Naujausios
Profesorius mokykloje pasigenda laisvės
Kraštietis profesorius, buvęs Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitekūnas, Joniškyje prisiminęs mokslo bei studijų metus, pastebėjo, kad anuomet pedagogai buvo laisvesni, nesuvaržyti draudimų, neleidžiančių prie vaiko prisiliesti, todėl jie galėdavo ir galvą paglostyti, ir pasidomėti, ar namuose yra duonos.
Profesorius prieštarauja dvigubai pilietybei ir mano, kad emigrantai turėtų šiek tiek atsidėkoti šaliai, kuri suteikė išsilavinimą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Mokytojai nebijojo paglostyti galvą
Iš Reibinių kaimo kilęs, vėliau Kemsių kaime gyvenęs ir Skaistgirio vidurinę mokyklą baigęs profesorius geografas Stasys Vaitekūnas susitikime su kraštiečiais Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje sakė, kad jo mokytojai „buvo fantastiški“.
„Kaip bebūtų paradoksalu, pokario sovietiniais laikais mokytojai buvo laisvesni negu dabar, suvaržyti draudimų prisiliesti. Mokytojai galėjo vaikui paglostyti galvą, nebijodami būti apkaltinti priekabiavimu. Pedagogai žinojo, kaip vaikai gyvena, kurie prastai maitinasi, ir jais pasirūpindavo,“ – teigė Stasys Vaitekūnas.
Neužkirto kelio į universitetą
Mokytojai, anot kraštiečio, žmogiškai įvertindavo vaiko talentą, neužkirsdavo kelio į aukštąją mokyklą vien todėl, kad jis negabus jų dėstomai disciplinai.
Matematikos ir trigonometrijos mokytojas per kontrolinius darbus Stasiui Vaitekūnui ant suolo padėdavo uždavinius ir sprendimus, sakydamas, kad „iš to literato matematiko vis tiek nebus“.
Dabar profesorius sako: jei visi tiksliųjų mokslų pedagogai jį būtų vertinę pagal gebėjimus, jis ne tik nebūtų tapęs profesoriumi, bet netgi nebūtų baigęs mokyklos.
Pasak S. Vaitekūno, klasėse mokydavosi „internacionalas“, iš skirtingų šeimų, kartais net vadinamųjų „klasinių priešų“, vieni – išvežtųjų į Sibirą, išėjusių į miškus, kiti – komunistų partijos atstovų vaikai. Tačiau mokytojai sugebėdavo suvienyti, pedagogus ir mokinius, studentus ir dėstytojus siejo šilti santykiai.
Saugojo nuo stiklinės alaus
Profesorius nuo vaikystės buvo linkęs į literatūrą ir muziką.
Jis taip norėjo groti akordeonu, kad vakarais iš sambarių lydėdamas namo jau įkaušusius muzikantus, prašydavo, kad leistų tą instrumentą bent panešti.
Vėliau jau paūgėjusį jį kartu groti pasikvietė skaistgirietis smuikininkas Kostas Čičinskas. Nepilnamečiui dalyvauti suaugusiųjų renginiuose reikėjo gauti leidimą iš mokyklos direktoriaus. Šis leido su sąlyga, kad mokinys neišgers nė vienos stiklinės alaus.
„Tie paprasti žmonės, muzikantai, sąžiningai laikėsi duoto žodžio. Nors siūlančiųjų išgerti būdavo nemažai, bet visada tokiems atšaudavo: „Stasiukas negeria“, ir to pakako,“ – prisimena S. Vaitekūnas.
Nepasinaudojo kompozitoriaus rekomendacija
Paauglystėje pats ėmė kurti tekstus ir muziką. Susirašinėjo su poetu Pauliumi Širviu. Gailisi tų laiškų neišsaugojęs.
Jo sukurtų dainų melodijas, užrašytas natomis, mokytojas nusiuntė to meto garsiam dirigentui ir kompozitoriui Konradui Kaveckui, kuris mokinio gebėjimus įvertino teigiamai ir parašė rekomendacinį laišką stotį į konservatoriją.
