Pomidoro principas

Pomidoro principas

Po­mi­do­ro prin­ci­pas

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Neiš­ken­čiau – į dai­gi­ni­mo lo­ve­lius ant pa­lan­gės su­bė­riau po­mi­do­rų ir pa­pri­kų sėk­las (nors ži­nau, kad vi­sa­da bū­na šiek tiek per anks­ti, nes jie, ko­vo­da­mi dėl sau­lės švie­sos, sku­ba užaug­ti, iš­tįs­ta ir nu­links­ta). Esu 100 pro­cen­tų ga­ran­tuo­ta, kad iš po­mi­do­rų sėk­lų iš­dygs po­mi­do­rų dai­gai, o iš pa­pri­kų – pa­pri­kų. Ly­giai taip pat, kaip iš ąžuo­lo gi­lės išau­ga ąžuo­liu­kas, o iš Sos­novs­kio barš­čio sėk­lų – de­šim­tys, o gal ir šim­tai in­va­zi­nių Sos­novs­kio „bar­ščiu­kų“. Ne­rei­kia bū­ti di­de­liu mi­čiu­ri­nu, kad su­vok­tu­mei: ką pa­sė­si – tą ir pjau­si.

Tuo­met ko­dėl kaž­kam at­ro­do, kad prieš dvi­de­šimt sep­ty­ne­rius me­tus „sė­jus“ lenk­ty­nes dėl že­mės ir tur­tų kaž­ko­dėl tu­rė­jo išaug­ti jau­nie­ji ba­sa­na­vi­čiai, grei­mai, venc­laus­kiai ar šliū­pai? Vi­si iki vie­no. Nes jie – Nep­rik­lau­so­my­bės vai­kai.

O stai­ga ėmė ir išau­go iš­ga­mų, ku­rie ga­li už­ka­po­ti žmo­gų dėl au­to­mo­bi­lio? Ga­li už­dau­žy­ti sa­vo vai­ką iki mir­ties? Ga­li įsius­ti dėl to, kad nėš­čia mo­te­ris su vai­ku per il­gai at­si­skai­ti­nė­ja prie ka­sos?

Kaž­kam nau­jie­na, kaip kū­rė­me sa­vo vals­ty­bę, o kartu – sa­ve ir sa­vo atei­tį – vai­kus?

Kaip elg­ta­si su že­me, ga­myk­lo­mis, mo­kyk­lo­mis, bib­lio­te­ko­mis? Kaž­kas pa­mir­šo, kaip „ber­niu­kai“ tvar­kė pri­va­ti­za­vi­mo rei­ka­lus? Kaip so­vie­ti­nė no­menk­la­tū­ra sku­bė­jo tap­ti vers­li­nin­kais, o uo­lių par­tor­gų duk­ros ir sū­nūs – karš­tais pa­trio­tais?

Ar dar kaž­kam pa­slap­tis, ko­kios ver­ty­bės bu­vo ir yra vi­suo­ti­nai puo­se­lė­ja­mos? Kaž­kas dar ma­no, kad ver­ta skai­ty­ti kny­gu­tes, la­vin­tis, švies­tis?

Pak­lausk bet ku­rio vie­šo vei­do žmo­gaus, ką rei­kia da­ry­ti, kad tap­tu­mei sėk­min­gu žmo­gu­mi ir ko­dėl sėk­min­go žmo­gaus su­de­da­mo­sios da­lys pri­va­lo­mai yra pi­ni­gai, bran­gūs au­to­mo­bi­liai, ve­dy­bos su verslininku/krepšininku/manekene/gražuole ar, pa­vyz­džiui, „ta­šy­tė“ už 1,5 tūks­tan­čio eu­rų ir ko­kios trejos sky­ry­bos su skir­tin­go­mis moterimis/vyrais.

Ge­rai dar bū­tų ir ko­kia ta­ry­bos na­rio, me­ro ar Sei­mo na­rio po­zi­ci­ja biog­ra­fi­jos at­kar­po­je tarp vy­res­nio­jo spe­cia­lis­to ir di­rek­to­riaus. Kol ga­liau­siai pa­sie­kia­ma vi­suo­me­nės iš­si­vys­ty­mo kul­mi­na­ci­ja – pro­jek­tas „Ka­li­nių žmo­nos“, kaip ko­vos už lais­vę iš­raiš­ka ir įpras­mi­ni­mas!

Maž­daug to­kie ga­li bū­ti orien­ty­rai, kaip „rei­kia gy­ven­ti“. Kaip jų pa­siek­ti? Bet kaip! Juk tam di­džią­ją vai­kys­tės da­lį tre­ni­ruo­ta­si šau­dy­ti ir žu­dy­ti kom­piu­te­ri­niuo­se žai­di­muo­se.

Ir pa­ga­liau rei­kia su­vok­ti, kad la­bai gė­da bū­ti ne­tur­tin­gam! La­bai! Net iš ne­tur­tin­gų mi­nist­rų ty­čio­ja­ma­si, o jie tar­si at­si­pra­ši­nė­ja.

Bū­ti­nai rei­kia at­si­min­ti, kad bū­tent pa­šal­pi­nin­kai su­grio­vė vals­ty­bę. Ne, tik­rai ne pra­stas vals­ty­bės val­dy­mas, ne ne­ge­bė­ji­mas mąs­ty­ti vals­ty­biš­kai, o bū­tent – pa­šal­pi­nin­kai! Jie ėmė ir ėmė tas pa­šal­pas, kol vi­sai ap­tin­go ir ne­be­no­ri net kie­mo pa­šluo­ti ar bul­vių už bam­ba­lį pa­ra­vė­ti!

Gal ge­riau­sia bū­tų juos nu­lin­čiuo­ti, kol ne­pa­bė­go į emig­ra­ci­ją! Nes pa­skui Lie­tu­voj liks tik vie­ni tur­čiai – iš kur ta­da paim­si tas so­cia­li­nes žirk­les, tą mil­ži­niš­ką so­cia­li­nį ato­trū­kį tarp sau­je­lės tur­tin­gų­jų ir varg­šų?! Iš­sik­reips vel­niop vi­si sta­tis­ti­kos ro­dik­liai ir „ar dėl to­kios Lie­tu­vos mes ko­vo­jom“?!

O ta­da, kai Lie­tu­vai pa­ga­liau nu­stos kenk­ti pa­šal­pi­nin­kai, vi­so­kios ne taip svai­gi­nan­čiai sėk­min­gai iš­te­kė­ju­sios ir ve­dę ma­mos ir tė­čiai, bū­tų ga­li­ma įves­ti ir pro­gre­si­nius, ir per­tek­li­nio tur­to mo­kes­čius, ga­li­ma bū­tų be int­ri­gų ir gė­dos su­sty­guo­ti ne­di­de­lės vals­ty­bės pro­por­cin­gą gy­ve­ni­mą.