Naujausios
Pomidoro principas
Rita ŽADEIKYTĖ
Neiškenčiau – į daiginimo lovelius ant palangės subėriau pomidorų ir paprikų sėklas (nors žinau, kad visada būna šiek tiek per anksti, nes jie, kovodami dėl saulės šviesos, skuba užaugti, ištįsta ir nulinksta). Esu 100 procentų garantuota, kad iš pomidorų sėklų išdygs pomidorų daigai, o iš paprikų – paprikų. Lygiai taip pat, kaip iš ąžuolo gilės išauga ąžuoliukas, o iš Sosnovskio barščio sėklų – dešimtys, o gal ir šimtai invazinių Sosnovskio „barščiukų“. Nereikia būti dideliu mičiurinu, kad suvoktumei: ką pasėsi – tą ir pjausi.
Tuomet kodėl kažkam atrodo, kad prieš dvidešimt septynerius metus „sėjus“ lenktynes dėl žemės ir turtų kažkodėl turėjo išaugti jaunieji basanavičiai, greimai, venclauskiai ar šliūpai? Visi iki vieno. Nes jie – Nepriklausomybės vaikai.
O staiga ėmė ir išaugo išgamų, kurie gali užkapoti žmogų dėl automobilio? Gali uždaužyti savo vaiką iki mirties? Gali įsiusti dėl to, kad nėščia moteris su vaiku per ilgai atsiskaitinėja prie kasos?
Kažkam naujiena, kaip kūrėme savo valstybę, o kartu – save ir savo ateitį – vaikus?
Kaip elgtasi su žeme, gamyklomis, mokyklomis, bibliotekomis? Kažkas pamiršo, kaip „berniukai“ tvarkė privatizavimo reikalus? Kaip sovietinė nomenklatūra skubėjo tapti verslininkais, o uolių partorgų dukros ir sūnūs – karštais patriotais?
Ar dar kažkam paslaptis, kokios vertybės buvo ir yra visuotinai puoselėjamos? Kažkas dar mano, kad verta skaityti knygutes, lavintis, šviestis?
Paklausk bet kurio viešo veido žmogaus, ką reikia daryti, kad taptumei sėkmingu žmogumi ir kodėl sėkmingo žmogaus sudedamosios dalys privalomai yra pinigai, brangūs automobiliai, vedybos su verslininku/krepšininku/manekene/gražuole ar, pavyzdžiui, „tašytė“ už 1,5 tūkstančio eurų ir kokios trejos skyrybos su skirtingomis moterimis/vyrais.
Gerai dar būtų ir kokia tarybos nario, mero ar Seimo nario pozicija biografijos atkarpoje tarp vyresniojo specialisto ir direktoriaus. Kol galiausiai pasiekiama visuomenės išsivystymo kulminacija – projektas „Kalinių žmonos“, kaip kovos už laisvę išraiška ir įprasminimas!
Maždaug tokie gali būti orientyrai, kaip „reikia gyventi“. Kaip jų pasiekti? Bet kaip! Juk tam didžiąją vaikystės dalį treniruotasi šaudyti ir žudyti kompiuteriniuose žaidimuose.
Ir pagaliau reikia suvokti, kad labai gėda būti neturtingam! Labai! Net iš neturtingų ministrų tyčiojamasi, o jie tarsi atsiprašinėja.
Būtinai reikia atsiminti, kad būtent pašalpininkai sugriovė valstybę. Ne, tikrai ne prastas valstybės valdymas, ne negebėjimas mąstyti valstybiškai, o būtent – pašalpininkai! Jie ėmė ir ėmė tas pašalpas, kol visai aptingo ir nebenori net kiemo pašluoti ar bulvių už bambalį paravėti!
Gal geriausia būtų juos nulinčiuoti, kol nepabėgo į emigraciją! Nes paskui Lietuvoj liks tik vieni turčiai – iš kur tada paimsi tas socialines žirkles, tą milžinišką socialinį atotrūkį tarp saujelės turtingųjų ir vargšų?! Išsikreips velniop visi statistikos rodikliai ir „ar dėl tokios Lietuvos mes kovojom“?!
O tada, kai Lietuvai pagaliau nustos kenkti pašalpininkai, visokios ne taip svaiginančiai sėkmingai ištekėjusios ir vedę mamos ir tėčiai, būtų galima įvesti ir progresinius, ir perteklinio turto mokesčius, galima būtų be intrigų ir gėdos sustyguoti nedidelės valstybės proporcingą gyvenimą.
