Meistras dovanojo skulptūrą miestui ir puodžiams

„Šiau­lių kraš­tas“ Kur­šė­nuo­se

Meist­ras do­va­no­jo skulp­tū­rą mies­tui ir puo­džiams

Va­kar Šiau­lių ra­jo­no Kur­šė­nų mies­to cent­re kur­šė­niš­kis ak­mens meist­ras tau­to­dai­li­nin­kas Sta­nis­lo­vas Ko­vė­ra su sū­nu­mi To­mu bai­gė dai­lin­ti nau­jos skulp­tū­ros pa­ma­tą. Sa­va­moks­lio meist­ro skulp­tū­ra skir­ta Kur­šė­nų puo­džiams, nes čia, meist­ro žo­džiais, esan­ti ne tik puo­džių sos­ti­nė, bet ir puo­džių lop­šys – išau­gi­nęs ne vie­ną gar­sų meist­rą ir me­ni­nin­ką. Puo­džiai ta­po ir mies­to ko­du, pa­gal ku­rį Kur­šė­nai at­pa­žįs­ta­mi vi­so­je ša­ly­je.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Mo­lis išau­gi­no puo­džius, ak­muo – skulp­tū­rą

Meist­ras pa­sa­ko­jo, kad vi­zi­ja su­kur­ti pa­mink­lą ki­lu­si prieš pen­ke­rius me­tus. Idė­ja su­bren­do vi­sai ne­se­niai ir maž­daug per po­rą mė­ne­sių Sta­nis­lo­vas iš ak­mens iš­ga­vo ra­my­bę spin­du­liuo­jan­čio puo­džiaus skulp­tū­rą.

„Aš no­rė­jau pa­gerb­ti Kur­šė­nų puo­džius. Jie la­biau­siai gar­si­na Kur­šė­nų mies­tą. Kaž­kas sa­ko, kad Kur­šė­nai – puo­džių sos­ti­nė, aš sa­kau, kad – lop­šys. Daug išau­gi­no ga­bių puo­džių, ku­rie iš­gar­si­no pa­tį mies­tą. Ko ki­to no­rė­ti – ant mo­lio gy­ve­nam“, – ap­žiū­ri­nė­da­mas skulp­tū­rą, kaip ji at­ro­dan­ti mies­to erd­vė­je, sa­kė S. Ko­vė­ra.

Skulp­tū­ros ma­ke­tą meist­ras ir pa­ts pir­miau­siai nu­si­lip­dė iš mo­lio. Tai­sė, de­ri­no, for­ma­vo, kol pa­ga­vo ra­maus žmo­gaus si­lue­tą ra­miai žie­džian­tį nau­ją sa­vo kū­ri­nį. Ra­maus ama­ti­nin­ko bū­das per­teik­tas lau­ko rie­du­ly­je, ku­rį Sta­nis­lo­vas į sa­vo dirb­tu­ves jau bu­vo par­si­ve­žęs iš Ku­žių apy­lin­kių.

„Rei­kia pa­mink­lo tik­riems puo­džiams, nes iš Ki­ni­jos su ma­ši­na štam­puo­tų puo­dų pri­ve­ža mi­li­jo­nais, o žmo­gaus ran­ko­mis kur­ti yra vi­sai ki­to­kie. Daug ver­tin­ges­ni“, – sa­kė meist­ras.

Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad skulp­tū­rai ir po­sta­men­tui rei­kė­jo ma­žiau­siai pen­kių skir­tin­gų ak­me­nų, be­si­ski­rian­čių ir spal­va ir fak­tū­ra. Paaiš­kė­ja – tik dvie­jų. Nors ir at­ro­do, kad puo­džiaus si­lue­tas, suo­le­lis ir jo žie­džia­mas puo­das iš­skap­tuo­ti iš skir­tin­gų ak­me­nų. Tai tik op­ti­nė ap­gau­lė – tai vie­nas ak­mens mo­no­li­tas, tik pa­vir­šiai ap­dirb­ti skir­tin­gais įran­kiais. Gru­bes­nė fak­tū­ra at­ro­do tam­siau, ly­ges­nė – švie­siau.

Pje­des­ta­lui ir pa­mink­lo pa­va­di­ni­mo len­te­lei taip pat nau­do­tas tas pa­ts ak­muo – tik vie­nos de­ta­lės po­li­ruo­tos, o ki­tos – gru­bios.

Do­va­ną val­džia pa­dė­jo at­vež­ti

Skulp­tū­rą „Kur­šė­nų puo­džiams“ S. Ko­vė­ra su­kū­rė gim­ta­jam mies­tui, ku­ria­me gi­mė, gy­ve­no ir te­be­gy­ve­na ke­lios jų šei­mos kar­tos, ar­ti­mi drau­gai, kai­my­nai.

Ko­dėl ne­bū­ta kon­kur­so, koks me­ni­nis ak­cen­tas ge­riau­siai tin­ka mies­to cent­rui?

„Aš juk nie­ko ne­pra­šau. Pa­da­riau, pa­klau­siau, gal at­si­ras­tų kur pa­sta­ty­ti ma­no do­va­ną. Ieš­ko­jo vie­tos ir su­ra­do“, – pa­sa­ko­jo S. Ko­vė­ra.

