Šiauliai ir su pliusais, ir su minusų kupra

Šiauliai ir su pliusais, ir su minusų kupra

Dis­ku­si­jos ap­žval­ga

Šiau­liai ir su pliu­sais, ir su mi­nu­sų kup­ra

Vi­są mė­ne­sį dis­ku­ta­vo­me „Ar šiau­lie­čiai my­li Šiau­lius?“. Dis­ku­si­jo­je abe­jin­gų Šiau­liams neat­si­ra­do. Jos da­ly­viai ir tei­gė, jog Šiau­liai – idea­lus mies­tas gy­ven­ti, ir svars­tė, ko­dėl ket­vir­tas ša­lies mies­tas ve­ge­tuo­ja ir ri­ta­si į pro­vin­ci­jos liū­ną?

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Yra kuo di­džiuo­tis, bet...

Ša­ly­je at­lik­tas rep­re­zen­ta­ci­nis gy­ven­to­jų nuo­mo­nių ty­ri­mas pa­ro­dė, jog šiau­lie­čiai pra­sčiau­siai ša­ly­je ver­ti­na sa­vo mies­tą. Tik 11 pro­cen­tų jų ra­šo mies­tui 10 ba­lų, 54 pro­cen­tai yra ne­pa­ten­kin­ti vie­šo­sio­mis erd­vė­mis.

Ši sta­tis­ti­ka už­ga­vo am­bi­ci­jas ir ska­ti­no dis­ku­tuo­ti, ana­li­zuo­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mo prie­žas­tis.

Ži­no­mi šiau­lie­čiai da­li­jo­si sa­vo po­žiū­riu dien­raš­čio pus­la­piuo­se. Rea­ga­vo į dis­ku­si­ją ir de­šim­tys in­ter­ne­ti­nių ko­men­ta­to­rių.

Ar tu­ri Šiau­liai kuo di­džiuo­tis?

„Šiau­liai vis­ką tu­ri, ko rei­kia did­mies­čiui“, – tvir­ti­na par­la­men­ta­ras is­to­ri­kas Arū­nas Gu­mu­liaus­kas, lai­kąs sa­ve šiau­lie­čiu, nors yra ki­lęs iš Kau­no. To­dėl ne­sup­ran­tąs, kai čia gi­mę ir au­gę šiau­lie­čiai ne­tu­ri pa­trio­tiz­mo jaus­mo.

„Kau­nie­čių pa­trio­tiz­mas nuo ma­žens ug­do­mas šei­mo­se, o Šiau­liuo­se to nė­ra“, – ap­gai­les­tau­ja pro­fe­so­rius.

„Šiau­liai – idea­lus mies­tas gy­ven­ti ir tu­ri daug kū­ry­bi­nio po­ten­cia­lo, – įsi­ti­ki­nę kank­li­nin­kė Kris­ti­na Kup­ry­tė, ak­to­rius Juo­zas Bin­do­kas, dai­li­nin­kas Kor­ne­li­jus Užuo­tas.

Bet ak­to­rius, džiaug­da­ma­sis, kad per 15 mi­nu­čių dvi­ra­čiu ga­li pa­siek­ti ir baž­ny­čią, ir tur­gų, ir eže­rą, pyks­ta va­žiuo­da­mas: "Ša­li­gat­vių ply­te­lės iš­tru­pė­jusios, iš­si­kil­no­jusios – dan­tų pro­te­zai by­ra.“

O kank­li­nin­kė pa­ste­bi, jog „žmo­nės vis liūd­nes­ni ir liūd­nes­ni": „Vis dar ne­prit­rau­kiam to­kių in­ves­ti­ci­jų, ku­rios ge­rin­tų si­tua­ci­ją. Ger­ovė daug ką reiš­kia – neuž­ten­ka, kad esa­me tik nuo­sta­būs ir nuo­šir­dūs žmo­nės“.

In­ter­ne­ti­nin­kai pri­ta­ria: gal iš­si­kel­ki­me mi­ni­mum iš­šū­kį, kad Šiau­liuo­se vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas bū­tų bent toks kaip Klai­pė­do­je?

