Pasaulio lietuviai: JIE ar MES?

Pa­sau­lio lie­tu­viai: JIE ar MES?

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

Kol šven­ti­nė­je Lie­tu­vo­je aist­rin­gai sten­gia­ma­si Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tus ap­kal­tin­ti sek­sua­li­niu, emo­ci­niu, psi­cho­lo­gi­niu etc. smur­tu, nuo­ša­lė­je lie­ka pa­sau­lio lie­tu­vių klau­si­mas, ku­rio spren­di­mas gy­vy­biš­kai svar­bus Lie­tu­vai. Per 27-erius at­kur­tos vals­ty­bės me­tus Lie­tu­vo­je po­li­ti­kų ir va­di­na­mo­jo eli­to dė­ka bu­vo įtvir­tin­ta nuo­sta­ta, kad pa­sau­lio lie­tu­viai yra JIE. (Po)so­vie­ti­nė­je Ma­ri­jos že­mė­je už Lie­tu­vos ri­bų gy­ve­nan­tys lie­tu­viai ir lie­tu­vių kil­mės as­me­nys (apie 1,3 mln.) lai­ko­mi ki­tais, ne­tgi iš­da­vi­kais, ki­taip sa­kant, sve­ti­mais. Ar pel­ny­tai?

(NE)ŽI­NO­MA PA­SAU­LIO LIE­TU­VIŲ BEND­RUO­ME­NĖ

Lie­tu­vos dias­po­ra rū­pi­na­si Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė (PLB)– „už­sie­ny­je įsteig­ta ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, vie­ni­jan­ti už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nes ir Pa­sau­lio lie­tu­vių jau­ni­mo są­jun­gą.“ Ši or­ga­ni­za­ci­ja tu­ri sa­vo vi­zi­ją ir mi­si­ją, veik­los prin­ci­pus ir tiks­lus, iš ku­rių iš­skir­čiau nuo­sta­tą, kad „[l]ietuviai, gy­ve­nan­tys už Lie­tu­vos ri­bų, ir lie­tu­viai, gy­ve­nan­tys Lie­tu­vo­je, yra ne­da­lo­mo­ji tos pa­čios lie­tu­vių tau­tos da­lis.“ Ar taip pat gal­vo­ja­me ir MES?

JIE tu­ri is­to­ri­ją, api­man­čią „Lie­tu­vių Char­tą“ (1949), ku­ri api­brė­žia lie­tu­vių tau­tą, jos ver­ty­bes, san­ty­kį su tau­ti­ne kul­tū­ra, tau­tos is­to­ri­ja, tau­ti­niu so­li­da­ru­mu. Šis Vy­riau­sio­jo Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­to (VLIK‘o) 1949 m. bir­že­lio 14 d. pa­skelb­tas do­ku­men­tas nu­brė­žė po­ka­rio emig­ran­tų tau­ti­nio ta­pa­tu­mo ir są­mo­nin­gu­mo gai­res, pa­dė­jo iš­lai­ky­ti lie­tu­vy­bės dva­sią. „Lie­tu­vių Char­tą“, ku­rios 70-me­tį mi­nė­si­me 2019-ai­siais, man sim­bo­li­zuo­ja Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, įpras­mi­nan­tis tūks­tan­čių už­sie­nio lie­tu­vių sie­kius, dar­bus ir min­tis var­dan Lie­tu­vos, nu­to­lu­sios geog­ra­fi­nė­je erd­vė­je, bet gy­ve­nan­čios lie­tu­vių šir­dy­se ir pro­tuo­se.

Mi­ni­mą is­to­ri­nį do­ku­men­tą rei­kia ma­ty­ti LLKS Ta­ry­bos 1949 m. Va­sa­rio 16-osios Dek­la­ra­ci­jos, 1949 m. ma­si­nių trė­mi­mų kon­teks­te. „Lie­tu­vių Char­ta“ už­sie­nio lie­tu­viams ta­po mo­ra­li­niu ko­dek­su ant­ro­je XX a. pu­sė­je. Ji po­ka­rio kar­toms pa­dė­jo iš­lai­ky­ti ta­pa­ty­bės eg­za­mi­nus, iš­sau­go­ti lie­tu­vy­bės re­lik­tus ir tau­ti­nę są­mo­nę, ir tai lei­do kel­ti Lie­tu­vos lais­vės by­lą Va­ka­ruo­se. Bū­tent to­dėl pa­lai­kau Sei­mo na­rio Sta­sio Tu­mė­no ini­cia­ty­vą 2019 me­tus pa­skelb­ti Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais.