Kur­šė­nų se­niū­ni­ja, pa­sak meist­ro, pa­dė­ju­si at­vež­ti skulp­tū­rą, nes iš pen­si­jos jam bū­tų bu­vę per su­dė­tin­ga sam­dy­ti sun­kias­vo­rį kra­ną.

„No­ri­si, kad vie­ta, kur gy­ve­ni, vis kuo nors at­si­nau­jin­tų, gra­žė­tų“, – sti­mu­lą do­va­no­ti skulp­tū­rą įvar­di­jo S. Ko­vė­ra.

Kiek ga­lė­tų kai­nuo­ti to­kia skulp­tū­ra?

„Ne­ži­nau. Jei­gu man kas sa­ky­tų pa­da­ry­ti ko­kią nors skulp­tū­rą – nie­kuo­met ne­su­tik­čiau! Ką aš ži­nau, ar man pa­vyks, kaip pa­vyks“, – sa­kė meist­ras.

Pak­laus­tas, gal puo­džiaus skulp­tū­ra tu­ri bent dar­bi­nį var­dą, juo­kė­si, kad ne­su­gal­vo­jo sa­vo puo­džiui var­do – te­gul su­gal­vo­ja kur­šė­niš­kiai.

S. Ko­vė­ra yra ir ki­to ak­me­ni­nio ak­cen­to – ąso­čio žie­di­nė­je san­kry­žo­je prie S. Raš­ti­kio til­to – au­to­rius. Jis Kur­šė­nuo­se pa­sta­ty­tas 2015 me­tų bir­že­lį ir ta­po vie­nu iš mies­to sim­bo­lių.

Meist­ro pa­mo­kos

„Ką čia no­rė­ti iš sa­va­moks­lio... Juk esu bai­gęs tik Luo­kės aka­de­mi­ją“, – juo­kė­si meist­ras, pa­va­din­tas skulp­to­riu­mi. Sako, yra ne­bent mė­gė­jas ak­men­ta­šys.

Ant­ka­pi­nius pa­mink­lus iš ak­mens Sta­nis­lo­vas ku­ria nuo 1972 me­tų. Jis tę­sė sa­vo tė­vų – Jono ir Stanislavos Kovėrų – ama­tą. Tė­vas su mama  kū­rė ce­men­ti­nius pa­mink­lus, ne vie­nas jų iki da­bar sto­vi se­no­sio­se Kur­šė­nų ka­pi­nė­se.

Be­je, Sta­nis­lo­vo tė­vas Jo­nas Ko­vė­ra 1960 me­tais su ki­tu Kur­šė­nų pa­mink­li­nin­ku Leng­ve­niu yra pa­sta­tęs pje­des­ta­lą Lau­ry­no Ivins­kio pa­mink­lui. Šis ce­men­ti­nis pje­des­ta­las iš­sto­vė­jo iki L. Ivins­kio aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos, ku­ri baig­ta prieš po­rą sa­vai­čių.

Sta­nis­lo­vas no­rė­jo dau­giau – kad jam pa­klus­tų ne tik ce­men­tas, bet ir ak­muo. Pa­si­žiū­rė­jęs, kad tė­vas pra­gy­ve­na iš pa­mink­lų, 22-ejų me­tų Sta­nis­lo­vas iš­va­žia­vo į „Luo­kės aka­de­mi­ją“ – pas Luo­kės meist­rą ak­men­ta­šį Ka­zi­mie­rą Plius­kį. Jo bū­ta na­gin­go ak­mens meist­ro, pa­ro­dė, ko­kiems įran­kiams ir ko­kiai min­čiai pa­klūs­ta ak­muo.

„Anks­čiau ak­men­ta­šio dar­bas bu­vo la­bai sun­kus fi­ziš­kai, o da­bar vi­sai ne­sun­kus. Anks­čiau su ran­ki­niu kal­tu vis­ką sa­vo jė­ga tu­rė­da­vai iš­kal­ti, o da­bar su įran­kiais pjau­ni ak­me­nį, kaip me­dį! Tik mo­kėk įran­kius val­dy­ti“, – pa­sa­ko­jo S. Ko­vė­ra.

Sta­nis­lo­vas pa­mink­lų ga­my­bą per­lei­do sū­nui To­mui, o pa­ts da­bar už­sii­ma tik me­nu. Tai jau tre­čio­ji Ko­vė­rų kar­ta, su­val­dan­ti ak­me­nį.

Ri­tos ŽA­DEI­KY­TĖS nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kas Sta­nis­lo­vas Ko­vė­ra su­kū­rė skulp­tū­rą la­biau­siai Kur­šė­nus gar­si­nan­tiems puo­džiams.

Vos pa­sta­čius skul­ptū­rą mies­to cent­re kur­šė­niš­kiai jau svei­ki­no tau­to­dai­li­nin­ką, dė­ko­jo, kad pa­ger­bė gar­siau­sią Kur­šė­nų ama­tą – puo­di­nin­kys­tę.