Mu­zie­ji­nin­kė Vi­li­ja Bal­zie­nė, ar­chi­tek­tė Rū­ta Stuo­pe­lie­nė ak­cen­tuo­ja, jog pa­si­di­džia­vi­mo šal­ti­nis yra mies­to is­to­ri­ja, pa­vel­das.

Mies­to iden­ti­te­to at­si­ga­vi­mo po­žy­mių yra, bet yra ir jo nai­ki­ni­mo žy­mių. Dra­mos teat­ro pa­sta­to re­konst­ruk­ci­ja, „už­ka­lant“ kas bu­vo sau­go­ti­na – ryš­kus nei­gia­mas pa­vyz­dys.

Ra­di­jo lai­dų ve­dė­jas, kul­tū­ros pro­jek­tų ini­cia­to­rius Lai­mon­tas Di­nius pri­si­me­na, jog Šiau­liai kaž­ka­da va­din­ti Lie­tu­vos Man­čes­te­riu dėl mu­zi­kos gru­pių gau­sos ir jau­ni­mo su­bkul­tū­ros tra­di­ci­jų. Bet da­bar ma­to mies­tą, ku­ris ri­ta­si į „pro­vin­ci­jos liū­ną“.

Šiau­liai tu­ri oro uos­tą, bet ke­lei­vi­niai lėk­tu­vai ne­si­lei­džia, tu­ri eže­rus, bet jach­tos ne­plau­kio­ja. Nė­ra au­to­ma­gist­ra­lių nei su Vil­niu­mi, nei su Ry­ga. „Ko­dėl?“ – klau­sia mu­zi­kos pe­da­go­gas Ari­jus Ivaš­ke­vi­čius, pa­si­ges­da­mas glo­ba­les­nio mąs­ty­mo kri­ti­nės ma­sės.

Kas mies­tą val­do?

„Toks įspū­dis, kad Šiau­lius val­do ne šiau­lie­čiai ir nė ne­su­vo­kia, ką da­ro, – pik­ti­na­si L. Di­nius. – Daug me­tų, net de­šimt­me­čiais, bran­din­ta kul­tū­ri­nė ap­lin­ka nyks­ta. Kai kū­ry­bin­gi jau­ni žmo­nės ne­ran­da mies­te vie­tos, jo­kios nau­jos trin­ke­lės ne­gel­bės.“

Di­zai­ne­ris Vi­lius Pu­ro­nas rė­žia, jog da­bar­ti­nį mies­to vei­dą ku­ria „lai­ki­ni atei­viai": „Jie nei mies­to is­to­ri­jos ži­no, nei mies­tui sen­ti­men­tų jau­čia, nei rū­pi­na­si jo ur­ba­nis­ti­nė­mis per­spek­ty­vo­mis.“ To­dėl ne­bė­ra, kam pro­jek­tuo­ti mies­to pa­trio­tiz­mo. Jo žo­džiais, tik kai žmo­nės įtrau­kia­mi į kū­ry­bos ar tiks­lin­gos veik­los pro­ce­sus, jie tam­pa mei­lės mies­tui šei­mi­nin­kais.

„Man at­ro­do, kad mer­dė­ja­me, o tiks­liau – ve­ge­tuo­ja­me. Tai toks pe­rio­das, kai au­ga­las nu­žy­dė­jęs, vai­sius užau­gi­nęs, la­pus nu­me­ta – kaip nors per­žie­mo­ti rei­kia. Štai to­kios bū­se­nos da­bar esa­me“, – šian­die­ni­nį mies­to gy­va­vi­mo eta­pą api­bū­di­na ar­chi­tek­tas Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas.

Jis ke­lia es­mi­nį klau­si­mą: ar yra mies­to plėt­ros vi­zi­ja, stra­te­gi­ja?

Ar­chi­tek­to nuo­mo­ne, per tris de­šimt­me­čius mies­te bu­vo tik du stra­te­gi­niai įvy­kiai – Vys­ku­pi­jos įkū­ri­mas ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to įstei­gi­mas. Jie pa­stū­mė­jo mies­tą pir­myn. O kas šian­dien stra­te­guo­ja­ma?