JIE tu­ri PLB Kons­ti­tu­ci­ją (1973), ku­rios pir­mas punk­tas skel­bia: „Pa­sau­lio Lie­tu­vių Bend­ruo­me­nę (PLB) su­da­ro vi­si lie­tu­viai gy­ve­ną už Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ri­bų bei jų šei­mų na­riai, ku­rie pri­pa­žįs­ta PLB Kons­ti­tu­ci­ją, jos veik­los tiks­lus ir prin­ci­pus.“ Šis tei­si­nis do­ku­men­tas nu­sta­to Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės Sei­mo tei­ses, Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės Pir­mi­nin­ko ir Val­dy­bos ins­ti­tu­ci­jas, Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės at­ski­rų dar­bo sri­čių ins­ti­tu­ci­jas, lė­šas.

Api­bend­rin­da­mas PLB ju­ri­di­nius do­ku­men­tus, kel­čiau idė­ją, kad už­sie­nio lie­tu­viai tu­ri tu­rė­ti sa­vo Sei­mo na­rį, ku­ris de­ra­mai ga­lė­tų at­sto­vau­ti už­sie­nio vals­ty­bė­se gy­ve­nan­tiems lie­tu­vių kil­mės as­me­nims. Da­bar jų in­te­re­sai pri(si)me­na­mi tik Sei­mo ir Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ko­mi­si­jo­je.

Sei­mo ir Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ko­mi­si­ja kaip re­zo­liu­ci­jų kal­vė

Vals­ty­bės san­ty­kį su Lie­tu­vos dias­po­ra pa­liu­di­ja blyš­kus po­li­ti­nis re­ve­ran­sas – 2007 m. įkur­ta Sei­mo ir Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ko­mi­si­ja. Tai te­bu­vo pa­ro­do­mo­ji ak­ci­ja, įtvir­ti­nu­si tei­si­nę Sei­mo na­rių ir PLB at­sto­vų ne­ly­gy­bę, su­po­na­vu­si nuo­sta­tą, kad „[k]omisijos priim­ti spren­di­mai vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms yra re­ko­men­da­ci­niai.“ Ir pa­sta­ruo­ju me­tu prii­ma­mi glė­biai re­zo­liu­ci­jų, ro­dan­čių PLB pa­stan­gas spren­džiant opiau­sias Lie­tu­vos pro­ble­mas, bet jos daž­niau­siai ir lie­ka Spau­dos kon­fe­ren­ci­jų sa­lė­je. JIE pri­vers­ti pra­šy­ti, kad, pa­vyz­džiui, už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ga­lė­tų ly­gio­mis tei­sė­mis da­ly­vau­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos skel­bia­muo­se pro­jek­tų kon­kur­suo­se.

Es­mi­nė pro­ble­ma, ma­no gal­va, įra­šy­ta ko­mi­si­jos tiks­luo­se, ku­rie kal­ba apie Lie­tu­vos ir už­sie­nio vals­ty­bė­se gy­ve­nan­čių lie­tu­vių bend­ra­dar­bia­vi­mą, nors rea­ly­bė­je tik Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė tu­ri duo­ti, o Lie­tu­va no­ri tik gau­ti. Tik PLB tu­ri stip­rin­ti Lie­tu­vos moks­lą, me­ną, kul­tū­rą, pi­lie­tiš­ku­mą, vals­ty­bin­gu­mą, de­mok­ra­ti­nių tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mą, o pa­čiai vals­ty­bei ma­žiau­siai rū­pi li­tua­nis­ti­nis švie­ti­mas pa­sau­ly­je. „Glo­ba­lios Lie­tu­vos fo­ru­me 2017“ vie­na da­ly­vė pra­šė: „Su­ren­ki­te mi­si­ją „Mo­ky­to­jai Si­bi­re“, o ne „Mi­si­ja Si­bi­ras“. Iš tie­sų už­sie­ny­je trūks­ta mo­ky­to­jų, tu­rin­čių pe­da­go­gi­nį iš­si­la­vi­ni­mą, o Lie­tu­vo­je jų per daug. Ko­dėl nei­ni­ci­ja­vus pro­jek­to „Mo­ky­to­jas pa­sau­lio lie­tu­viams“?