Dabar 20 monografijų, daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių autorius Stasys Vaitekūnas į geografiją pasuko netikėtai. Jis bandė stoti į konservatoriją, tačiau muzikos mokyklos nebaigęs, iš kaimo į didelį miestą atvykęs jaunuolis neišdrįso komisijai paduoti švarko kišenę kaitinusios kompozitoriaus K. Kavecko rekomendacijos.
Paprašytas ką nors sugroti akordeonu, jis pradėjo čardašo (vengrų liaudies šokis – aut. past.) melodiją, tačiau įpusėjęs metė ir pabėgo. Nepasitikėjimas savo jėgomis įveikė talentą. Nors vėliau, jau po metų, atsitiktinai sutikęs vieną iš komisijos narių, sužinojo, kad tada per egzaminą gavo gerą balą.
Monografijos apie žymius žmones
Metus Stasys Vaitekūnas dirbo Skaistgirio bibliotekoje, vėliau įstojo į geografijos ir istorijos specialybę. Su geografija susiejo tolesnį gyvenimą, buvo pakviestas į Mokslų akademiją. Dvi kadencijas dirbo Klaipėdos universiteto rektoriumi.
Tačiau literatūrinių gebėjimų niekada neužmetė. Neseniai Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro 500 egzempliorių tiražu buvo išleista ir jau išpirkta profesoriaus parašyta knyga apie šviesaus atminimo pramonininką, signatarą Bronislovą Lubį, kurį autorius vadina kultūros mecenatu, finansavusiu įvairių knygų, filmų leidybą, paminklų statybą.
B. Lubio, kuris buvo Klaipėdos universiteto garbės daktaras, rėmimu buvo išleistos Stasio Vaitekūno parašytos monografijos apie 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarus Stanislovą Narutavičių ir Justiną Staugaitį.
Pasak S. Vaitekūno, Bronislovas Lubys ragino neparduoti gamyklų užsieniečiams, nes jie nesupranta mūsų mentaliteto, gynė lietuvių kalbą, tautybę, kai kilo klausimas, ar reikia ją rašyti pase.
Skeptiškai žiūri į dvigubą pilietybę
Profesorius Stasys Vaitekūnas neslepia pats skeptiškai žiūrintis į bandymus įteisinti dvigubą pilietybę.
„Užsienyje gyvena apie pusę milijono lietuvių. Aš visai nenoriu, kad jie, per rinkimus rinktų Klaipėdos, kur aš gyvenu, valdžią. Jie gyvena svetur ir nemoka Lietuvos valstybei mokesčių. Išlaikyti lietuvybę reikia, bet ne tokiu būdu,“ – teigia kraštietis mokslininkas.
Stasys Vaitekūnas, skaitęs paskaitas universitetuose Čekijoje, Kanadoje ir kitose šalyse, sakė nesuprantantis, kai išvažiavę svetur lietuvaičiai per porą mėnesių pamiršta kalbą, šneka su ryškiu akcentu ir aiškina, kad sugrįš į gimtą šalį, kai joje bus gerai.
Profesorius mano, kad emigrantai, Lietuvoje baigę mokyklas, universitetus, turėtų kažkiek už tai atsidėkoti, nes valstybė, tėvai daug į juos investavo, o kitos šalys specialistus gavo nemokamai.
Autorės nuotr.
LAISVUMAS: Profesorius Stasys Vaitekūnas susitikime su kraštiečiais Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje sakė, kad jo mokytojai „buvo fantastiški“ ir, regis, laisvesni negu dabartiniai pedagogai, o aplink supę kiti suaugusieji – jaučiantys atsakomybę už artimo vaiką.
MONOGRAFIJA: Paskutinė profesoriaus Stasio Vaitekūno parašyta monografija apie šviesaus atminimo verslininką, politiką Bronislovą Lubį jau išpirkta.
ĮVERTINIMAS: Kolega profesorius Antanas Bučinskas (kairėje) sakė, kad būtent vadovaujant Stasiui Vaitekūnui Klaipėdos Universitetas tapo vieninga aukštąja mokykla su universitetinėmis tradicijomis.
