SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (2)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (2)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

An­ta­nai ka­ra­liais ne­bū­na

Pir­ma­sis vie­šes­nis Są­jū­džio in­te­li­gen­ti­jos sam­bū­ris bu­vo or­ga­ni­zuo­tas 1988 m. rug­sė­jo pra­džio­je Bi­jo­tės poil­sia­vie­tė­je, ku­ri gi­mė Šiau­lių „Ven­tos“ bal­dų su­si­vie­ni­ji­mo il­ga­lai­kio di­rek­to­riaus Liud­vi­ko Stan­kaus ini­cia­ty­va. Ofi­cia­liai ji va­di­no­si Lie­tu­vos kul­tū­ros fon­do Šiau­lių mies­to rė­mi­mo gru­pės ak­ty­vo kū­ry­bi­ne sto­vyk­la „Per­sit­var­ky­mas: kul­tū­ros si­tua­ci­ja“.

Tai bu­vo kaž­kas nau­ja, pa­ki­lu. Pa­me­nu pa­si­sa­kant vil­nie­čius R. Ozo­lą ir pro­fe­so­rių J. Min­ke­vi­čių, mū­siš­kį in­ži­nie­rių Jo­ną Kel­du­šį, Vac­lo­vą Ving­rą, sa­ve, ki­tus. Bu­vo kal­ba­ma apie at­gi­mi­mą, apie lie­tu­vy­bę, apie du­si­nan­čią brež­ne­vi­nę stag­na­ci­ją. Bu­vo Tris­pal­vė.

Sce­no­je pa­si­ro­dė Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riai, ku­rių vei­dai ro­dė, kad jie dir­ba bai­siai lie­tu­viš­ką Tė­vy­nės my­lė­ji­mo dar­bą. Kil­niais bal­sais ver­tė val­džią, ne­kom­pe­ten­tin­gą ir ne­ti­ku­sią, šo­kan­čią pa­gal par­ti­nę dū­de­lę.

Ar­tis­tams – kri­ti­kams trū­ko abė­cė­li­nių eko­no­mi­nių ži­nių, to­dėl jų pa­si­ro­dy­mai at­ro­dė lėkš­to­ki. Pris­vi­lu­sio bly­no ku­li­na­rams pub­li­ka da­rė nuo­lai­das: juk bend­ra­žy­giai.

Pa­ma­čiau ir sa­vo pa­ro­di­ją, mat, jų su­pra­ti­mu, bu­vau stag­na­ci­nio apa­ra­to sraig­te­lis, to­dėl, ži­no­ma, reak­cio­nie­rius. Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius, Lie­tu­vos TSR teat­ro vei­kė­jų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas An­ta­nas Venc­kus sce­no­je ro­dė ma­no jef­rei­tonš­kus ju­de­sius ir šū­ka­vo: „Mes – pro­vin­ci­ja ir nė­ra ko gė­dy­tis!“

Pub­li­ka ne­si­juo­kė, o aš įšir­dau. Esu juk dė­kin­gas per­so­na­žas, ma­ne leng­va pa­ro­di­juo­ti taip, kad pub­li­ka kris­tų iš ko­to. Vė­liau at­ly­žau, nes su­pra­tau: Venc­kui per sun­ku. Vi­liu­mi ar ka­ra­liu­mi rei­kia gim­ti, o an­ta­nams aris­tok­ra­tais bū­ti ne­skir­ta. Sta­nis­lavs­kio sis­te­mą, ku­ri ga­lė­jo pa­dė­ti vai­din­ti, teat­ra­lai, kaip ru­siš­ką, pa­sku­bė­jo iš­mes­ti į is­to­ri­jos šiukš­ly­ną.

Du pro­vin­ci­jos ar­tis­tai

Me­nu ki­tą 1989 me­tų pra­džios ren­gi­nį, vy­ku­sį Dra­mos teat­re, taip pat kul­tū­ri­nin­kų pil­ną. Ge­rą pus­die­nį triū­siau, kol T.Dau­gir­do Vy­čiu tin­ka­mai pa­da­bi­nau sce­ną (tuo­met vals­ty­bi­nio Vy­čio dar ne­bu­vo), su­tvar­kiau tri­bū­ną, ap­švie­ti­mą, gė­les. Iš tos tri­bū­nos ai­dė­jo tei­sin­gos ir drą­sios kal­bos, ku­rios grio­vė mū­suo­se ta­ry­bi­nes at­gy­ve­nas.

Bū­da­mas to­kia at­gy­ve­na klau­siau­si, kaip ta­py­to­jas Vi­to­lis Tru­šys lie­žu­viu grio­vė ma­no de­vy­nio­li­kos me­tų veik­los re­zul­ta­tus ter­šiant Šiau­lių mies­to me­ni­nį vaiz­dą. Nie­ko nau­jo, nors bjau­ru. Int­ri­gos ir kap­ri­zai tarp kū­ry­bi­nin­kų – nor­ma­lus reiš­ki­nys. Nuos­kau­das įpra­tau slėp­ti sa­vy­je, to rei­ka­la­vo pa­rei­gy­bė ir ele­men­ta­rus žmo­giš­kas pa­do­ru­mas.

Pa­si­bai­gė ren­gi­nys. At­sis­to­jau pra­leis­ti ei­lės kai­my­nus. Ak­to­rius Pra­nas Piau­lo­kas, pra­si­lenk­da­mas, nykš­čiais iš abie­jų pu­sių skau­džiai baks­te­lė­jo į šon­kau­lius. Taip iš­lie­jo šven­tą nea­py­kan­tą san­tvar­kai.

Stab­te­lė­jo, į sa­vo smū­gį lauk­da­mas ato­smū­gio. Ak, kaip nie­žė­jo kumš­čiai!.. Tas ar­tis­tas pil­na­me žmo­nių par­te­ry­je ti­kė­jo­si su­vai­din­ti tei­gia­mo he­ro­jaus vaid­me­nį ko­vo­je už lie­tu­vy­bę! Su­lau­žius šon­kau­lius, jis gau­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų in­va­li­do kny­ge­lę ir pen­si­ją, gal­būt gė­lių nuo sen­mer­gių... Tiek žiū­ro­vų ap­lin­kui!..

Da­bar, praė­jus de­šimt­me­čiui, at­sklei­siu kor­tas. Bū­tų gra­žiai pa­pra­šę, bū­tu­me kar­tu su­gal­vo­ję, kaip ma­ne že­mi­nant su­bliz­gė­ti mei­le Tė­vy­nei. Mie­lai bū­čiau vai­di­nęs tarp tų pro­vin­ci­jos ar­tis­tų, net ir Są­jū­džio už­dan­ga de­ko­ruo­to­je sce­no­je. Da­bar pa­li­kau vai­din­ti vie­nus ir sau. Prie vi­sų val­džių jiems lem­ta vai­din­ti vie­niems ir sau.