Toks vienk­ryp­tis mąs­ty­mas at­si­sklei­džia ir bend­ruo­se po­sė­džiuo­se, ku­riuo­se įvai­rių Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai tie­siog at­si­skai­to (pra­ver­čia so­viet­me­čio pa­tir­tis) ir išei­na, ne­re­tai ne­su­lau­kę ren­gi­nio pa­bai­gos. Jau įsi­są­mo­ni­no­me, kad „lai­kas – pi­ni­gai“, o pa­gar­ba au­di­to­ri­jai, dis­ku­si­jai, pra­ne­šė­jui pa­lauks dar vie­ną šimt­me­tį... Et, ko­kia čia ir au­di­to­ri­ja, kai vi­sus pa­žįs­ti, o po­sė­džio trans­lia­ci­ją in­ter­ne­tu ste­bi 5–10 žmo­nių... Oi, koks čia ir pra­ne­ši­mas, kai vals­ty­bės kler­kai tik gi­ria­si nuo­sta­biu gy­ve­ni­mu Lie­tu­vo­je, kvie­čia grįž­ti ir kur­ti tė­vy­nę Lie­tu­vą. Ma­no­ma, kad JIEMS ga­li pa­sa­ko­ti uto­pi­nes pa­sa­kė­les, ku­rių JIE klau­so­si, nes yra man­da­gūs, to­le­ran­tiš­ki ir iš­si­la­vi­nę žmo­nės.

Ko­dėl mes vis dar ne­ga­li­me su­vok­ti, kad pa­sau­lio lie­tu­viai ir jų veik­la yra Lie­tu­vos rei­ka­las, jos gy­vy­bi­nis in­te­re­sas ir pa­žan­gos ga­ran­tas? Mums, o ne už­sie­nio lie­tu­viams tu­ri rū­pė­ti si­tua­ci­ja, kad di­de­lė da­lis dias­po­ros ap­skri­tai ne­pa­lai­ko ry­šių su tau­tie­čiais. Lie­tu­vai svar­bu, kad už­sie­ny­je vyk­tų lie­tu­viš­ko­sios ta­pa­ty­bės konst­ra­vi­mo(si) pro­ce­sai.

Lie­tu­vy­bė, kaip daž­nai ma­no­me MES, ne­bė­ra duo­ty­bė. Ta­pa­ty­bė jau ne tik moks­lo dar­buo­se lai­ko­ma są­mo­nės ir taps­mo da­ly­ku, so­cio­kul­tū­ri­niu konst­ruk­tu. To­dėl ver­ta dė­me­sio man at­ro­do ra­šy­to­jos ir ver­tė­jos Da­lios Sta­pon­ku­tės Kraš­tų lie­tu­vių bend­ruo­me­nių ir jau­ni­mo są­jun­gų pir­mi­nin­kų su­va­žia­vi­me per­nai iš­sa­ky­ta min­tis, kad „[l]ietuvybė iš­liks ne kaip vi­su­ma, bet kaip tam tik­ri ele­men­tai.“

„GLO­BA­LI LIE­TU­VA“ KAIP IMI­TA­CI­NĖ PROG­RA­MA

Šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos dias­po­ros po­li­ti­kos flag­ma­nas – „Glo­ba­lios Lie­tu­vos“ pro­gra­ma (įgy­ven­di­na­ma nuo 2012 m.) – ne­da­vė lauk­tų re­zul­ta­tų, nes ji te­bė­ra orien­tuo­ta į MES. Jos idė­ja sa­ko, kad kiek­vie­nas lie­tu­vis ar su Lie­tu­va sa­ve sie­jan­tis as­muo sa­vo ži­nio­mis, idė­jo­mis ir pa­tir­ti­mi ga­li pri­si­dė­ti prie vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės pa­žan­gos.

