Naujausios
Ant sofutės
Pro priekines duris — geriau
Nepatikėsit, į kokią kvailą situaciją vakar patekau. Apsiprekinusi turgavietėje šliaužiu pilnomis pintinėmis „apsiginklavusi“ iki autobuso. Kaip sykis greitai atvažiavo maniškis, tad įsiropščiau į galą, pasižymėjau taloną, atsisėdau ir ketinau važiuoti, bet, o varge, šlykščiausia pasaulyje smarvė trenkė į šnerves: autobuso viduryje sėdėjo du benamiai, šuns neperkandamais skarmalais, bato aulo juodumo veidais. Šalia jųdviejų pūpsojo du bulviniai maišai, prigrūsti kažkokio dvokiančio šlamšto.
Tuo metu mano galvoje kirbėjo vienintelė mintis: kuo skubiau išlipti, nes ventiliacijos nepastebėjau jokios, stačiai ėmiau dusti ir pykino. Pagaliau privažiavome stotelę, pripuoliau prie durų — tai neatidaro, mat kontrolė teikėsi įlipti.
Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu įkvėpti bent kiek grynesnio oro, ir ką matau,–nagi tų smirdalių net „nepastebėjo“, tik ieškojo jaunesnių “aukų“.
Nebežinau dabar, kaip man jaustis. Mano žmogiškasis orumas ir protas „nebeišneša“ tokio pažeminimo. Gerai žinau, kad nėra kur pasiskųsti. Ir dar draugiškas patarimas: nesisėskit ant išteptų kėdžių, juk ne tik šviesius rūbus išsitepsi, bet ir parazitais kokiais apsikrėsi.
Ant medžiaginių sėdynių sėdasi ir dalis vyrų paišinais darbiniais drabužiais. Kartą esu važiavusi su kažkokiu nesveiku, kuris buvo įsisiautęs į purviną dvokiančią paklodę ir, aišku, sėdėjo. Reikėtų bent jau dezinfekcijos, bet kam tas rūpi.
Ir žmonės dabar tokie abejingi: nesako nė žodžio, negėdina, neišlaipina. Gerai vilniškiai sugalvojo įlaipinti keleivius tik pro priekines duris.
Justina
