Naujausios
GYVENIMO PRAKTIKA
Pakelės akmenėliai
Nijolė SAIMININKIENĖ
žurnalistė
Ar dažnai tenka važiuoti Lietuvos keliais anksti rytą – septintą, pusę aštuntos?
Ar pastebėjot pakelėse pulkeliais susispietusius ar pavienius vaikus, laukiančius, kada atvažiuos mokyklinis ar maršrutinis autobusas jų paimti ir nuvežti į mokyklą, esančią už keliolikos kilometrų nuo namų?
Man tenka tokį vaizdą matyti labai dažnai. Todėl parūpo, kaip gyvena tie vaikai, iš kurių atėmė artimiausią mokyklą savam kaime.
„Pripratom“, – sako kiaunoriškė penkių vaikų mama Jolanta, sukdama akis į šoną.
Jau antri metai, kaip Kiaunoriuose nebėra mokyklos. Vaikų buvo, yra ir dar laukiama, o mokyklos ir darželio nebėra.
„Tai gal ir nereikia?“ – klausiu.
Moteris trukteli pečiais. Ji jau priprato, kad mažo žmogaus nuomonės, ko reikia ir ko nereikia kaimui, niekas neklausia. Ji žino tik tiek, kad jos vaikams reikia baigti mokslus, įgyti specialybes, o jai su vyru reikia namo su normaliu ūkiniu pastatu, nes turėti namai sudegė, dabar nuomojasi iš seniūnijos socialinį būstą be jokių patogumų, be ūkinių pastatų, bet su gausia augmenija – sienų grybais ir pelėsiais.
Moteris su vaikais vasarą uogauja, grybauja, taupo pinigus, kad galėtų kada nors išsikelti ten, kur ir karvutę, ir paršelį būtų galima laikyti. Kitaip neprasimaitins.
Jolantos vaikai keliasi šeštą ryto.
„Po šešių dešimt jau sėdim prie stalo, valgom, o dar reikia kaseles susipinti, apsirengti, susižiūrėti. Visa laimė, kad kelias čia pat. Penkios minutės – ir stovi pakelėj. Autobusas privažiuoja, pasiima“.
Klausiu, ar taip gerai? Ar nebuvo geriau, kai Kiaunoriuose buvo mokykla? Na, bent jau mažiesiems, pradinukams – nebuvo geriau?
Moteris vėl kukliai šypsosi, suka akis į šoną, trukteli pečiais. „Pripratom...“
Mažiausia, pirmokė, ateina prie mamos, glaustosi, man tiesia piešinuką. Klausiu jos – ar gerai tolimojoj mokykloj? Mergaitė kukliai šypsosi, pažiūri į mamą, pritariamai linkteli, ir kiek patylėjus priduria „Mamos pasiilgstu...“
Vėliau sužinojau, kad Jolanta buvo viena iš tų, kuri, kažkieno įkalbėta, viliojo vaikus pervesti į didesnes mokyklas. Pavyzdžiui, į Tytuvėnus. Sako, Kiaunoriuose per mažai reikalaujama iš vaikų buvo. Silpnai mokė. O ten jau moko rimtai. Nors kitos mamos buvusių Kiaunorių mokytojų nepeikia.
Niekas dabar nepasakys, kas buvo tie, kurie susirado mamas, jas įkalbinėjo vaikus į tolimas mokyklas vežioti. Tokių Lietuvos mokyklose pilna. Vaikų krepšelių viliotojai.
Kas įkalbinėjo kaimo žmones pasiimti vaikus iš mažos mokyklėlės po langais ir išvežti, tas irgi nelinkęs pasakoti apie savo žygius. Jis vaizduojasi atlikęs šventą misiją – į SAVO mokyklą priviliojęs kelis ar keliolika „krepšelių“, kurie užtikrina didesnės mokyklos išlikimą ir gerovę. O kaip jaučiasi mažiukas vaikas, rudenį ir žiemą septintą ryto svyruojantis link stotelės su savo krepšeliu?
„Pripratom“, – dusliu unisonu kartoja visi. Lietuvoj yra toks posakis „Šuva ir kariamas pripranta“. Vadinasi, per šimtmečius, nuo baudžiavos, nelabai kas ir pasikeitė Lietuvos kaimiečio mąstyme. Jam tereikia priprasti.
Virginija, ant kelių supdama pusantrų metų atžalą, iš tų pačių Kiaunorių, vaikus leidžia į Bazilionus. Sūnų į mokyklą, dukrytę – į darželį, pas „paruošiamukus“.
„Mums gerai, nes jiedu dviese, su broliu“. Didysis brolis – ketvirtokas. Rimtas apsaugininkas.
Klausiu, ar ne geriau buvo, kai čia pat, vietoj, mokykla buvo. „Kalbos nėra, kad geriau“, - sako Virginija. „Pamokos baigėsi, parbėgo, pavalgė, vaikas prie namų. Ar sunegaluoja, ar sąsiuvinį pamiršo – namai čia pat, aš namie, ir močiutė. Anądien mokykloj vaikui pilvą suskaudo, tai gerai, kad Bazilionuose mano sesuo yra, tai jinai pasirūpino. O kas neturi giminių? Juk mokykloj nei seselės, nieko nebėr. Vaikas po pamokų dvi valandas turi laukti mokyklinio autobuso. Tai sergančiam – kaip?“.