Ta­čiau pro­gra­mo­je net ne­mi­ni­ma, kad pa­ti Lie­tu­vos vals­ty­bė ga­li pri­si­dė­ti prie už­sie­nio lie­tu­vių pa­žan­gos. Ka­dan­gi ne­pa­sa­ky­ta, tai pa­gal so­viet­me­čio lo­gi­ką pro­gra­mai įgy­ven­din­ti ne­skir­tas at­ski­ras fi­nan­sa­vi­mas, o da­lį asig­na­vi­mų tu­ri nu­ma­ty­ti pro­gra­mą įgy­ven­di­nan­čios ins­ti­tu­ci­jos. Pas­ta­ro­sios, ži­no­ma, ne itin suin­te­re­suo­tos, o an­tai 2016 me­tais liū­to da­lį su­da­rė Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos, Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos asig­na­vi­mai.

Ofi­cia­liai gi­ria­ma­si, kad penk­tai­siais pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mo me­tais (2016 m.) sep­ty­nios! ins­ti­tu­ci­jos pa­nau­do­jo 3 357,3 tūkst. eu­rų iš pa­tvir­tin­tų­jų asig­na­vi­mams 3 422,5 tūkst. eu­rų. Svar­biau­sia, kad LR vals­ty­bės biu­dže­to lė­šų pa­nau­do­ji­mo pro­cen­tas sie­kia 98,1%! Ko­kius lai­kus pri­min­tų šis pa­sie­ki­mas?

Gė­rin­tis šiuo ro­dik­liu ky­la ne­re­to­ri­nis klau­si­mas: ką 2016 m. (nu)vei­kė Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, ku­ri šiaip ar taip at­sa­kin­ga už mig­ra­ci­jos po­li­ti­ką, už na­cio­na­li­nę re­gio­ni­nę po­li­ti­ką ir už vie­tos sa­vi­val­dą?

(NE)REI­KA­LIN­GI UŽ­SIE­NIO LIE­TU­VIAI

Vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų po­žiū­ris tė­ra vi­suo­me­nės pa­žiū­rų at­spin­dys. Už­sie­nio lie­tu­viai ir lie­tu­vių kil­mės as­me­nys kol kas Lie­tu­vo­je yra ne­rei­ka­lin­gi ir ne­pa­gei­dau­ja­mi (ne­bent jie pri­vi­lio­ja stam­bius in­ves­tuo­to­jus). Po­rei­kis tė­ra imi­ta­ci­nis, nes JŲ atė­ji­mas ke­lia grės­mę lo­ka­liems su­bjek­tams, įti­kė­ju­siems sa­vo am­ži­na iš­min­ti­mi, ga­lia, sta­tu­su. Pa­vyz­džių, kai į Lie­tu­vą at­vy­kęs aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos už­sie­nio lie­tu­vis tie­siog ne­ga­lė­jo dirb­ti, bu­vo meist­riš­kai at­leis­tas iš dar­bo, pa­si­ju­to ne­rei­ka­lin­gas ir ig­no­ruo­ja­mas, ga­li­ma su­ras­ti ne vie­ną. Va­ka­ruo­se pro­fe­sio­na­lus ir ver­ti­na­mas dar­buo­to­jas čia ne­tin­ka, ne­vyk­do ro­dik­lių, neam­bi­cin­gai sie­kia už­si­brėž­tų tiks­lų, dėl to virš to­kio as­mens daž­niau­siai ka­bo šū­kis „Go away!“

