Socialinė darbuotoja: pasirinkau teisingą kelią

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja: pa­si­rin­kau tei­sin­gą ke­lią

Ire­na Čer­kaus­kie­nė Ža­ga­rės se­niū­ni­jos (Jo­niš­kio ra­jo­nas) so­cia­li­ne dar­buo­to­ja ta­po 1999-ai­siais. Tais me­tais lai­mė­ju­si kon­kur­są ji su­grį­žo į gim­tą­jį mies­tą iš Šiau­lių, kur 22-ejus me­tus dir­bo su ak­lai­siais.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Dir­bo su ak­lai­siais ir silp­na­re­giais

So­cia­li­nės dar­buo­to­jos Ire­nos Čer­kaus­kie­nės vi­sas gy­ve­ni­mas su­si­jęs su so­cia­li­ne sfe­ra. Ža­ga­rė­je bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ji be di­de­lių dve­jo­nių pa­si­rin­ko stu­di­jas tuo­me­ti­nia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (da­bar – Šiau­lių uni­ver­si­te­tas), nes gi­mi­nė­je bu­vo ne­ma­žai pe­da­go­gų – bro­lis, pus­se­se­rės.

Tai­kė į lo­go­pe­dės spe­cia­ly­bę, ta­čiau jai ir dar ke­le­tai sto­ju­sių­jų pri­trū­ko ba­lų, jau­nuo­liams pa­siū­ly­ta stu­di­juo­ti kar­tu su ren­ka­ma nau­ja tif­lo­pe­da­go­gų gru­pe.

Stu­di­juo­jant pra­kti­nes pa­skai­tas ve­dęs tuo­me­ti­nis Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos Šiau­lių ga­my­bi­nio mo­ky­mo kom­bi­na­to di­rek­to­rius Juo­zas Dzi­do­li­kas už­klau­sė, gal kas nors iš stu­den­tų no­rė­tų dirb­ti mi­nė­to kom­bi­na­to bend­ra­bu­čio auk­lė­to­ju. Ire­na pa­si­siū­lė ir nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo.

„Ak­lų­jų kom­bi­na­tas tu­rė­jo vi­są mies­te­lį: ne tik ga­my­bi­nes pa­tal­pas, bet vei­kė kir­pyk­la, po­lik­li­ni­ka, vai­kų dar­že­lis, par­duo­tu­vė, ki­tos įstai­gos. Ta­čiau kar­tais rei­kė­da­vo pa­ly­dė­ti ak­luo­sius į mies­tą tvar­ky­ti įvai­rių do­ku­men­tų. Kar­tą te­ko ir su pa­čiu di­rek­to­riu­mi J. Dzi­do­li­ku va­žiuo­ti į Mask­vą, ten jis tu­rė­jo su­si­tik­ti kon­sul­tuo­tis su moks­li­nin­kais, pri­tai­ky­da­vu­siais įvai­rią tech­ni­ką ak­lie­siems. Įdo­mi bu­vo ke­lio­nė, daug pa­ma­čiau. J. Dzi­do­li­kas ap­skri­tai bu­vo žmo­gus, iš ku­rio daug iš­mo­kau: kaip su­pras­ti ak­lą­jį, kaip pa­dė­ti. Di­de­lę įta­ką pa­da­rė ir di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas so­cia­li­niams rei­ka­lams Ka­zi­mie­ras Gai­lius. Jis ra­šė ei­les, kū­rė dai­nas, bu­vo me­niš­kos sie­los žmo­gus“, – pri­si­me­na I. Čer­kaus­kie­nė.

Di­rek­to­riaus pa­lin­kė­ji­mą sten­gė­si pa­tei­sin­ti

Į gim­tą­ją Ža­ga­rę, sa­ko pa­ti I. Čer­kaus­kie­nė, su­grą­ži­no li­ki­mo pirš­tas. 1999 me­tais per­skai­tė laik­raš­ty­je, kad skel­bia­mas kon­kur­sas se­niū­ni­jos so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­riaus pareigoms.

Bu­vo ne­leng­vas lai­kas: mi­rė uoš­vis, vy­ras li­ko be­dar­biu, be to, Ža­ga­rė, ku­rio­je užau­go, vi­sa­da bu­vo sa­va, žmo­nės pa­žįs­ta­mi, tad nu­spren­dė da­ly­vau­ti. Ir lai­mė­jo.

„Ak­lų­jų kom­bi­na­to di­rek­to­riui apie sa­vo išė­ji­mą pa­sa­kiau tik po kon­kur­so. Iki šiol pa­me­nu jo žo­džius: „Ne­nu­si­mink, tu bū­si ge­ra so­cia­li­nė dar­buo­to­ja“. Sten­giuo­si tuos žo­džius pa­tei­sin­ti. Ne­ži­nau, kaip išei­na“, – sa­ko I. Čer­kaus­kie­nė.

Ža­ga­rės se­niū­ni­ja – ant­ra pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių ra­jo­ne po Jo­niš­kio se­niū­ni­jos, tad ir be­si­krei­pian­čių­ klien­tų jo­je dau­giau nei kai­miš­ko­sio­se se­niū­ni­jo­se. Kar­tais du­rys neuž­si­da­ro, gy­ven­to­jai krei­pia­si dėl pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais, dėl vai­ko pi­ni­gų, ku­ro kom­pen­sa­ci­jos bei kom­pen­sa­ci­jos už ge­ria­mą­jį van­de­nį.

Ne­ma­žai žmo­nių pa­sii­ma grei­tuo­sius kre­di­tus, ku­rių ne­su­ge­ba lai­ku grą­žin­ti. So­cia­li­nei dar­bui­to­jai ten­ka kon­tak­tuo­ti su ant­sto­liais, kad neužb­lo­kuo­tų są­skai­tų, į ku­rias per­ve­da­mos pa­šal­pos.