Virginijos kalboje dažnai išgirstu, kad „mums dar gerai“, nes yra, kam blogiau. Blogiau, kai mažas vaikas stovi vienas ant kelio.
Močiutė, senoji Bytautienė, sėdi fotelyje ir atsargiai dalyvauja pokalbyje. Jai nauja tvarka nepatinka. Negana, kad vaikus paryčiais pusiaumiegom išvežioja, tai ir parveža vėliausiai, pavakariais.
Kodėl taip vėlai? „Taigi kol apsuka ratą, kol visus pakelėse išbarsto kaip akmenėlius, jau, žiūrėk, ir pusė keturių. Kiek čia tos dienos belikę...“
Ona Vaičiulienė, Kiaunorių kultūros namų vadovė, bendruomenės pirmininkė, buvusi agronomė, sako, kad Kiaunoriuose mokyklą kaip vėju nupūtė. Tyliai, paslapčiom, iš švietimo skyriaus niekas nei žinios nedavė, nei atvažiavo į vietą pasikalbėti, pasiklausti – kaip, ar tikrai uždaryti reikia?
Vadinasi, buvo sutarta už kaimo bendruomenės, už žmonių nugaros. Aišku, kam čia važinėti, aiškintis, papildomai nervus eikvoti. Valdininkams ir taip daug darbo. Kelios šeimos vaikus išvežiojo paviliotos, kitas beliko privaloma tvarka iškilnoti. Greitai, švaru ir be triukšmo.
Dvi dienas prieš rugsėjo pirmąją bendruomenės pirmininkė sužinojo, kad mokyklos nebebus. Iš vienų Kiaunorių keturios aplinkinės mokyklos gavo po kelis krepšelius. Kam to reikėjo?
„Būčiau anksčiau sužinojusi, būtumėm kitaip padarę. Va, Šedbarai, ir mokyklą, ir darželį turi. O mes – be nieko. Darželis jau kelinti metai užkaltais langais, klebonija pastatą nupirko, dabar ir be mokyklos likom.“
Sakau, gal kaime vaikų per mažai? „Tik ne Kiaunoriuose. Čia vaikų buvo, yra ir dar bus. Kiaunoriuose mes tokį parką sodinam. Kai gimsta mergaitė, sodinam liepaitę, kai berniukas – ąžuoliuką. Pasodinam kasmet, ir šiemet miškininkas atveš du ąžuoliukus. Yra vaikų, tik visus po kitas mokyklas ištampė. Nakvot ir savaitgaliams į Kiaunorius parvažiuoja, daugiau niekam laiko nebeturi. Kultūros namuose būrelių yra: ir muzikinių, ir šokio, ir sporto, varžybose dalyvaudavom, taures laimėdavom. Dabar, kai išsibarstė, grįžta vėlai, pavargę. Ten, mokyklose, į būrelius negali eiti, nes po pamokų į autobusą skuba. Čia grįžę vakarop jau nebenori niekur eiti. Kol pavalgo, pamokas paruošia – naktis. Televizorių pažiūri, dar prie kompiuterio pasėdi ir miegot. Ryte juk anksti išvažiuoja.“
Viskas paprasta. Išardei mokyklą – nebėr kaimo su jo pamatine sąranga. Anot senosios Bytautienės, visi – kaip akmenėliai pakelėj, kas sau.
O kaimo gyvenimo sankloda – kitokia. Čia eiga lėta. Čia visi vieni kitus pažįsta, yra bendrystė. Čia, būdavo (pasakoja Bytautienė), mokytoja, eidama iš mokyklos, užsuks į kiemą, pasakys, kas vaikui negerai. Arba pagirs, kad gerai padarė. Jeigu susirgo – namų darbus užneš, kad neatsiliktų per daug dėl ligos.
„Nieko, nieko nebeliko. Pakriko visi kaip bitės, nes nebėr galvos“, - užbaigia senoji.
Nepasakiau tada, kad Lietuvoje yra ir Galva, ir galvos, ir pusgalviai, t. y. visokio rango pavaduotojai ir įvairūs „vice-“. Bėda ne galvų trūkumas, o trūkumas galvose. Sąžinės, padorumo ir atsakomybės trūkumas. Ką mąsto aukštieji ponai, kai važiuoja paryčiais per Lietuvą, kai mato į krūveles susispietusius tuos „pakelės akmenėlius“? Ar savo vaikus, anūkus šitaip paleistų?
Sako, jei ne vaikų pavėžėjimas, Kelmės autobusų stotis bankrutuotų. Vadinasi, tie „pakelės akmenėliai“ ne tik didžiąsias mokyklas, bet ir autobusų parkus išlaikyti turi. Ar ne per sunki našta mažiems pečiams?
Beje, ar yra paskaičiuota, kas atsieina pigiau – poros mokytojų ir kelių pradinių klasių išlaikymas kaime, ar autobusai pavėžėjimui bei mokykliniai autobusiukai su vairuotojais, benzino kaštais ir visu techniniu aptarnavimu? Ir kiek ateityje kainuos valstybei ištuštėjusi Lietuva? O gal kaip tik toks ir yra Didysis valdymo planas? Tiesiog – atlaisvinti teritoriją?
Tie vaikai išsivaikščios, nes jau mažučiai iš savo kaimo, nuo savo žemės varomi. Kas tada liks? Bepigu dar senajai Bytautienei, kai vaikai šalia, anūkai. Iki paskutinio atodūsio šiltuose namuose bus apžiūrėta, nesijaus vieniša.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