Tai, kas nau­din­ga as­me­niui ar in­te­re­sų gru­pei, daž­niau­siai blo­gai vals­ty­bei. „Idė­ja Lie­tu­vai“ at­sklei­dė dau­gy­bę Lie­tu­vos pro­ble­mų, ne idė­jų, ku­rių vie­ni pa­tys neišsp­rę­si­me. Čia mums pa­dė­ti ir ga­li Lie­tu­vos dias­po­ra, dėl to bu­vau pa­siū­lęs sa­vą­ją idė­ją – „Dias­po­ra ir vals­ty­bė – Lie­tu­va“. Ji bu­vo ne­po­pu­lia­ri, bet tai ne­reiš­kia, kad ji neak­tua­li. Ir šian­dien ma­nau, kad Lie­tu­vos dias­po­ra ir Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tys ga­li veik­ti kar­tu ir už­tik­rin­ti ko­ky­biš­kai nau­ją ir tva­rų po­li­ti­nį, eko­no­mi­nį, so­cia­li­nį, aka­de­mi­nį, kul­tū­ri­nį ša­lies vys­ty­mą­si. Už­sie­nio lie­tu­viai tu­ri emig­ruo­jan­čiai Lie­tu­vai, glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je įsi­tvir­tin­ti mė­gi­nan­tiems lie­tu­viams, su so­viet­me­čio re­lik­tais ko­vo­jan­tiems tau­tie­čiams rei­ka­lin­gų ži­nių, pa­tir­ties ir kri­ti­nio mąs­ty­mo.

Ta­čiau Lie­tu­va pri­va­lo su­vok­ti, kad jai rei­kia kon­ku­ruo­ti pa­sau­ly­je dėl už­sie­nio lie­tu­vių ir jų su­kaup­to po­li­ti­nio, aka­de­mi­nio, so­cia­li­nio, fi­nan­si­nio, kul­tū­ri­nio etc. ka­pi­ta­lo. Mai­ro­niš­kų­jų did­vy­rių lai­kai jau se­niai praė­jo, alt­ruiz­mas, de­ja, už­mi­go praė­ju­sia­me šimt­me­ty­je. Nus­to­ki­me ape­liuo­ti į tau­ti­nius jaus­mus ir kon­ku­ruo­ki­me! Ne­su­reikš­min­ki­me pa­sau­lio lie­tu­vių įtink­li­ni­mo idė­jos, nors 4 mln. lie­tu­vių gal ir bus su­re­gist­ruo­ti. Ta­čiau tai bus tik šiuo­lai­ki­nių in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų per­ga­lė.

Kas mums truk­do pa­kvies­ti se­mest­rui į stag­nuo­jan­čius Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tus švie­siau­sius už­sie­nio lie­tu­vius ar lie­tu­vių kil­mės as­me­nis (jie pri­trauk­tų ir ko­le­gų už­sie­nie­čių), dir­ban­čius pa­žan­giau­siuo­se pa­sau­lio uni­ver­si­te­tuo­se ir ins­ti­tu­tuo­se? Ko­dėl mes tei­kia­me prio­ri­te­tą tik fi­nan­si­nių pa­slau­gų cent­rams, elekt­ro­ni­kos kom­po­nen­tams, sta­ty­bi­nėms me­džia­goms, au­to­mo­bi­lių da­lims? Rei­kia ir šių sri­čių in­ves­ti­ci­jų, bet mū­sų stra­te­gi­nė kryp­tis tu­rė­tų bū­ti aukš­tos pri­dė­ti­nės ver­tės sek­to­riai, ku­rių neiš­vys­ty­si­me be in­ves­ti­ci­jų į pa­žan­giau­sias stu­di­jas, į tik­rai tarp­tau­ti­nį moks­lą.

Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos nu­ma­ty­ta pro­tų pri­trau­ki­mo ir rein­teg­ra­ci­jos prie­mo­nė, pa­nau­do­jant 20 mln. eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos in­ves­ti­ci­jų, ga­li pa­dė­ti at­ski­riems moks­lo ty­ri­mams, bet vi­su­mi­nio pro­ver­žio ne­pa­da­rys. Be to, pa­si­bai­gus ES lė­šoms, už­ges ir šis su­ma­ny­mas, nes tai yra ne moks­lo po­li­ti­ka, o pro­jek­tų po­li­ti­ka. Da­bar­ti­nius pa­si­rin­ki­mus le­mia mū­sų men­ta­li­te­tas, ne­no­rin­tis ne tik va­ka­rie­tiš­kos aka­de­mi­nės kul­tū­ros, in­ves­ti­ci­jų į stu­di­juo­jan­čią jau­ną­ją kar­tą, nau­jau­sių moks­lo idė­jų ir ži­nių, ino­va­ty­viau­sių tech­no­lo­gi­jų, bet ir JŲ, ku­rie ga­li bū­ti ži­no­miau­si pa­sau­ly­je, bet ne­gir­dė­ti Lie­tu­vo­je.

