SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (3)

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (3)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (3)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

 

Do­ro­vė ir kiau­lės

Vla­das Ver­te­lis pa­siū­lė pa­trauk­lią idė­ją: „Leis­ki­me bul­va­ri­nį laik­raš­tį, Vi­liau“. Grū­das pa­te­ko į dir­vą. Bul­va­ri­nė spau­da – do­ro­vės siau­bū­nas. Kaip ir mies­čio­niš­kas me­nas. Pro­fe­sio­na­lu­mo prie­šas. Blo­go sko­nio pro­pa­guo­to­jas. Kaip ir aš.

Pak­rikš­ti­jo­me: „Ne­la­bai įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. To­kį keis­tą pa­va­di­ni­mą rea­ni­ma­vo­me iš prieš­ka­ri­nio šiau­lie­tiš­ko laik­raš­čio „Mo­men­tas“, vė­liau „Mū­sų mo­men­tas“ ir 1940 me­tais, prieš už­da­rant – „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. Man ir da­bar at­ro­do, kad nei iki jo, nei po jo taip gra­žiai api­pa­vi­da­lin­to laik­raš­čio, kaip NĮMM nė­ra.

Ne­ gė­da ir tu­ri­nio, nes bu­vo įdė­ta daug vi­di­nės ši­lu­mos. Nuo­tai­ka nu­kri­to, kai ku­ni­gas Al­fon­sas Sva­rins­kas, ko­vo­da­mas prieš „par­nag­ra­pi­ją“, mū­siš­kį pri­sky­rė ne­do­rė­liams. Sup­ra­tau, kad kvai­la Do­ra yra la­bai ne­do­ro­vin­ga.

Je­dinst­ve­nin­kai – knyg­ne­šiai

Pir­ma­sis pa­ro­dė bro­liu­kas Eu­ge­ni­jus: „Žiū­rėk, Vi­liau, ką at­ve­žiau. Pa­ne­vė­žio sto­ty­je tau nu­pir­kau. Bu­vo gė­da žmo­niiį...“ – iš­tie­sė ru­siš­ką laik­rašt­pa­lai­kį „Je­dinst­vo“ (Nr. 1, 1989 m. ko­vas). Žiū­rė­jau, kaip ožys į nau­jus var­tus. Kas per cū­dai, ne­for­ma­lus ofi­cio­zas?

Nuo to lai­ko pa­mi­lau pro­so­vie­ti­nę ma­ku­la­tū­rą, pir­kau kur pa­puo­lė, kau­piau. Ju­tau, kad tuo­jau bus re­te­ny­bių re­te­ny­bė. Už­sip­re­nu­me­ra­vau Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­gar­dos or­ga­ną „Za Ro­di­nu“. Jei iš Są­jū­džio ins­pi­ruo­tų lei­di­nu­kų spin­du­lia­vo lie­tu­viš­ka Tie­sa, Do­ra, Švie­sa, tai iš pro­so­vie­ti­nio spau­da­lo plū­do ar­ti­ma ir pa­žįs­ta­ma „po­lup­rav­da“, vi­siš­kas ideo­lo­gi­nis pa­si­me­ti­mas ir bai­mė: „Ta­ry­bi­nė Tė­vy­nė pa­vo­ju­je, drau­gai!“ Su­kau­piau be­veik pil­nus komp­lek­tus „Vie­ny­bė –Jedinstvo –Jednoscz“, „In­terd­vi­že­ni­je Lit­vy“, „Vmies­te i na rav­nie“, ėju­sio ir lie­tu­viš­kai „Ly­gūs ir drau­ge“ pa­va­di­ni­mu, ir kt.

Net­ru­ko pa­si­ro­dy­ti šiau­lie­tiš­ka­sis „Sig­nal“ ru­sų kal­ba, ku­ris, iš­si­gan­dęs sa­vo fa­šis­ti­nio pa­va­di­ni­mo, ant­ra­ja­me nu­me­ry­je per­si­krikš­ti­jo į „Naš putj“ ("Mū­sų ke­lias"), ke­lis sa­vo nu­me­rius dub­lia­vęs „vie­tos kal­ba“.

Dar ir da­bar mei­liu žvilgs­niu pa­glos­tau spė­ju­sius su­si­tau­kuo­ti rin­ki­nius. Dau­gu­ma jų, taip pat ir šiau­lie­tiš­ka­sis „Naš putj“, bu­vo spaus­din­ti už­sie­ny­je ir ka­ri­nė­mis ma­ši­no­mis ne­le­ga­liai įvež­ti į Lie­tu­vą.

– Vėl grį­žo knyg­ne­šių lai­kai tik­ra­jai tie­sai,– ra­dau ten skun­dą ru­sų kal­ba. Lie­tu­viš­kai – knyg­ne­šys. Ru­siš­kas „kni­ga­no­siec“ pri­me­na ra­ga­no­sį su au­si­ne ke­pu­re ir „kier­zais“.

Pla­ti­nau je­dinst­ve­nin­kų laik­raš­tį

1990 05 26 Šiau­lių kul­tū­ros bend­ri­ja or­ga­ni­za­vo auk­cio­ną, skir­tą Blo­ka­dos fon­dui. Mies­to dai­li­nin­kai su­ne­šė į Ar­chi­tek­tų na­mus sa­vo kū­ri­nius par­duo­ti. Ką pa­teik­ti di­zai­ne­riui? Tai ne mū­sų pre­kė. Nu­ne­šiau ke­lias­de­šimt an­tib­lo­ka­di­nių pla­ka­tų su au­to­ri­niu pa­ra­šu. Pa­si­žiū­rė­jau: skys­to­ka. Kios­ke nu­si­pir­kau „de­sėt­ką“ „Vmies­te i na rav­nie“ po 20 kap. Pa­va­di­ni­me ru­siš­ką „r“ per­tai­siau į ru­siš­ką „g“, kad gau­tų­si „Vmies­te i na gav­nie“. Pa­dė­jau ša­lia ka­ri­ka­tū­rų. Iš­pir­ko po tris rub­lius, ir dar pri­trū­ko...