas nors atsitiks vaikui, atsakysime mes“, – sako centro vyriausioji socialinė darbuotoja Milda Mockaitytė-Cicilionienė.
Tuberkuliozė – dar viena problema, grasinanti su ligoniais dirbantiems socialiniams darbuotojams. Kartais jie net nežino, kad jų lankomose šeimose yra sergančių atvirąja tuberkuliozės forma. Būna, kad nesideda apsauginės kaukės vien todėl, kad tai gali pažeminti lankomą žmogų.
Ir bene didžiausia problema – girtaujančios šeimos, iš kurių darbuotojos išgirsta grasinimų jas pribaigti, užmušti, susidoroti su jų šeimomis. Už tai, kad buvo iškviesta policija ar, neduokdie, teko atimti vaikus. Ar net už tai, kad apsilankė.
Moterys pasakoja – vieną darbuotoją girtas vyras vijosi su kirviu, bet, laimei, ji su dviračiu spėjo pabėgti.
Pasak pavaduotojos Ž. Plungienės, pagal galimybes jie rūpinasi savo darbuotojų saugumu. Moterys aprūpintos dujų balionėliais, kad galėtų apsiginti nuo neretai jas užpuolančių šunų, visos jos yra apdraustos, turi mobiliuosius telefonus, kad galėtų išsikviesti pagalbą. Bet nuo kiekvieno galimo atvejo neapsisaugosi ir neapsaugosi.
Komandinio problemų sprendimo nėra
„Visuomenė reikalauja iš mūsų gerėjančio rezultato. Kaip jį pasieksime, niekam neįdomu. Norime jo ir mes, bet vieni to nepadarysime, tam reikia visapusiško bendradarbiavimo, komandinio darbo, kurio kol kas nėra.
Rezultato tenka siekti per pykčius, kovojant už paslaugų gavėją lyg už save, tampant kažkieno priešu. Informavimas apie problemą – dar nėra bendradarbiavimas. Turėtume susėsti kartu – medikai, policija, bendruomenės, valdžia – ir spręsti, kaip pasiekti norimo rezultato“, – įsitikinusios socialinės darbuotojos.
„Kai susitikime su rezultatų iš mūsų reikalaujančia bendruomene paklausėme, o jūs ar išmokote nebeatsiskaityti už darbus alkoholiu, ar neperkate iš tų žmonių už talonus įsigytų maisto produktų, stojo tyla. Šeimoms išrašo talonus maisto produktams, bet parduotuvėse jiems už juos parduoda alkoholio. Kodėl to niekas nemato?
Esame labiausiai nusigėrusi tauta. Alkoholizmas plinta kaip maras, bet ar turime mūsų ligoninėje skyrių priklausomybėms gydyti? Neturime. Kalbame apie blaivyklas, bet jos priklausomumo nuo alkoholio neišgydys. Vaikas neatsiduria globos namuose vien dėl to, kad vaikšto murzinas. Atsiduria dėl tėvų girtuokliavimo, smurto. Kaip tai pakeisti?“ – dėl plintančio alkoholizmo – problemos, kuri dažnai būna visų kitų bėdų priežastimi, nerimavo M. Mockaitytė-Cicilionienė.
Šie ir daugybė kitų pavyzdžių rodo, jog problemų ir skaudulių socialinėje srityje – apstu. Tik ar tragiškas įvykis pajėgs išjudinti socialinio darbo problemų skaudulį?
Autorės nuotr.
PAŠAUKIMAS: Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja Žydrūnė Plungienė: „Ne visi įsivaizduoja, koks yra socialinio darbuotojo darbas. Jį dirbti gali tik turintys pašaukimą žmonės“.
PROBLEMA: Vyriausioji socialinė darbuotoja Milda Mockaitytė-Cicilionienė: „Alkoholizmas – didžiausia problema, kurią būtina šalinti kaip daugelio bėdų priežastį“.
POREIKIS: Vyriausioji socialinė darbuotoja Loreta Benaitienė: „Socialiniams darbuotojams reikalingas supratimas ir palaikymas“.