DVI­GU­BA PI­LIE­TY­BĖ KAIP GA­LI­MY­BĖ

Da­lį aukš­čiau­sio ly­gio moks­li­nin­kų ir jau­niau­sių kar­tų ty­rė­jų ga­lė­tų pri­trauk­ti pi­lie­ty­bės ins­ti­tu­tas. Šian­dien rei­kia pa­klaus­ti: kas at­si­tik­tų, jei­gu re­fe­ren­du­mas dėl dvi­gu­bos (dau­gy­bi­nės) pi­lie­ty­bės bū­tų ne­sėk­min­gas? Aš ma­nau, kad už­sie­nio lie­tu­viai neat­si­ža­dės Lie­tu­vos, lie­tu­vy­bės, tik JIEMS dar kar­tą bū­tų pa­ro­dy­ta jų vie­ta.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas 2017 m. spa­lio 20 d. gud­rau­ti ir ma­ni­pu­liuo­ti mėgs­tan­tiems po­li­ti­kams vėl išaiš­ki­no Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ją, pa­ro­dė kons­ti­tu­ci­nį tei­sin­gu­mą, pa­grįs­da­mas, kad tik re­fe­ren­du­mu ga­li­ma pa­keis­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 12 straips­nio 2 da­lį.

Mū­sų lau­kia re­fe­ren­du­mas dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sų, ta­čiau vie­šo­jo­je erd­vė­je kaž­ko­dėl iš anks­to jam pro­gno­zuo­ja­ma ne­sėk­mė. Aš ma­nau, kad taip nu­ver­ti­na­ma lie­tu­vių tau­ta, ku­ri jau ne kar­tą pa­ro­dė svei­ką pro­tą, su­si­tel­ki­mą ir ge­bė­ji­mą priim­ti spren­di­mą, rei­ka­lin­gą Lie­tu­vai.

Tu­ri­me mąs­ty­ti ne apie ga­li­mai men­ką rin­kė­jų ak­ty­vu­mą, bet apie tai, ar pi­lie­čiai bal­suos už pa­tai­są. Už ko­kią? Kol kas neaiš­ki pa­tai­sos for­mu­luo­tė, vis dar ne­vyks­ta jo­kia dis­ku­si­ja, neiš­sa­ko­mi ar­gu­men­tai už ar prieš, tik ne­pa­links­tan­tis Li­nas Lin­ke­vi­čius vis pri­me­na šį neei­li­nį klau­si­mą.

Tie­sa, vi­suo­me­nė ir eks­per­tai iš­rin­ko tris idė­jas, iš ku­rių vie­na yra „[į]teisinti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę (bend­ras gė­ris)“. Tai tam tik­ras sig­na­las, bet re­fe­ren­du­mas – tai ne myg­tu­ko pa­spau­di­mas in­ter­ne­to sve­tai­nė­je, ne var­ne­lės už­dė­ji­mas an­ke­to­je. Prak­tiš­kas, trau­muo­tas ir įta­rus lie­tu­vis tu­rės su­ras­ti ar­gu­men­tų sa­vo spren­di­mui. Jų la­bai daug, jei­gu mąs­to­me glo­ka­liai, daug – gal­vo­ja­me glo­ba­liai, ma­žai – svars­to­me lo­ka­liai.

Tau­tie­čiui rei­kia pa­teik­ti bent de­šimt pliu­sų, ku­rie pa­ska­tin­tų jį bal­suo­ti už dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, bet jų kaž­ko­dėl dar nė­ra. Juos teks su­vok­ti kiek­vie­nam as­me­niš­kai, o aš ma­nau, kad dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė leis iš­lai­ky­ti tei­si­nį ry­šį tarp Lie­tu­vos dias­po­ros ir Lie­tu­vos vals­ty­bės.

