Myliu gyvenimą, knygą ir žmones

My­liu gy­ve­ni­mą, kny­gą ir žmo­nes

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Iš anks­ty­vo ry­to – ke­lio­nė į Vil­nių iš Lie­tu­vos pa­kraš­čio. Au­to­bu­sas ar­ti­pil­nis. Šiau­liuo­se įli­pa se­ny­vas vy­ras. Pas­kui – ki­tas. Nusp­ren­džia su­sės­ti drau­ge, tar­da­mi: „Apie me­džiok­lę pa­kal­bė­sim“.

At­pa­žįs­tu prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių sa­vo bu­vu­sį dės­ty­to­ją uni­ver­si­te­te. Tuo­met ir stu­den­tai ži­no­jo jo po­mė­gį me­džiok­lei. Bet lyg anek­do­tą – kaip miš­ke su šau­tu­vu ant pe­ties skai­to „Li­te­ra­tū­rą ir me­ną“.

Jie­du iš tik­ro kal­ba apie bu­vu­sias me­džiok­les, kom­pa­nio­nas sa­ko dės­ty­to­jui: „At­ro­do, lyg ir bu­vai nu­šo­vęs šer­ną“.

„Ne vie­ną, o du. Ir dar zui­kį“, – iš­girs­tu at­sa­ky­mą.

Žmo­gus pri­si­me­na, kaip su­skai­čia­vo vie­no­je vie­to­je be­ne pen­kias­de­šimt el­nių, kaip prie šė­ryk­lų atė­jo šer­nų ban­da, ku­rio­je mo­ti­na su jau įmi­tu­siais šer­nio­kais. Ga­lė­jo ku­rį pa­klo­ti, bet su­si­lai­kė.

Džiau­giuo­si, kad ga­liu gir­dė­ti ger­bia­mo žmo­gaus bal­są. Ar pa­do­ru gir­dė­ti sve­ti­mą po­kal­bį? Jie su­sė­do ne­to­lie­se, pa­ga­liau ir kal­ba­si ne pa­šnibž­dom.

Anks­ty­vo ry­to vei­kia­mas ret­kar­čiais snūs­tel­da­vau. Pa­bu­dęs vėl gir­dė­da­vau ne­nut­rūks­ta­mą po­kal­bį.

Su dau­gy­be de­ta­lių. Pa­va­di­ni­mų. Pa­var­džių. Ir vis pa­gal­vo­da­vau: ko­kia ste­bė­ti­na at­min­tis.

Da­bar abu va­žiuo­ja pas Vil­niaus gy­dy­to­jus. Vie­nas, kaip įpra­tęs pe­rio­diš­kai, dėl chro­niš­kos li­gos. Jo pa­šne­ko­vas to­dėl, kad ty­ri­mai pa­ro­dė kaž­ką pik­to.

Nė vie­nas ne­kei­kia lem­ties. Vie­nin­te­lis kar­tė­lis: ko­dėl ne­ga­li žmo­gus nu­mir­ti lyg nie­kur nie­ko, o tu­ri dar su vi­so­kio­mis kva­ra­bo­mis ko­vo­ti.

Aš taip pat pas gy­dy­to­ją. Kon­sul­ta­ci­jai dėl trau­mos. Ku­ri sa­vai­me praeis. Bet ga­lė­tų ir ope­ruo­ti. Ta­da vėl ga­lė­čiau grei­čiau bėg­ti kar­tu su gy­ve­ni­mu.

Ša­lia – dau­gy­bė ty­lin­čių pa­cien­tų.

Ta­čiau at­sar­gos ka­ri­nin­kas itin šne­kus. Ne­pa­to­gu ne­pa­lai­ky­ti po­kal­bio. Tad įsi­ter­piu vie­nu ki­tu klau­si­mė­liu, pa­ste­bė­ji­mu.

Jis iš­mai­šęs pu­sę pa­sau­lio. Išs­kir­ti­nė mi­si­ja – Af­ga­nis­ta­ne.

Daž­nai skren­da į Da­ni­ją. Be­maž du de­šimt­me­čius duk­ra ten gy­ve­na. Tė­vas ke­lis kar­tus klau­sė: „Ka­da grį­ši na­mo?“ Vis iš­girs­ta: „Už­miršk, tė­ti“.