Sa­vi­val­dy­bės stra­te­gi­nia­me pla­ne įvar­dy­ta Sau­lės mies­to vi­zi­ja – tai jo­kia stra­te­gi­ja.

„Val­dy­ti pro­ce­sus, val­dy­ti pi­ni­gus yra di­džiu­lis me­nas. Val­dy­ti rei­kia mo­kė­ti, – A. Čer­niaus­kas pa­brė­žia, ko la­biau­siai pa­si­gen­da. – Pir­mas as­muo tu­ri tu­rė­ti kom­pe­ten­tin­gą ko­man­dą. Vis­kam už­suk­ti rei­kia sraig­to. Vis­kas su­si­ve­da į pro­fe­sio­na­lu­mą, no­rė­ji­mą ir mo­kė­ji­mą da­ry­ti ir į dar­bų tęs­ti­nu­mą.“

Vers­li­nin­kas Al­gi­man­tas Jan­kaus­kas taip pat ak­cen­tuo­ja, jog mies­tą ga­li val­dy­ti žmo­nės, ku­rie tu­ri idė­jų ir vei­kia: „Pa­žiū­rė­ki­me, ko­kie mies­tai la­biau­siai vys­to­si? Tie, ku­rie su­tel­kia dė­me­sį į sri­tis ir žmo­nes, ku­rie kaip gar­ve­žys ga­li trau­ki­nį vež­ti.“

Dis­ku­si­jos da­ly­viai ypač nei­gia­mai ver­ti­na pa­že­min­tą mies­to vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to sta­tu­są. Šian­dien jis ne­be­va­do­vau­ja Ar­chi­tek­tū­ros sky­riui, yra tik sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas.

„Tai at­spin­dys, kaip pir­mie­ji mies­to as­me­nys su­pran­ta ur­ba­nis­ti­kos pro­ble­ma­ti­ką, – sa­ko A. Čer­niaus­kas. – Vi­siš­kas ne­su­ge­bė­ji­mas val­dy­ti pro­ce­so ir pa­si­rink­tas pa­to­gus va­rian­tas „val­dy­ti“. Koks pa­val­di­nys sa­kys sa­vo bo­sui „ne“?

R. Stuo­pe­lie­nės žo­džiais, tik „ka­mi­ka­dzė“ da­bar ga­li ei­ti vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to pa­rei­gas.

In­ter­ne­to ko­men­ta­to­riai iro­ni­zuo­ja, jog Sa­vi­val­dy­bės „bokš­te­ly­je“ da­bar kiek­vie­nas „po­li­ti­kie­rius“, gal­vo­ja, „kad yra Ar­chi­tek­tas, Di­zai­ne­ris ir Kraš­to­vaiz­di­nin­kas“.

Chao­sas vė­luo­jant tvar­ky­ti vie­šą­sias erd­ves ir už­si­tę­sęs gat­vių re­mon­tas ir le­mia že­mą mies­to ver­ti­ni­mą. At­sip­ra­šy­mo len­te­lės su at­si­nau­ji­ni­mo dek­la­ra­ci­ja dar ne­ro­do pa­gar­bos mies­tie­čiui.

Mies­tas – tai bend­ruo­me­nė

Ne vie­nas pa­brė­žia, jog sa­vi­val­da – tai ne val­džios rū­mai, o bend­ruo­me­nė. Sa­vi­val­dy­bės po­li­ti­kų prie­der­mė – telk­ti bend­ruo­me­nės si­ner­gi­ją.

„Pa­ra­dok­sa­lu, bet pi­lie­tiš­ku­mas, vi­suo­me­ni­nis ak­ty­vu­mas mū­sų mies­te nė­ra lai­ko­mas ver­ty­be, – pa­ste­bi V. Bal­zie­nė. – At­virkš­čiai, lai­ko­mas iš­si­šo­ki­mu ir net ken­ki­mu kaž­ko­kiam bend­ram už­brėž­tam tiks­lui. Yra daug su­si­prie­ši­ni­mo, skirs­ty­mo­si į sto­vyk­las“.