Ne­rei­kia slėp­ti ir mi­nu­sų (mū­sų di­džio­sios kai­my­nės tu­rė­tų pro­gą gin­ti sa­vo pi­lie­čius), bet svar­biau­sia, jog da­lis vi­suo­me­nės ne­gal­vo­tų, kad Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės at­si­sa­ko­ma tik dėl pi­ni­gų ir ge­res­nių ga­li­my­bių. Gy­ve­ni­mo tik­ro­vė yra kur kas su­dė­tin­ges­nė, o mo­kes­čių ne­mo­kė­ji­mas Lie­tu­vai per­ne­lyg ra­di­ka­li­zuo­ja­mas. Juk XXI a. mi­li­jar­dai eu­rų, per­ves­ti į Lie­tu­vą, au­gi­na ša­lies eko­no­mi­ką, ple­čia ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ką, ska­ti­na pa­slau­gų ir vers­lo plėt­rą.

Pi­lie­ty­bė nė­ra pa­so tu­rė­ji­mas – tai ju­ri­di­nis, po­li­ti­nis, ver­ty­bi­nis, so­cio­kul­tū­ri­nis, is­to­ri­nis ry­šys. Tai as­mens tei­sės ir pa­rei­gos, ku­rias priim­da­mas as­muo iš­reiš­kia pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­be, ir to lau­kia iš pa­sta­ro­sios. To­kių as­me­nų ne­bus la­bai daug, bet ko­dėl mes tu­rė­tu­me atim­ti ga­li­my­bę iš tų, ku­rie su­sie­ja sa­ve ir su Lie­tu­va?

UŽ­SIE­NIO LIE­TU­VIAMS (NE)UŽ­TEN­KA AŠA­RŲ

Ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai man ra­miai pa­po­rins, kad jie da­ro vis­ką, kad su­sais­ty­tų už­sie­nio lie­tu­vius su Lie­tu­va. Gir­di jie, val­di­nin­kai, dir­ba pa­sau­lio lie­tu­vių la­bui, kaip Do­ne­lai­čio bū­rai, nes pra­kai­tas srū­va, pro­jek­tai by­ra, plat­for­mos ky­la. Iš tie­sų „Ren­kuo­si Lie­tu­vą“, „In­ves­tuok Lie­tu­vo­je“, „Kryp­tis Lie­tu­va“ etc. JIEMS pa­teiks bal­tą­ją pro­pa­gan­dą apie Lie­tu­vą, bet ne­pa­sa­kys, ko­kie glo­ba­laus kon­ku­ren­cin­gu­mo pra­na­šu­mai lau­kia gin­ta­ro kraš­te.

Iki šiol su­ge­bė­jo­me su­kur­ti tarp­tau­ti­nį pro­fe­sio­na­lų tink­lą, ku­ris, kaip praė­ju­siais me­tais skel­bė Pre­zi­den­to spau­dos tar­ny­ba, vie­ni­jo 1200 pro­fe­sio­na­lų iš 50 vals­ty­bių. Ko­dėl šių pro­fe­sio­na­lų ne­pak­vie­tus į tuš­tė­jan­čius ir skurs­tan­čius Lie­tu­vos re­gio­nus, o ne tik į Glo­ba­lios Lie­tu­vos ly­de­rių ap­do­va­no­ji­mus Vil­niu­je?

2017 m. Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja pa­rė­mė 48 už­sie­nio lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų pro­jek­tus, o šiais me­tais pa­ra­mą gaus jau net 57 pro­jek­tai. Ski­ria­mos lė­šos men­kos, o sie­kiai ir no­rai di­de­li. Blo­giau­sia, kad pro­jek­tai ne­tu­ri stra­te­gi­nės kryp­ties, nes da­bar te­no­ri­ma at­kur­ti Lie­tu­vą (tra­di­ci­jos, šven­tės, pa­pro­čiai, su­si­ti­ki­mai) už­sie­ny­je. Tai šven­ti­niai re(n)gi­niai, ku­rių bu­vi­mą le­mia Už­sie­nio lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų pro­jek­tų rė­mi­mo tvar­kos ap­ra­šas. Jo po­stu­la­tai by­lo­ja, kad es­mi­nis sie­kis yra už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mas. Šį sie­ki­nį ver­tė­tų trans­for­muo­ti į už­sie­nio lie­tu­vių ir Lie­tu­vos vi­suo­me­nės kas­die­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą, api­man­tį ne tik kul­tū­ri­nes ir vi­suo­me­ni­nes veik­las.

