
Naujausios
ViP atsiminimai
SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (2)
Vilius PURONAS,
buvęs Šiaulių miesto vyriausiasis dizaineris, buvęs Šiaulių miesto vykdomojo komiteto Sąjūdžio grupelės narys, buvęs Šiaulių miesto tarybos 1-osios kadencijos deputatas, remtas Sąjūdžio, tebesąs dizaineris.
Antanai karaliais nebūna
Pirmasis viešesnis Sąjūdžio inteligentijos sambūris buvo organizuotas 1988 m. rugsėjo pradžioje Bijotės poilsiavietėje, kuri gimė Šiaulių „Ventos“ baldų susivienijimo ilgalaikio direktoriaus Liudviko Stankaus iniciatyva. Oficialiai ji vadinosi Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo grupės aktyvo kūrybine stovykla „Persitvarkymas: kultūros situacija“.
Tai buvo kažkas nauja, pakilu. Pamenu pasisakant vilniečius R. Ozolą ir profesorių J. Minkevičių, mūsiškį inžinierių Joną Keldušį, Vaclovą Vingrą, save, kitus. Buvo kalbama apie atgimimą, apie lietuvybę, apie dusinančią brežnevinę stagnaciją. Buvo Trispalvė.
Scenoje pasirodė Šiaulių dramos teatro aktoriai, kurių veidai rodė, kad jie dirba baisiai lietuvišką Tėvynės mylėjimo darbą. Kilniais balsais vertė valdžią, nekompetentingą ir netikusią, šokančią pagal partinę dūdelę.
Artistams – kritikams trūko abėcėlinių ekonominių žinių, todėl jų pasirodymai atrodė lėkštoki. Prisvilusio blyno kulinarams publika darė nuolaidas: juk bendražygiai.
Pamačiau ir savo parodiją, mat, jų supratimu, buvau stagnacinio aparato sraigtelis, todėl, žinoma, reakcionierius. Šiaulių dramos teatro aktorius, Lietuvos TSR teatro veikėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Antanas Venckus scenoje rodė mano jefreitonškus judesius ir šūkavo: „Mes – provincija ir nėra ko gėdytis!“
Publika nesijuokė, o aš įširdau. Esu juk dėkingas personažas, mane lengva parodijuoti taip, kad publika kristų iš koto. Vėliau atlyžau, nes supratau: Venckui per sunku. Viliumi ar karaliumi reikia gimti, o antanams aristokratais būti neskirta. Stanislavskio sistemą, kuri galėjo padėti vaidinti, teatralai, kaip rusišką, paskubėjo išmesti į istorijos šiukšlyną.
Du provincijos artistai
Menu kitą 1989 metų pradžios renginį, vykusį Dramos teatre, taip pat kultūrininkų pilną. Gerą pusdienį triūsiau, kol T.Daugirdo Vyčiu tinkamai padabinau sceną (tuomet valstybinio Vyčio dar nebuvo), sutvarkiau tribūną, apšvietimą, gėles. Iš tos tribūnos aidėjo teisingos ir drąsios kalbos, kurios griovė mūsuose tarybines atgyvenas.
Būdamas tokia atgyvena klausiausi, kaip tapytojas Vitolis Trušys liežuviu griovė mano devyniolikos metų veiklos rezultatus teršiant Šiaulių miesto meninį vaizdą. Nieko naujo, nors bjauru. Intrigos ir kaprizai tarp kūrybininkų – normalus reiškinys. Nuoskaudas įpratau slėpti savyje, to reikalavo pareigybė ir elementarus žmogiškas padorumas.
Pasibaigė renginys. Atsistojau praleisti eilės kaimynus. Aktorius Pranas Piaulokas, prasilenkdamas, nykščiais iš abiejų pusių skaudžiai bakstelėjo į šonkaulius. Taip išliejo šventą neapykantą santvarkai.
Stabtelėjo, į savo smūgį laukdamas atosmūgio. Ak, kaip niežėjo kumščiai!.. Tas artistas pilname žmonių parteryje tikėjosi suvaidinti teigiamo herojaus vaidmenį kovoje už lietuvybę! Sulaužius šonkaulius, jis gautų Nepriklausomybės kovų invalido knygelę ir pensiją, galbūt gėlių nuo senmergių... Tiek žiūrovų aplinkui!..
Dabar, praėjus dešimtmečiui, atskleisiu kortas. Būtų gražiai paprašę, būtume kartu sugalvoję, kaip mane žeminant sublizgėti meile Tėvynei. Mielai būčiau vaidinęs tarp tų provincijos artistų, net ir Sąjūdžio uždanga dekoruotoje scenoje. Dabar palikau vaidinti vienus ir sau. Prie visų valdžių jiems lemta vaidinti vieniems ir sau.