Naujausios
Šimtametė kasdien valgo obuolius
Penktadienį šimtmečio sulaukusi artimųjų meile ir šiluma apsupta Plikiškių kaimo (Joniškio rajonas) gyventoja Stefanija Lekavičienė negali gyventi be obuolių. Jų visada užtenka kartu gyvenančios marčios Juzefos prižiūrimame sode.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Obuolius valgo ir naktį
Šimto metų sukakties dieną Stefanija Lekavičienė atsikėlė anksčiau nei įprastai, nes kartu gyvenanti marti Juzefa iš vakaro pasakė: bus svečių.
Senolė išgėrė kavos, kurią pastaruoju metu pamėgo, pagardindama ją medumi. Apie šio gėrimo kokybę močiutė turi tvirtą nuomonę. Tirpią ji vadina tarnaičių kava, o tikrąja — maltą pupelių kavą.
Be kavos ir medaus šimtametė ypač mėgsta obuolius. Be jų turbūt negalėtų gyventi. Marti Juzefa „Šiaulių kraštui“ pasakojo, kad anyta ne tik dieną šių vaisių valgo, bet ir naktį atsibudusi kartais jų atsineša į miegamąjį pagraužti. Obuolių visada būna padėta virtuvėje.
Šiltų kraštų vaisių senolė nepripažįsta. Bananų jai neįsiūlysi.
Mėgo skaityti
Apie šimtametės gyvenimą pasakodami artimieji pastebi, kad ji visą gyvenimą nemokėjo ant žmonių pykti, buvo geraširdė, ir jai pačiai visi atrodė esą teigiami.
Keturias klases baigusi, skaityti ir rašyti pramokusi Stefanija Lekavičienė, kol dar akių šviesa nebuvo prigesusi, labai mėgo knygas, gražiai megzdavo. Ir dabar namus puošia jos rankų darbo pagalvėlių užvalkalai, staltiesėlės, servetėlės.
Močiutė mėgo dainuoti. Anot vyresnėlio sūnaus Algirdo žmonos Genovaitės, užtraukdavo ne tik žinomas liaudies dainas, bet ir savo tekstų prikurdavo. Pavyzdžiui, apie ant kapo augančią smilgą. Žinojo ir daug posakių. Genovaitė apgailestavo negalinti jų žurnalistams parodyti, nes užrašus kažkur taip gerai padėjo, kad neranda.
Išgyveno nepriteklių, netekčių
Senolės gyvenimas, kaip ir daugelio praėjusio šimtmečio pradžioje gimusių žmonių, nebuvo lengvas. Teko išgyventi du karus, patirti nepriteklių, netekčių.
Jauna ji dirbo kolūkyje kiaulių šėrike, melžėja. Kartą, pasakojo marčioms, pakilo didelė audra, bet nepaliksi nemelžtų karvių. Jau ėjo nešina pilnais pieno kibirais, kai ją pagavo sūkurys ir visa jėga bloškė į griovį. Pienas išbėgo, pati išsigando.
Šimtametė užaugino du sūnus, keturis anūkus ir turi jau tris proanūkius. Deja, dėl ligos mirtis pasiglemžė jaunėlį sūnų ir mylimą 32-ejų metų anūką.
Senole rūpinasi marti
Daugiau kaip tris dešimtmečius močiute rūpinasi jaunėlio sūnaus žmona Juzefa. Mat mirus vyrui Stefanija Lekavičienė nebenorėjo viena gyventi. Pastaruoju metu padeda senolės dukterėčia Staselė su vyru Joanu.
„Aš manau, kad močiutės ilgaamžiškumą lėmė ne tik jos prigimtinė sveikata, bet ir artimųjų rūpestis. Juzytė ją puikiai prižiūri, labai myli. Juk daug priklauso nuo bendravimo. Galima vaistus atnešti ir numesti ant stalo, o galima gražiai senolei paaiškinti, kodėl juos reikia išgerti, ir padėti tai padaryti,“ — gerų žodžių Juzefai negaili vyresnioji šimtametės marti Genovaitė.
Ji pokalbio metu keletą kartų kreipasi į anytą, prašydama dar ilgai gyventi, išgyventi už savo ne laikus išėjusius sūnų ir anūką.
Artimieji į namus Plikiškių kaime dar kartą susibėgs per Kalėdas, mat tada minimas senolės vardadienis. Kai nebuvo tokių didelių jubiliejų, ir jos gimtadienį iš lapkričio 25-osios, nukeldavo į didžiąsias metų šventes.
Autorės nuotr.
ŠVIESA: Šimtametė Stefanija Lekavičienė, kol akys dar buvo šviesios, labai mėgo skaityti knygas.
ARTIMIEJI: Šimtametę Stefaniją Lekavičienę supa jos artimieji: (iš kairės) brolio dukra Staselė, marti Genovaitė su vyru Algirdu, brolio dukros vyras Joanas ir marti Juzefa, su kuria gyvena jau 30 metų.