Nors ap­skri­tai gy­ven­to­jų Ža­ga­rė­je spar­čiai ma­žė­ja, dau­gė­ja vy­res­nio am­žiaus žmo­nių, ku­riems rei­kia įvai­rių pa­slau­gų.

„Pa­gal­ba į na­mus la­bai rei­ka­lin­ga, tik ne vi­si žmo­nės ją prii­ma, iš­gir­dę, kad rei­kės su­si­mo­kė­ti. Vis dėl­to pa­gal pa­ja­mas ir va­lan­dų skai­čių, kiek atei­na lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros spe­cia­lis­tas, su­mos su­si­da­ro ne­di­de­lės – 10–30 eu­rų“, – sa­ko so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Bū­ta su­dė­tin­gų mo­men­tų

Ire­nos Čer­kaus­kie­nės dar­bo pra­kti­ko­je bū­ta su­dė­tin­gų mo­men­tų, ku­rie il­gam įstri­go at­min­ty­je. Iš Kau­no kli­ni­kų kar­tą te­ko par­si­vež­ti mi­ru­sį ke­lių mė­ne­sių kū­di­kį.

„Va­žia­vo­me su ne­pil­na­me­te ma­ma, ku­ri bu­vo la­bai pa­si­me­tu­si. Eks­per­tas pa­kvie­tė: „Atei­ki­te, pa­žiū­rė­ki­te, kaip mes jį ap­ren­gė­me“. Nuė­jau vie­na, nes ma­čiau, kad jai per­ne­lyg sun­ku ir tas vaiz­das dar la­biau ga­li pri­slėg­ti. Švie­ses­nis da­ly­kas šio­je is­to­ri­jo­je tas, kad mer­gi­nos gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė sėkm­in­gai. Ji su­si­ra­do my­li­mą žmo­gų, iš­te­kė­jo ir iš­va­žia­vo gy­ven­ti į už­sie­nį, – me­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. – Ne kar­tą te­ko lai­do­ti vie­ni­šus, ar­ti­mų­jų ne­tu­rin­čius žmo­nes.“

Dar vie­nas įsi­min­ti­nas at­ve­jis, su­si­jęs su vy­res­nio am­žiaus žmo­gu­mi, at­si­ti­ko praė­ju­siais me­tais.

Į se­niū­ni­ją pa­skam­bi­nęs žmo­gus pra­ne­šė, kad jau ant­ra die­na, kaip ne­ma­to kai­my­no, ku­ris nuo­lat vaikš­čio­da­vo, va­ži­nė­da­vo dvi­ra­čiu ar­ba stum­da­vo­si jį, mar­ši­ruo­da­mas gat­vė­mis.

Nu­vy­kę se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai ra­do vy­riš­kį ra­kan­dais ir šiukš­lė­mis ap­grioz­din­ta­me būs­te įkri­tu­sį ir įstri­gu­sį tarp te­le­vi­zo­riaus ir so­fos. Žmo­gus ne­be­pa­jė­gė pa­ts at­si­sto­ti. Spi­gi­no 20 laips­nių šal­tis, o na­mas ne­kū­ren­tas, ba­sas ko­jas šei­mi­nin­kui šil­dė pri­si­glau­dę šu­nys.

Te­ko kvies­ti po­li­ci­ją, kad įei­tų į būs­tą, šun­gau­dį, kad ga­lė­tų pri­si­brau­ti per gy­vū­nus prie vy­ro, grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą, nes aki­vaiz­džiai rei­kė­jo pa­gal­bos.

Vy­ras bu­vo gy­do­mas li­go­ni­nė­je. Vė­liau jį ap­gy­ven­di­no Kri­zių cent­re Jo­niš­ky­je, kad per žie­mą pa­bū­tų. Žmo­gui ten iš pra­džių pa­ti­ko, bet par­va­žia­vęs na­mo pa­siim­ti daik­tų, už­si­spy­rė ne­beg­rį­šiąs. Mat kol gy­dė­si, iš na­mo din­gę do­ku­men­tai, ki­ti svar­būs daik­tai.

„Pak­vie­tė­me mo­bi­lią ko­man­dą iš Mig­ra­ci­jos tar­ny­bos, ku­ri at­vy­ku­si jį nu­fo­tog­ra­fa­vo, as­mens do­ku­men­tą pa­da­rė­me ne­mo­ka­mai“, – pa­sa­ko­ja I. Čer­kaus­kie­nė.

Ne­pai­sant su­dė­tin­gų si­tua­ci­jų so­cia­li­nė dar­buo­to­ja sa­ko, kad dirb­ti jai ma­lo­nu, kai ga­li ki­tiems pa­dė­ti. Be to, dau­gu­ma žmo­nių ge­ra­no­riš­ki.

„Yra vie­na mo­te­ris, ku­ri kas­met, kai tvar­ko­si do­ku­men­tus kie­tojo ku­ro kom­pen­sa­ci­jai gau­ti, at­ne­ša gė­lę ar eg­lu­tės ša­ką su žais­liu­kais. Pa­dė­ko­ja, kad ma­lo­nu bend­rau­ti“, – gra­žio­mis aki­mir­ko­mis, ku­rios nu­skaid­ri­na kas­die­ny­bę, da­li­ja­si I. Čer­kaus­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Ire­na Čer­kaus­kie­nė 22-ejus me­tus dir­bo su ak­lai­siais ir silp­na­re­giais, o nuo 1999-ųjų – Ža­ga­rės se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.