Ko­dėl? Nek­lau­sė. Pa­čiam aiš­ku. Ir lyg paaiš­ki­ni­mą vis pa­sa­ko­ja sa­vo pa­tir­tis Da­ni­jo­je.

Kie­me da­nas pa­mo­ja­vo ran­ka. Lie­tu­vis ne­sup­ra­to, at­si­su­ko pa­si­žiū­rė­ti – gal tai ne jam. Pa­si­ro­do, svei­ki­na­si su juo.

Kai­me­lis tu­ri sa­vo sta­dio­ną, ku­rio ve­ją pjau­na kiek­vie­nas gy­ven­to­jas pa­gal gra­fi­ką. Ir ma­no pa­šne­ko­vas nu­pjaus už žen­tą. Da­nas pri­si­gre­ti­no su sa­vo ve­jap­jo­ve. Kad su­si­pa­žin­tų ir pa­mo­ky­tų pjau­ti žo­lę pa­gal vie­tos tra­di­ci­ją.

Akib­rokš­tas – bu­vo ap­šauk­tas vi­du­ti­nio am­žiaus da­nės. Už tai, kad, ei­da­mas į par­duo­tu­vę, stab­te­lė­jo ją pra­leis­ti.

In­ci­den­tą iš šo­no ste­bė­ju­si duk­ra juo­kė­si. Vė­liau paaiš­ki­no: „ Da­nė su­py­ko pa­si­ju­tu­si įžeis­ta, kad ne­lai­ko­ma ly­gia­tei­se“.

To­kia tai fe­mi­nis­ti­nė pa­tir­tis.

Apie gy­ve­ni­mo ly­gį iš­kal­bin­giau­siai by­lo­ja toks pa­vyz­dys. Lie­taus ka­na­li­za­ci­ja už­si­kim­šo nuo la­pų. Lie­tu­vis puo­lė ieš­ko­ti vie­los ga­lo. Žen­tas ne­lei­do. Iš pa­slau­gų įmo­nės iš­kvie­tė spe­cia­lis­tą, su­mo­kė­jo pi­ni­gų. Paaiš­ki­no: „Vi­si tu­ri už­dirb­ti“.

Ko­dėl taip nė­ra Lie­tu­vo­je?

Pa­pa­sa­ko­ja trum­pą anek­do­tą.

Die­vo ra­di­jas pra­ne­ša, kad nuo ry­to­jaus ga­li­ma par­duo­ti ki­bi­rą že­mės po vie­ną eu­rą. Po sa­vai­tės Die­vas pa­žvel­gia, o vie­toj Lie­tu­vos – duo­bė. Iš­par­da­vi­nė­jo po ki­bi­rą.

Iš kli­ni­kos – į kny­gų mu­gę, ku­ri pri­bloš­kia gran­dio­ziš­ku­mu.

Lyg pu­sė Lie­tu­vos ra­šo, ver­čia ir lei­džia kny­gas, par­da­vi­nė­ja.

Su­kur­ta tiek gra­žių is­to­ri­jų, o jei ne­gra­žių – tai la­bai gra­žiai.

Pre­zi­den­tė. Ste­biu ei­nan­čią per pa­vil­jo­nus. Šyp­so­si. Šne­ka­si. Ir vi­sa tai – la­bai na­tū­ra­liai. Fo­tog­ra­fuo­ja­si. Paš­maikš­tau­ja. Tik kny­gų ne­var­to, ne­skai­ti­nė­ja.

Vai­kams do­va­no­ja sal­dai­nių.

Kai ke­lios ma­žos mer­gai­tės iš vai­kų na­mų pri­si­glau­džia, Pre­zi­den­tė vie­nos gal­ve­lę mo­ti­niš­kai pri­de­da prie sa­vo­sios. Ne­bi­jo­da­ma su­siga­din­ti šu­kuo­se­nos.

Jau­di­nan­ti aki­mir­ka. Mer­gai­tė kaž­ką sa­ko Pre­zi­den­tei į au­sį. Esu vi­sai ša­lia. Gir­džiu: „Aš no­riu bū­ti su ta­vim“. Skam­ba pa­na­šiai: „Pa­siimk ma­ne“, „Būk ma­no ma­ma“.

Pre­zi­den­tė at­si­trau­kia. Mer­gai­tės vei­de­ly – nu­si­vy­li­mo iš­raiš­ka.

Au­to­riaus nuo­tr.