Naujausios
Nusilenkta arkivyskupui Julijonui Steponavičiui
Sekmadienį Žagarėje paminėtos 27-erius metus šiame mieste tremtyje praleidusio arkivyskupo Julijono Steponavičiaus 100-osios gimimo metinės. Bažnyčios šventoriuje dvasininką primins pastatytas koplytstulpis, šia proga išleista knygelė.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pastatytas koplytstulpis
Į arkivyskupui Julijonui Steponavičiui skirtas iškilmes suvažiavo Lietuvos vyskupai: arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių, Telšių, Kaišiadorių vyskupai, buvę Žagarės parapijos klebonai, kiti dvasininkai, arkivyskupą pažinoję ir jį gerbę žmonės.
Bažnyčioje aukotos mišios, kuriose giedojo Panevėžio, Vilniaus, Klaipėdos bažnyčių chorai. Po pamaldų Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino Julijonui Steponavičiui atminti bažnyčios šventoriuje pastatytą akmeninį Rūpintojėlį.
Žagarės kultūros centro ir Meno mokyklos kolektyvai literatūros ir muzikos kūrinių kompozicija simboliškai praėjo 10 dešimtmečių — 8 arkivyskupo gyvenimo ir 2 — po jo mirties.
Intarpuose parodyti filmuoti fragmentai iš Julijono Steponavičiaus įšventinimo į kunigus 50-mečio jubiliejaus, bažnytinių švenčių. Iš ekrano pats arkivyskupas prabilo į susirinkusius.
Žagarės klebonas Marius Dyglys išreiškė viltį, kad iš istorinio archyvo medžiaga kažkada taps filmu apie iškilų dvasininką, kurio gyvenimas tapo Lietuvos katalikų bažnyčios kelio simboliu. 1961 metais sovietų valdžios jis buvo ištremtas iš Vilniaus vyskupijos į Žagarę dėl to, kad nepakluso išleistoms istrukcijoms, draudžiančioms įtraukti jaunimą į bažnytines apeigas, lankyti parapijiečius, į atlaidus kviestis kitus kuinigus ir kita.
Žagarėje vyskupas dirbo klebono pagalbininku, atliko pastoracinį darbą. Į Vilnių jis galėjo sugrįžti tik 1988 metais.
Buvo išsirinkęs vietą Žagarės kapinėse
Arkivyskupui Julijonui Steponavičiui šiemet būtų suėję 100 metų, 75-eri metai nuo įšventinimo į kunigus, 50 metų nuo ištrėmimo į Žagarę. Prieš 20 metų arkivyskupas iškeliavo į amžinybę.
Jo palaikai ilsisi Vilniaus arkikatedroje tremtinių koplyčioje. Niekas tokios galimybės sovietiniais laikais negalėjo tikėtis, ypač po valdžios lemto ištrėmimo iš Vilniaus vyskupijos.
Pats arkivyskupas, tuo metu — dar vyskupas Julijonas Steponavičius, buvo pasirinkęs amžino poilsio vietą Žagarės Raktuvės kapinėse, nes negalėjo tikėtis grįžti į Vilnių.
Šilti prisiminimai
Žagarės gimnazijos mokiniai, vadovaujami mokytojos Almos Kančelskienės, prieš keletą metų surinko vietos gyventojų prisiminimus apie vyskupą, vėliau— arkivyskupą Julijoną Steponavičių.
Žmonės jį prisimena kaip be galo malonų, tvarkingą, darbštų ir paprastą žmogų. Buvęs vyskupo vairuotojas ir fotografas, kaimynystėje gyvenęs Juozas Gedžius pasakoja, kad vyskupas dirbdavo ir ūkiškus darbus, padėdavo namų šeimininkei.
Butas, kuriame gyveno, buvo labai kuklus. Vyskupas net neturėjo atskiro miegamojo ir gulėdavo svetainėje už knygų pilnos sekcijos. Baldų buvo nedaug: sofa, stalas, televizorius.
Vyskupas Julijonas Steponavičius gaudavo labai daug telegramų, sveikinimų, ypač — prieš Vasario 16-ąją, nes tuomet minėdavo vardadienį.
Pašto darbuotojos, matydamos, kiek sveikinimų sulaukia vyskupas, ir pačios jam parašydavo telegramą, įteikdavo gėlių. Po kurio laiko vyskupas ateidavo į paštą, nešinas saldainiais.
Žagariečiai surinko daugiau kaip 500 parašų, prašydami, kad arkivyskupas Julijonas Steponavičius būtų paskelbtas palaimintuoju. Parašus su kreipimųsi ruošiamasi perduoti Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui.
Žagarės parapijos archyvo nuotrauka
PRISIMINIMAS: Žagarėje klebono pagalbininku dirbusį arkivyskupą (tuo metu dar vyskupą) Julijoną Steponavičių žmonės prisimena kaip malonų, tvarkingą, darbštų ir paprastą žmogų.
Autorės nuotr.
CHORAI: Procesijoje link rūpintojėlio eina Klaipėdos, Vilniaus, Panevėžio bažnyčių chorai.
RŪPINTOJĖLIS: Julijonui Steponavičiui atminti bažnyčios šventoriuje pastatytas akmeninis Rūpintojėlio koplytstulpis.
NAMAS: Prie namo, kuriame gyveno arkivyskupas Julijonas Steponavičius, susirinkusieji uždegė žvakučių, padėjo gėlių.
LEIDINYS: Pagrindinio iškilmių organizatoriaus Žagarės klebono Mariaus Dyglio (dešinėje) rankose — jo paties parengtas leidinys, skirtas arkivyskupui Julijonui Steponavičiui.