„Sa­vi­val­dy­bės rū­mai gy­ve­na ir dir­ba XX am­žiaus vi­du­rio me­to­dais: skal­dyk ir val­dyk, ap­šmeižk, skųsk – kuo ma­žiau in­for­ma­ci­jos, kuo grei­čiau su­si­tvar­kėm, tuo ge­riau“, – to­kius val­dy­mo me­to­dus įžvel­gia R. Stuo­pe­lie­nė.

Arū­nas Pet­rai­tis, žur­na­lis­tas, spor­to is­to­ri­kas, įvar­di­ja, jog mies­te trūks­ta tri­jų es­mi­nių da­ly­kų. Pir­ma – at­spa­ru­mo prieš „nau­jų va­siu­kų“ pro­jek­tus, nes vis „so­di­na­mi pi­ni­gų me­džiai“. Ant­ra – stra­te­giš­ko ma­ty­mo ir komp­lek­si­nio vie­šų­jų erd­vių tvar­ky­mo. Tre­čia – val­džios ko­mu­ni­ka­ci­jos su pi­lie­čiais.

„Tai bū­tų ar­čiau tik­ro­sios de­mok­ra­ti­jos, nei bai­mė, blo­kuo­jant „ne­pa­to­gius“ pa­si­sa­ky­mus so­cia­li­niuos tink­luo­se ir ar ki­taip ig­no­ruo­jant, ar švais­tant Sa­vi­val­dy­bės pi­ni­gus už­sa­ko­mie­siems straips­niams“, – pa­brė­žia A. Pet­rai­tis.

Ieš­ko­ma at­sa­ky­mų, ką pa­tiems mies­tie­čiams da­ry­ti?

„Ne išei­tis už­si­da­ry­ti vir­tu­vė­se, ai­ma­nuo­ti, kad kaž­kas kaž­ką ne taip pa­da­rė, – ma­no V. Bal­zie­nė. – Ap­mau­das ne­pa­de­da. Tik kai pa­ts da­rai tai, kas vi­suo­ti­nai svar­bu, su­tei­kia sti­mu­lo ir vil­ties.“

Vie­nas in­ter­ne­ti­nin­kas svars­to: „Jau­čia­si no­ras ne­gan­das su­sie­ti su da­bar­ti­ne mies­to val­džia, ku­ri jau skai­čiuo­ja pa­sku­ti­nius mė­ne­sius. Bū­ki­me kant­rūs, ateis nau­ji ir ga­li bū­ti, kad gy­ve­ni­mas su­bliz­gės, bet ar jūs tuo ti­ki­te? Dar ne vie­ną sal­džia­bal­sį po­li­ti­ką-me­la­gė­lį ap­tu­rė­si­me...“

Ki­tas re­ziu­muo­ja: „Šiau­lie­čiai yra la­biau­siai ne­pa­ten­kin­ti sa­vo mies­tu to­dėl, kad mes esa­me la­biau už ki­tus am­bi­cin­gi ir la­biau reik­lūs sau. Aš sa­vo mies­tą pa­žįs­tu, kaip darbš­tų, am­bi­cin­gą ir ne­pa­si­duo­dan­tį.“

Bai­gia­me dis­ku­si­ją, ku­rio­je mei­lės sa­vo mies­tui šiau­lie­čiai ne­sto­ko­jo. Ar mi­nu­sų kup­rą Šiau­liams ka­da pa­vyks nu­si­mes­ti? Gal­būt.

Dis­ku­si­jo­je teig­ta, kad vis­ką mies­tie­tis rin­kė­jas ga­li pa­da­ry­ti, o da­ry­ti rei­kia pir­miau­sia per rin­ki­mus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ka­den­ci­ja ei­na į pa­bai­gą ir po­li­ti­kams de­ga rau­do­nas sig­na­las. Ar mies­tie­čiai už­degs dar sy­kį ža­lią švie­są bend­ra­žy­giams – vi­ce­me­rui Do­mui Griš­ke­vi­čiui (kai­rė­je) ir me­rui Ar­tū­rui Vi­soc­kui?