Rūta Vanagaitė: „Gal bijokime ir nusičiaudėti?“

Rū­ta Va­na­gai­tė: „Gal bi­jo­ki­me ir nu­si­čiau­dė­ti?“

Iš Šiau­lių ki­lu­si ra­šy­to­ja, teat­ro­lo­gė Rū­ta Va­na­gai­tė ket­vir­ta­die­nį Šiau­lių „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ su­reng­ta­me kū­ry­bi­nia­me su­si­ti­ki­me kal­bė­jo apie gy­ve­ni­mą ne­bi­jant. Tam ji ap­si­spren­dė, ry­žu­sis ra­šy­ti kny­gą „Mū­siš­kiai“, pa­rem­tą žy­dų ge­no­ci­do is­to­ri­ja Lie­tu­vo­je vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pra­džio­je.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Siū­ly­mai ne­siim­ti te­mos

R. Va­na­gai­tė sa­kė, kad no­ras im­tis šios te­mos bu­vęs jos vi­di­nis ap­si­spren­di­mas, su­ži­no­jus dau­gy­bę fak­tų apie žy­dų žu­dy­nes 1941 me­tais, kai do­mė­jo­si se­ne­lio, po­li­ti­nio ka­li­nio, gy­ve­ni­mu. Ga­liau­siai ati­džiau pa­skai­tė is­to­ri­kų kny­gas.

„Vie­nų lei­di­nių ma­žas ti­ra­žas, ki­ti to­kie sto­ri, kad žmo­nėms sun­ku su­si­gau­dy­ti, – tei­gė R. Va­na­gai­tė. – Ka­dan­gi ma­ne ši te­ma lyg sprog­di­no iš vi­daus, tai su­si­kū­riau už­da­vi­nį – su­rink­ti is­to­ri­kų už­fik­suo­tus fak­tus, ar­chy­vų me­džia­gą ir pa­da­ry­ti po­pu­lia­rią kny­gą. Kad ne­rei­kė­tų knis­tis tarp skai­čių, fak­tų, o pa­jus­tum, koks bu­vo siau­bas“.

Kam apie už­mo­jus pra­si­tar­da­vo, iš­girs­da­vo abe­jo­nių: ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti nau­jo? Ki­ti svars­tė, ar be­rei­kia pri­kel­ti dau­giau kaip pu­sės šimt­me­čio žiau­ru­mus, kai nau­jų dau­gy­bė. Net iš­gir­do: esi di­le­tan­tė ho­lo­kaus­to te­ma.

R. Va­na­gai­tė jau bu­vo pa­ju­tu­si ra­šy­to­jos šlo­vę su kny­ga „Ne bo­bų va­sa­ra“, iš­si­lai­kan­čią tarp skai­to­miau­sių kny­gų. Ta­čiau ir lei­dyk­la siū­lė ge­riau im­tis ne ho­lo­kaus­to. Au­to­rė sa­kė jau­tu­si, kad šios te­mos Lie­tu­vo­je bi­jo­ma. „Bet aš no­rė­jau su­pras­ti, kas iš tik­rų­jų įvy­ko mū­sų ša­ly­je su mū­sų žmo­nė­mis ir ko­dėl tai įvy­ko“, – sa­kė R. Va­na­gai­tė.

Kny­ga pa­va­din­ta grės­me na­cio­na­li­niam sau­gu­mui

„Kai ga­liau­siai „Mū­siš­kiai“ tu­rė­jau iš­spaus­din­tą – no­rė­jau su­ras­ti svar­bią vie­tą pri­sta­ty­mui“, – me­na au­to­rė. Tam tin­ka­miau­sias bū­tų bu­vęs Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ras, bet ši įstai­ga jau bu­vo ne­su­tei­ku­si au­to­rei lei­di­mo ci­tuo­ti vie­no žu­dy­nių liu­di­nin­ko už­ra­šus.

Ga­liau­siai nu­žiū­rė­jo pa­sta­tą Vil­niu­je, ku­ria­me bu­vo būs­ti­nė Ypa­tin­go­jo bū­rio, dau­giau­sia nu­žu­džiu­sio žy­dų Pa­ne­riuo­se. Lei­di­mą ga­lė­jo duo­ti da­bar sta­ti­nį val­dan­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, bet bai­mi­nan­tis „šar­ša­lo“, kny­gos su­tik­tu­vėms pa­si­rink­tos ki­tos mi­nė­to bū­rio pa­tal­pos, ku­rio­se da­bar įsi­kū­ru­si pi­ce­ri­ja.

