Naujausios
Komentaras
Šimtas dienų iki skrydžio
Natalija KONDROTIENĖ
Jaunimas, kuris nuo dabar pradeda skaičiuoti 100 dienų iki brandos egzaminų, planuoja: egzaminai, studijos, darbo paieškos, savarankiškas gyvenimas. Kaip jie pasieks savo užsibrėžtų tikslų – parodys laikas.
Mokytojai vardija savo auklėtinių pasiekimus: įvairių olimpiadų dalyviai, prizininkai, konkursų laureatai, gabūs matematikai, fizikai, biologai, literatai, programuotojai, sportininkai, dainininkai.
Jie puikiausia „medžiaga“, iš kurios šalis gali pasistatyti tvirtą pamatą, net sienas, kurios ne tik saugos, bet ir kurs šalies ir mūsų visų ateitį. Neleis Lietuvai pasimesti nei intelektualiajame, nei politiniame, nei kultūriniame pasaulio žemėlapyje, galiausiai apsaugos nuo prognozuojamo išnykimo.
Tačiau kiek jiems suteikta progų ir galimybių tinkamai tobulėti, mokytis, oriai gyventi, kurti, dirbti, kurti šeimas, auginti vaikus, padėti senstantiems tėvams? Kokia paskata norėti gyventi Lietuvoje?
Jau iš mokyklos suolo daugelis modeliuoja ateitį. Nemažai tokių, kurie žino bilieto kainą ir skrydžio į kitą šalį datą. Vienas gimnazistas jau turi darbo vietą užsienyje statybose, kuriose ims darbuotis iškart po egzaminų. Darbdavys jam pasakė, kad jokių dokumentų dėl profesinio išsilavinimo jam nereikia, ir jokiam kitam darbdaviui nereikės – tegul greičiau atvyksta darbo jėga.
Dvyliktokė šiaulietė svajojo apie gydytojos profesiją, tačiau tėvai neišgali jos remti. O pasikliauti laime, kad įstos į nemokamą vietą, studijuodama galės dirbti – negali – per daug nerealu. Paskolos tėvai imti taip pat negali, nes neišmokėta skola už butą, kuriame jie gyvena.
Po ilgų derybų su savimi ji rinksis slaugytojos profesiją. Nusiminusi, kad negali tiesiogiai pasiekti savo svajonės, ji turi viltį, kad įgijusi medicininį išsilavinimą, ėmusi dirbti, pamėgins stoti mokytis medicinos vėliau.
Šios svajonės paremtos tik modeliuojama vizija, pamąstymais, svajone. Tėvai bando atmerkti vaikui akis: mokysis, bet ar gaus darbą? Nutarė, jog blogiausiu atveju, važiuos slaugyti ligonių į užsienį. Kai visai nusivils Lietuva. Taip kalba mūsų jaunimas...
Kitas gimnazistas pasidalijo lūkesčiais, kad mokysis programuotojo specialybės Šiaulių universitete. Tuoj buvo pašieptas dėl šios įstaigos, nes sklandantys gandai nekelia pasitikėjimo. Bus uždarytas, nebus, kokia įstaigos ir studentų ateitis? Tokiems jis atremia: o kodėl negaliu mokytis ir gyventi Šiauliuose? Čia taip pat turi kažkas gyventi. Kurti ir kurtis.
Masažuotojo specialybę įgijęs šiaulietis buvo vienas iš penkių, susiradusių darbą, kai studijas baigė apie trisdešimt studentų. Kitais metais buvo surinkta dvigubai daugiau norinčių studijuoti.
Jaunimas nori dirbti, tačiau čia iškeliama daug sąlygų: darbo patirtis, originalumas, iniciatyvumas, aktyvumas ir kitos. Galų gale viską lemia pažintys. Tai nėra paslaptis.
Šalyje Jaunimo darbo centrai imti kurti nuo 1999 metų. Per 10 metų įkurta 11 tokių centrų, praėjusiais metais Jaunimo darbo centrų tinklas išplėstas, papildomai įsteigta dar 11, šiais metais dar vienas.
Keista, jog tiek darbo centrų, o bedarbių gretos tik pilnėja. Jaunųjų bedarbių skaičiuojama dešimtimis tūkstančių. Kas nutinka tiems energingiems entuziastams, polėkio pagautiems jauniems žmonėms, kurie likus 100 dienų iki egzaminų jaučiasi savo gyvenimo ir pasaulio kūrėjais? Kas nukerpa jų sparnus?
Panašu – realybė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
