
Naujausios
Myliu gyvenimą, knygą ir žmones
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Iš ankstyvo ryto – kelionė į Vilnių iš Lietuvos pakraščio. Autobusas artipilnis. Šiauliuose įlipa senyvas vyras. Paskui – kitas. Nusprendžia susėsti drauge, tardami: „Apie medžioklę pakalbėsim“.
Atpažįstu prieš keletą dešimtmečių savo buvusį dėstytoją universitete. Tuomet ir studentai žinojo jo pomėgį medžioklei. Bet lyg anekdotą – kaip miške su šautuvu ant peties skaito „Literatūrą ir meną“.
Jiedu iš tikro kalba apie buvusias medžiokles, kompanionas sako dėstytojui: „Atrodo, lyg ir buvai nušovęs šerną“.
„Ne vieną, o du. Ir dar zuikį“, – išgirstu atsakymą.
Žmogus prisimena, kaip suskaičiavo vienoje vietoje bene penkiasdešimt elnių, kaip prie šėryklų atėjo šernų banda, kurioje motina su jau įmitusiais šerniokais. Galėjo kurį pakloti, bet susilaikė.
Džiaugiuosi, kad galiu girdėti gerbiamo žmogaus balsą. Ar padoru girdėti svetimą pokalbį? Jie susėdo netoliese, pagaliau ir kalbasi ne pašnibždom.
Ankstyvo ryto veikiamas retkarčiais snūsteldavau. Pabudęs vėl girdėdavau nenutrūkstamą pokalbį.
Su daugybe detalių. Pavadinimų. Pavardžių. Ir vis pagalvodavau: kokia stebėtina atmintis.
Dabar abu važiuoja pas Vilniaus gydytojus. Vienas, kaip įpratęs periodiškai, dėl chroniškos ligos. Jo pašnekovas todėl, kad tyrimai parodė kažką pikto.
Nė vienas nekeikia lemties. Vienintelis kartėlis: kodėl negali žmogus numirti lyg niekur nieko, o turi dar su visokiomis kvarabomis kovoti.
Aš taip pat pas gydytoją. Konsultacijai dėl traumos. Kuri savaime praeis. Bet galėtų ir operuoti. Tada vėl galėčiau greičiau bėgti kartu su gyvenimu.
Šalia – daugybė tylinčių pacientų.
Tačiau atsargos karininkas itin šnekus. Nepatogu nepalaikyti pokalbio. Tad įsiterpiu vienu kitu klausimėliu, pastebėjimu.
Jis išmaišęs pusę pasaulio. Išskirtinė misija – Afganistane.
Dažnai skrenda į Daniją. Bemaž du dešimtmečius dukra ten gyvena. Tėvas kelis kartus klausė: „Kada grįši namo?“ Vis išgirsta: „Užmiršk, tėti“.
Kodėl? Neklausė. Pačiam aišku. Ir lyg paaiškinimą vis pasakoja savo patirtis Danijoje.
Kieme danas pamojavo ranka. Lietuvis nesuprato, atsisuko pasižiūrėti – gal tai ne jam. Pasirodo, sveikinasi su juo.
Kaimelis turi savo stadioną, kurio veją pjauna kiekvienas gyventojas pagal grafiką. Ir mano pašnekovas nupjaus už žentą. Danas prisigretino su savo vejapjove. Kad susipažintų ir pamokytų pjauti žolę pagal vietos tradiciją.
Akibrokštas – buvo apšauktas vidutinio amžiaus danės. Už tai, kad, eidamas į parduotuvę, stabtelėjo ją praleisti.
Incidentą iš šono stebėjusi dukra juokėsi. Vėliau paaiškino: „ Danė supyko pasijutusi įžeista, kad nelaikoma lygiateise“.
Tokia tai feministinė patirtis.
Apie gyvenimo lygį iškalbingiausiai byloja toks pavyzdys. Lietaus kanalizacija užsikimšo nuo lapų. Lietuvis puolė ieškoti vielos galo. Žentas neleido. Iš paslaugų įmonės iškvietė specialistą, sumokėjo pinigų. Paaiškino: „Visi turi uždirbti“.
Kodėl taip nėra Lietuvoje?
Papasakoja trumpą anekdotą.
Dievo radijas praneša, kad nuo rytojaus galima parduoti kibirą žemės po vieną eurą. Po savaitės Dievas pažvelgia, o vietoj Lietuvos – duobė. Išpardavinėjo po kibirą.
Iš klinikos – į knygų mugę, kuri pribloškia grandioziškumu.
Lyg pusė Lietuvos rašo, verčia ir leidžia knygas, pardavinėja.
Sukurta tiek gražių istorijų, o jei negražių – tai labai gražiai.
Prezidentė. Stebiu einančią per paviljonus. Šypsosi. Šnekasi. Ir visa tai – labai natūraliai. Fotografuojasi. Pašmaikštauja. Tik knygų nevarto, neskaitinėja.
Vaikams dovanoja saldainių.
Kai kelios mažos mergaitės iš vaikų namų prisiglaudžia, Prezidentė vienos galvelę motiniškai prideda prie savosios. Nebijodama susigadinti šukuosenos.
Jaudinanti akimirka. Mergaitė kažką sako Prezidentei į ausį. Esu visai šalia. Girdžiu: „Aš noriu būti su tavim“. Skamba panašiai: „Pasiimk mane“, „Būk mano mama“.
Prezidentė atsitraukia. Mergaitės veidely – nusivylimo išraiška.
Autoriaus nuotr.