Mo­der­nios Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis yra ge­ra pro­ga suar­tė­ti pa­sau­lio lie­tu­viams ir Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tiems. Sim­bo­liš­kai tai pa­dės pa­da­ry­ti Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­na, bet mums dar rei­kės kas­die­ny­bės aki­va­ruo­se at­ras­ti, pa­žin­ti Lie­tu­vos dias­po­rą, jos po­li­ti­nį, is­to­ri­nį, kul­tū­ri­nį, aka­de­mi­nį etc. in­dė­lį ir pa­vel­dą, už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nes ir or­ga­ni­za­ci­jas.

Mums dar teks užaug­ti, kad su­pras­tu­me Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus žo­džius, ku­rių spe­cia­liai ne­ver­čiu į lie­tu­vių kal­bą: „The world Lit­hua­nian com­mu­ni­ty is an in­teg­ral par­t of the Na­tion. You must know and un­ders­tand that you are great­ly nee­ded by Lit­hua­nia which is con­cer­ned about all of you. Your his­to­ry is our his­to­ry.“

Vals­ty­bės šimt­me­tis – tai ne tik sim­bo­li­nė ga­li­my­bė pra­dė­ti tik­rą bend­ra­dar­bia­vi­mą. Ir ne vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų, ži­ny­bų ir kon­to­rė­lių lyg­me­ny­je, bet tarp bend­ruo­me­nių, pi­lie­čių, aso­cia­ci­jų, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ir vi­sų tų, ku­rie gal­vo­ja apie Lie­tu­vos atei­tį. Ki­taip sa­kant, vi­si tu­ri­me bend­rau­ti ir bend­ra­dar­biau­ti, o ypa­tin­gai daug ga­li­my­bių at­ver­tų Lie­tu­vos (pro)gim­na­zi­jų drau­gys­tė su už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­mis (jų yra net 45-ios), bet šias veik­las tu­ri rem­ti vals­ty­bė. Pra­tur­tė­si­me vi­si, nes ga­li­me daug ko pa­si­mo­ky­ti vie­ni iš ki­tų, pa­si­da­ly­ti skir­tin­go­mis pa­tir­ti­mis ir idė­jo­mis, o svar­biau­sia, jog kar­tu ga­li­me kur­ti Lie­tu­vą. O tai reiš­kia, kad są­mo­nė­se pir­miau­sia rei­kia pa­nai­kin­ti JIE ir MES di­cho­to­mi­ją, nes esa­me vie­na ir ne­da­lo­ma tau­ta.

Vals­ty­bės šimt­me­čio pro­ga pa­ty­ri­nė­ki­me „Išei­vi­jos dai­lę“ (2003), lė­tai per­skai­ty­ki­me A. Ny­kos-Ni­liū­no „Die­no­raš­čio frag­men­tus 1938-1975 (2002), pa­mąs­ty­ki­me apie Alp­hon­so Lin­gio Nie­ko bend­ra ne­tu­rin­čių­jų bend­ri­ją (1994). Pa­ma­ty­ki­me „Pa­sau­lio lie­tu­vių ži­nias“, per­skai­ty­ki­me „Pa­sau­lio lie­tu­vį“, ap­si­lan­ky­ki­me Aust­ra­li­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės sve­tai­nė­je, su­ži­no­ki­me, kad San Fran­cis­ko li­tua­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je „Ge­nys“ mo­ko­si 58 mo­ki­niai, pa­rem­ki­me Nor­ve­gi­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nių pro­jek­tą „Lie­tu­va be vai­kų na­mų“. Juk, įžval­giu PLB pir­mi­nin­kės Da­lios Henke‘s pa­ste­bė­ji­mu, tė­ra vie­nas tiks­las – ”[...] iš­lik­ti lie­tu­viais, kad ir kur gy­ven­tu­me. Mums rū­pi Lie­tu­va!“