Skandinavai gali, o mes – ne?

Skandinavai gali, o mes – ne?

PI­LIE­TIŠ­KU­MO PAIEŠ­KOS (3)

Skan­di­na­vai ga­li, o mes – ne?

Ar leng­va sto­vė­ti gat­vė­je ir rink­ti gy­ven­to­jų pa­ra­šus dėl to, kad val­džiai bū­tų įro­dy­ta: tau­tos ne­be­ga­li­ma gir­dy­ti, nes tai ta­po dau­ge­lio ne­lai­mių ša­ly­je, šei­mo­se prie­žas­ti­mi? Ar leng­va vaikš­čio­ti su pri­kli­juo­ta „kvai­le­lio“, „rėks­nio“ eti­ke­te?

Juo­zas Dap­šaus­kas, Svei­ka­tos ban­gos są­jū­džio de­šimt­me­čio ini­cia­to­rius, pi­lie­čių ini­cia­ty­vi­nės gru­pės „Už blai­vią“ koor­di­na­to­rius sa­ko ne­nu­si­vy­lęs pi­lie­ti­ne veik­la vi­suo­me­nės la­bui, nes ne­nu­si­vy­lė pa­čiu gy­ve­ni­mu.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Jau­ni­mas drą­ses­nis

– Esa­te pi­lie­tiš­kų ak­ci­jų or­ga­ni­za­to­rius ir da­ly­vis. Ar pa­kan­ka­mai ma­to­te Lie­tu­vo­je pi­lie­tiš­ku­mo po­žy­mių?

– Po­žy­mių tik­rai yra, bet, ly­gi­nant su ki­to­mis Eu­ro­pos ša­li­mis, ypač Skan­di­na­vi­jos ša­li­mis, tai yra tik po­žy­miai. Iki tik­ros pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės mums dar to­li.

– Ko­dėl?

– Vie­nas iš pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės pa­ma­tų – stip­rios vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, kont­ro­liuo­jan­čios val­džią, rei­ka­lau­jan­čios žmo­nėms pa­lan­kių spren­di­mų, suin­te­re­suo­tos vie­šuo­ju in­te­re­su. Vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos tu­rė­tų bū­ti vie­na iš val­džios for­mų, be­si­rū­pi­nan­čių vie­šuo­ju in­te­re­su.

Ta­čiau Lie­tu­vo­je tiek sa­vi­val­dos lyg­me­ny­je, tiek ­ša­lies mas­tu vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos be­veik ne­da­ly­vau­ja sprendžiant svar­bius vi­suo­me­nei klau­si­mus.

– Ko­dėl skan­di­na­vai ga­li, o mes – ne?

– Tai su­si­ję ir su fi­nan­sa­vi­mu. Pa­vyz­džiui, Suo­mi­jo­je vi­suo­me­ni­nės, ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos yra ne­pa­ly­gi­na­mai ge­riau fi­nan­suojamos nei Lie­tu­vo­je.

– Ar pi­lie­tiš­ku­mą le­mia tik pi­ni­gai? Gal žmo­nės tie­siog ne­be­ma­to pra­smės bū­ti pi­lie­tiš­ki?

– Be abe­jo, ne vien pi­ni­gai. Tai yra ir bend­ras po­stso­vie­ti­nių žmo­nių be­tei­siš­ku­mas – dau­ge­lis da­ly­kų čia vei­kia. Įvai­rūs pro­ce­sai, ypač – ko­rup­ci­ja, le­mia žmo­nių be­jė­gys­tę, žmo­nės ne­no­ri pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės, jau­čia­si psi­cho­lo­gi­nė be­jė­gys­tė, kad nuo jų be­veik nie­kas ne­prik­lau­so.

– Šian­die­ni­nis jau­ni­mas juk neau­go so­viet­me­čiu, ar juos ir­gi yra iš­ti­ku­si to­kia pat be­jė­gys­tė ir nu­si­vy­li­mas?

– Pas­ku­ti­nis ma­no dar­bas – pa­ra­šų rin­ki­mas „Už blai­vią“ iš­ryš­ki­no ten­den­ci­jas, kad jau­ni­mas leng­viau de­da sa­vo pa­ra­šą ant pa­ra­šų rin­ki­mo la­pų, nei vy­res­ni žmo­nės. Vy­res­ni sa­ko – „ai, ką čia pa­keis, be rei­ka­lo vargs­ta­te“ ir re­čiau pa­si­ra­šo.

Jau­ni­mo nuo­tai­ko­se ma­žiau be­jė­gys­tės, jie ma­to pra­smę pa­si­ra­šy­ti, pa­lai­ky­ti idė­ją. Pir­miau­sia svar­bu žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nė nuo­sta­ta, o ta­da ir atei­na su­vo­ki­mas, kad la­šas po la­šo ir ak­me­nį pra­ta­šo.

Gal­būt vy­res­nie­ji dau­giau do­mi­si ša­lies gy­ve­ni­mu, po­li­ti­ka, nei jau­ni­mas, bet vy­res­nie­ji sun­kiau pa­reiš­kia vie­šai sa­vo nuo­mo­nę.