Ra­šy­to­ja taip api­bū­di­na sa­vo bū­se­ną: „Pa­si­ju­tau kaip koks va­gis, kad tu pa­kenk­si – jei kal­bė­si. Ar kas iš dar­bo ga­li bū­ti at­leis­tas, ar pa­tirs ki­to­kių ne­ma­lo­nu­mų“.

Ne vie­nas kny­gos pri­sta­ty­mą jau api­bū­di­no skan­da­lin­gu, ag­re­sy­viu.

„Ar nor­ma­lu, kai, at­si­pra­šau, apie tą kny­gel­ką Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to at­sto­vas spau­dai rim­tu vei­du aiš­ki­na: čia yra grės­mė na­cio­na­li­niam sau­gu­mui?“ – klau­sė R. Va­na­gai­tė. Ji aiš­ki­no, kad ir Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas „kny­gel­ką“ pa­va­di­no pa­vo­jin­ga. Kai kas įžvel­gė, kad tai – pro­jek­tas, koor­di­nuo­ja­mas „ne iš čia“.

„Pu­ti­nas rei­ka­lin­gas Lie­tu­vos val­džiai“

„Mū­siš­kių“ kny­ga pa­ti­ria ru­sų ži­niask­lai­dos dė­me­sį su ne­pa­lan­kio­mis in­terp­re­ta­ci­jo­mis Lie­tu­vai.

„Jei taip bai­min­si­mės dėl nuo­mo­nės ki­tur ar ki­to­kios, tai gal bi­jo­ki­me ir nu­si­čiau­dė­ti, – sa­kė R. Va­na­gai­tė. – Dar di­des­nė grės­mė, nes ga­li iš­girs­ti Ru­si­jo­je ir sa­ky­ti: ar čiau­do­te, ar blo­gai jau­čia­tės, to­dėl mes jus oku­puo­si­me“.

Bū­tent to­kia at­mos­fe­ra nau­din­ga Lie­tu­vos val­džiai, ma­no ra­šy­to­ja. Jos žo­džiais, jei ne­bū­tų V. Pu­ti­no, tai jį rei­kė­tų su­gal­vo­ti: „Vien tam, kad Lie­tu­va bū­tų val­do­ma ir kad čia pi­lie­čiai vis­ką „su­val­gy­tų“, ką ki­ša val­dan­tie­ji“.

Jos ma­ny­mu, aud­rin­gą reak­ci­ją į kny­gą le­mia mū­sų tau­tos praei­tis.

„Nes mes, lie­tu­viai, esa­me la­bai daug nu­ken­tė­ję nuo ta­ry­bi­nės san­tvar­kos, – sa­kė R. Va­na­gai­tė. – Taip did­vy­riš­kai ko­vo­ję, iš­si­lais­vi­nę, su­griau­da­mi Ta­ry­bų Są­jun­gą, esa­me ar­ba au­kos ar­ba did­vy­riai. Bet ne­sub­ren­dę pa­sa­ky­ti, kad ir pa­tys esa­me pa­da­rę kaž­ką ne­gra­žaus. Šau­dę žy­dus“.

R. Va­na­gai­tės ma­ny­mu, ne­de­ra tei­sin­tis ne­pa­lan­kia Lie­tu­vai geo­po­li­ti­ne si­tua­ci­ja: „Tuo­met taip ir sė­dė­si­me kaip pe­lės po šluo­ta ar į smė­lį gal­vas su­ki­šę stru­čiai. Esą dėl geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos ne­ga­li­mos de­monst­ra­ci­jos, ne­tin­ka mo­ky­to­jų strei­kai“.

Au­to­riaus nuo­tr.

AU­TOG­RA­FAI: Šiau­lie­čiai ri­kia­vo­si ei­lė­je „Mū­siš­kių“ au­to­rės Rū­tos Va­na­gai­tės au­tog­ra­fų.

AU­TO­RĖ: Kny­gos „Mū­siš­kiai“ au­to­rė Rū­ta Va­na­gai­tė pri­si­pa­ži­no, kad ti­kė­jo­si, jog kny­ga taps po­pu­lia­ria.