Naujausios
Šimtametės nestokoja energijos
Net dvi 100 metų jubiliejaus sulaukusias šiaulietes vakar sveikino miesto Savivaldybė. Vakar gimtadienį šventusi šimtametė Stanislava Ožolaitė ir išvakarėse jį paminėjusi Izabelė Gakienė ilgaamžiškumo paslapčių nežino. „Gyvenome, kaip visi kiti. Tiesiog ilgai“, – sako.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Romaną skaitė 100 kartų
Vakar 100 metų gimtadienį atšventė šiaulietė S. Ožolaitė. Iš Radviliškio rajono kilusi moteris didžiąją dalį gyvenimo praleido Šiauliuose – dirbo Šiaulių gimdymo namuose sanitare. Tuometinis vyriausiasis gydytojas Povilas Vanagas siūlė jai mokytis seselių kursuose, bet Stanislava nepasiryžo. „Vėliau gailėjausi“, – atsidūsta.
Nors dirbusi medicinos srityje, vaistų S. Ožolaitė vengė. Gydytojams diagnozavus skrandžio opą, atsisakė gerti medikamentus – išsigydė žolelėmis.
S. Ožolaitė turėjo keturias seseris ir du brolius. Vienas jų jaunas žuvo kare. Ilgaamžė savo šeimos nesukūrė. Ji pasakoja, kad buvo du pretendentai į širdį, tačiau juos abu ištrėmė į Sibirą.
„Skaičiau gal kokius 100 kartų. Ten jauni žmonės labai kultūringai myli vienas kitą“, – šypsosi Stanislava, rodydama savo mėgiamiausią knygą – 1909 metais išleistą lenkų rašytojos Helenos Mniszek romaną „Raupsuotoji“. Jame aprašyta dramatiška meilės istorija. Šimtametė nesiskundžia regėjimu, kasdien skaito laikraščius, romanus. Jaunystėje itin mėgo dainuoti ir megzti.
Septynerius metus ilgaamžė gyvena pas dukterėčią Emiliją Žeknienę.
Šimtametė svarsto, jog anksčiau žmonės labiau mylėjo vienas kitą, nuoširdžiau bendravo. To ji pasigenda dabar. Šiauliuose visą gyvenimą praleidusi moteris turėjo daug draugų, kartu minėdavo įvairias šventes, vardadienius. „Kai išvažiuodavau į kaimą pas tėvus ir grįždavau, jie jau laukdavo ant laiptų susibūrę“, – prisiminė Stanislava.
Apsiūdavo tris kaimus
Kita šimtametė – I. Gakienė pasakojo, kad kol nebuvo susilaužiusi kojos, apeidavo savo ūkį ir penketą bičių avilių. Ją globojantys trys kaimynai negaili moteriai šiltų žodžių – šmaikšti, energinga. „Bet aš jiems kartais pabumbu, nes dabar turiu daug laisvo laiko“, – juokavo ilgaamžė.
Vaikystėje ganė žąsiukus, kol paauglę mama išsiuntė pas siuvėją mokytis amato. Buvo nelengva, nes vietoje siuvimo pamokų mokytoja liepdavo ravėti daržus, melžti karves. Situacija pasitaisė tik pasiskundus mamai.
„Net atsibodo, siuvėja dirbau 17 metų“, – sako I. Gakienė. Jos atsakomybei buvo trys kaimai, kurių gyventojus siuvėja apsiūdavo. Dar ir dabar spintoje kabo pačios siūta suknelė.
Trisdešimties Izabelė ištekėjo už ūkininko Karolio. Praėjus metams po vestuvių 1945–1954 metais jauną šeimą ištrėmė į Sibirą. Irkutsko srityje dešimtmetį teko daug sunkiai dirbti statybose, skaldyti, nešioti akmenis. Pasistatė medinį namelį, kurio plyšius sandarino samanomis.
Grįžę iš tremties Gakiai neberado savo namų, abiem teko dirbti kolūkyje. Dabar moteris jau 18 metų našlauja. I. Gakienė turėjo tris seseris ir brolį. Sesuo Valerija taip pat ilgaamžė – mirė pernai, būdama 104 metų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GYVENIMAS: Šimtametė Stanislava Ožolaitė padėjo auginti Asuntos Žeknienės vyresnėlę dukrą Adriją bei mažąją Nerilę.
AMATAS: Vaikystėje išmokusi amato septyniolika metų ilgaamžė Izabelė Gakienė dirbo siuvėja, turėjo apsiūti trijų kaimų gyventojus.