Ko­dėl jau­ni­mas ne­si­do­mi po­li­ti­ka, sun­ku pa­sa­ky­ti. Gal jau­niems pa­ker­ta ko­jas tai, ką jie ma­to Lie­tu­vos po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me? Jau­ni­mas gal­būt ne­si­jau­čia įga­lus pa­keis­ti tą po­li­ti­nę sis­te­mą, ne jau­ni­mo jė­goms pa­veik­ti val­džią?

O įvai­rio­se ak­ci­jo­se jau­ni­mas mie­liau da­ly­vau­ja, nes yra mo­bi­les­nis, sun­kes­nius klau­si­mus pa­lie­ka vy­res­niems, o pa­tys už­sii­ma leng­ves­ne veik­la.

„Eti­ke­tės kli­juo­ja­mos są­mo­nin­gai“

– Ar įžvel­gia­te, kad Lie­tu­vo­je ga­li bū­ti spe­cia­liai for­muo­ja­ma nuo­mo­nė, jog įvai­rių pi­lie­ti­nių ak­ci­jų or­ga­ni­za­to­riai, pa­ra­šų rin­ki­mų da­ly­viai lai­ko­mi „kvai­le­liais“, iš jų ne­ven­gia­ma pa­si­šai­py­ti? Ar pa­ty­rė­te ką nors pa­na­šaus pa­ts, kai ren­gė­te ar da­ly­va­vo­te ak­ci­jo­se, ku­rio­se iš­reiš­kia­ma pi­lie­ti­nė nuo­mo­nė?

– Taip yra. Ak­ty­viems pi­lie­čiams tuoj pat pri­kli­juo­ja­ma „rėks­nio“, „kvai­le­lio“ eti­ke­tė. Be abe­jo, tai kai ku­riuos žmo­nes stab­do im­tis vi­suo­me­ni­nės veik­los, da­ly­vau­ti pi­lie­ti­nė­se ak­ci­jo­se, pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už vi­suo­me­nės in­te­re­są.

Tas eti­ke­tes kaž­kas kli­juo­ja la­bai są­mo­nin­gai. To­dėl da­lis ak­ty­vių pi­lie­čių yra „nu­kenks­mi­na­ma“ eti­ke­tė­mis. Kas no­rės vie­šai bū­ti lai­ko­mas kaž­ko­kiu „kvai­le­liu“, spau­džia­mas ne­pag­rįs­tų kal­ti­ni­mų?

Vi­suo­me­ni­nin­kai tu­ri tu­rė­ti ypač stip­rų stu­bu­rą, kad jo ne­per­lauž­tų, ne­stab­dy­tų.

– Dėl mi­tin­go prie Sei­mo tei­sė­sau­gos ne­ma­lo­nę bu­vo už­si­trau­kę net Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai. Jie bu­vo net tei­sia­mi. Ar pa­vo­jin­ga bū­ti vi­suo­me­ni­nin­ku ir gin­ti vie­šą­jį in­te­re­są?

– Tai yra įro­dy­mas, kad vi­suo­me­nės in­te­re­są gin­ti la­bai su­dė­tin­ga, jei net to­kio ran­go žmo­nės, kaip sig­na­ta­rai, ga­li at­si­dur­ti teis­me, bū­ti ap­šauk­ti mar­gi­na­lais. Tai ne šiaip sau žmo­ge­liai, ne­ži­nia iš kur iš­lin­dę ir ne­ži­nia ko­kių tiks­lų tu­rin­tys. Tai žmo­nės, ku­rie gy­nė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę.

– Ar žmo­nės pa­kan­ka­mai do­mi­si, ko­kie įsta­ty­mai yra prii­mi­nė­ja­mi, ko­dėl jie prii­mi­nė­ja­mi? Gal­būt dau­ge­liui stin­ga ži­nių da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me?

– Vi­suo­me­ni­nin­kai se­niai sa­kė, kad yra ga­li­mų ko­rup­ci­jos po­žy­mių įsta­ty­muo­se, su­si­ju­siuo­se su al­ko­ho­lio ga­min­to­jais, pre­kiau­to­jais. Bet kai kas aiš­kė­ja tik ki­lus rim­tam li­be­ra­lų skan­da­lui.

Vi­suo­me­ni­nin­kai ne­tu­ri ga­lių pri­čiup­ti už ran­kos, nors aiš­kiai ma­to­si, kaip bu­vo sten­gia­ma­si, pa­vyz­džiui, dė­l al­ko­ho­lio ga­min­to­jų ir pre­kiau­to­jų. Tą „įnir­tin­gą“ jų dar­bą mes la­bai jau­tė­me.

– Pas­ku­ti­nė­je ak­ci­jo­je „Už blai­vią“ su­rin­ko­te 60 tūks­tan­čių pa­ra­šų. Kaip pa­si­ren­ka­te sri­tis, dėl ku­rių ver­ta pa­ko­vo­ti ar įma­no­ma kaž­ką pa­keis­ti?

– Ma­no do­mė­ji­mo­si sri­tis se­niai yra svei­ka­ta, svei­ka­tin­gu­mas. Ma­ne ste­bi­no tai, kad į moks­lu pa­grįs­tus tei­gi­nius ne­rea­guo­ta dėl kaž­kie­no pel­nų. Ėmė­mės su bend­ra­min­čiais varg­ti.

O 60 tūks­tan­čių pa­ra­šų nė­ra daug, kai pa­si­kal­bi su žmo­nė­mis ir su­ži­nai jų nuo­mo­nę dėl al­ko­ho­lio ža­los. Maž­daug treč­da­lis mū­sų su­tik­tų žmo­nių aki­vaiz­džiai ma­to al­ko­ho­lio ža­lą, bet ne­pa­si­ra­šė, nes rei­kia as­mens ko­do – svar­bių duo­me­nų, ku­riais žmo­nės ne­no­ri vie­šai da­lin­tis.

Ne­nu­si­vil­ti pa­čiu gy­ve­ni­mu

– Ar dar ne­nu­si­vy­lė­te vi­suo­me­ni­ne veik­la, vi­suo­me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mu?

– Aš, pir­miau­sia, dar ne­nu­si­vy­liau pa­čiu gy­ve­ni­mu. Tai prii­mu, kaip sa­vo pra­smin­gą veiks­mą, o ne kaž­ko­kią au­ką, be­tiks­lį dras­ky­mą­si. Man la­bai svar­bu, kad ma­ty­čiau pra­smę to, ką da­rau.

Ma­tau, kad ta veik­la duo­da re­zul­ta­tų: tai, kas bu­vo prieš de­šimt me­tų ir da­bar – ne­be­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai. Aki­vaiz­du, kad si­tua­ci­ja val­džios ir vers­lo san­ty­kiuo­se kei­čia­si. Pa­vyz­džiui, al­ko­ho­lio pra­mo­nės at­sto­vai anks­čiau aukš­čiau­sio­sios val­džios ko­ri­do­riuo­se du­ris ati­da­ri­nė­da­vo ko­ja: jiems rei­kia vie­no­kio ar ki­to­kio įsta­ty­mo – pra­šom. Šian­dien taip aki­vaiz­džiai jau ne­be­vei­kia­ma, nes Sei­mo na­riai ži­no, kad yra mū­sų ste­bi­mi, kad yra do­mi­ma­si įsta­ty­mų ren­gi­mu, priė­mi­mu. Ga­na griež­tai vie­ši­na­me Sei­mo na­rius, ku­rie pa­lai­ko vi­suo­me­nei ža­lin­gus įsta­ty­mus.

– Ar ateis lai­kas, kai Lie­tu­vo­je ga­lė­si­me kal­bė­ti apie stip­rią pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę?

– To­kį lai­ką ga­na sun­ku įsi­vaiz­duo­ti. Kol kas tik jau­čia­me, kad vi­suo­me­nė po tru­pu­tį kei­čia­si. Val­džia ir vers­las ma­to, kad ne taip leng­vai jų su­si­ta­ri­mai pra­slys­ta.

Juk dėl al­ko­ho­lio pre­ky­bos de­ga­li­nė­se koks vy­ko mū­šis! Kaip jie ten vi­si zu­jo po Sei­mą, kaip dras­kė­si, kaip ta­rė­si... O nuo sau­sio 1 die­nos al­ko­ho­liu de­ga­li­nė­se ne­bep­re­kiau­ja­ma. Tai yra įro­dy­mas, kad ne vis­ką ir Lie­tu­vo­je jau le­mia pi­ni­gai.

Lie­tu­vo­je at­si­ran­da ir vis dau­giau žmo­nių, ku­rie sa­vo pen­ke­rių me­tų vai­ko gim­ta­die­niui ne­be­per­ka ir ne­be­siū­lo vai­kams iš­ger­ti „vai­kiš­ko šam­pa­no“, nes su­vo­kia, kad nuo čia ir pra­si­de­da al­ko­ho­liz­mas.

Dau­ge­liui da­ly­kų pa­keis­ti ne­rei­kia jo­kių pa­ra­šų rin­ki­mo, rei­ka­la­vi­mų val­džiai, už­ten­ka pi­lie­ti­nio po­žiū­rio sa­vo ap­lin­ko­je, sa­vo drau­gų ra­te, šei­mo­je ir ta­da ims daug kas keis­tis.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

RE­ZUL­TA­TAS: Juo­zas Dap­šaus­kas, Svei­ka­tos ban­gos są­jū­džio de­šimt­me­čio ini­cia­to­rius, pi­lie­čių ini­cia­ty­vi­nės gru­pės „Už blai­vią“ koor­di­na­to­rius sa­ko, jog ma­to vi­suo­me­ni­nės veik­los pra­smę, kai pa­sie­kia­ma re­zul­ta­tų.