Naujausios
TARP DANGAUS IR ŽEMĖS
Medikai: „Visuomenę reikia supurtyti“
Reginos ir jos vyro Vytauto santykiai užsimezgė pirmame medicinos studijų kurse ir tęsiasi jau 37 metus. Medikų šeima atvirai pasakoja apie tai, ką jiems tenka išgyventi dirbant ligoninėje, su kokiais stereotipais susiduria medikų šeimos ir kur slypi mirties tragizmas.
Vaida DAIGINAITĖ
vasara@skrastas.lt
Sunkios akistatos
Regina užaugo Šiauliuose. Įstojusi į Kauno medicinos institutą sutiko savo gyvenimo vyrą vienmetį Vytautą. Baigę mokslus jaunuoliai persikraustė gyventi ir dirbti į pajūrį.
Vytautas jau trisdešimt metų dirba patologu-anatomu. Jo misija yra atlikus skrodimą nustatyti žmogaus mirties priežastį, žmona Regina – lygiai tiek pat metų, toje pačioje gydymo įstaigoje rūpinasi mažaisiais pacientais. Ji yra vaikų gydytoja.
Vytautas mano, kad net po ilgų darbo metų neįmanoma atsikratyti vidinės įtampos, kurią sukelia ligoninės aplinka.
Begalinis skubėjimas ir nuolatinė akistata su mirtimi įspaudžia skausmingą ženklą sąmonėje. Sunkiausias išbandymas yra grįžus į šeimos namus, šaltas ligonines sienas ir patirtus išgyvenimus palikti už durų slenksčio. Vytauto manymu, atsiriboti ne visada pavyksta ir šlakelis sumišimo truputį prigesina šeimos židinį.
„Ligoninėje kartu su sanitaru minimaliai praleidžiame bent devynias valandas. Kasdien, tiesiogine tų žodžių prasme, tenka pirštų galiukais prisiliesti prie mirties. Vienintelis dalykas, ko nebedarau, yra tai, kad nustojau plauti rankas dvidešimt kartų per dieną, taip tarsi manydamas, kad galiu nusiplauti neigiamas emocijas, kurias iš darbo parnešu namo“.
Baltas mediko chalatas, bet ne gyvenimas
„Abu ilsimės tik sekmadieniais. Kaip ir visi žmonės grįžtame pavargę, suirzę, apsunkę nuo patirtų emocijų, tačiau laikomės savo susitarimo: jei neturi pasakyti apie darbą nieko gero, nesakyk. Jei neturime noro pasakyti vienas kitam kažko gražaus ir paguodžiamo – geriau tylėkime“, – sakė Regina.
„Būna, prarandame kalbos dovaną keletui dienų, tačiau esame užtikrinti, kad neįžeisime vienas kito, nerodysime savo principų ir neverkšlensime vienas kitam ant peties, vien todėl, kad abu matome daugybę kenčiančių žmonių“, – antrino žmonai Vytautas.
Pora mano, jog vaidinti, kad jų gyvenimas yra toks pats šviesus kaip gydytojo chalatas, yra absurdas.
„Esame žmonės, todėl natūralu, kad mus valdo emocijos, tačiau reikia tvardytis, nes kitaip patys sau išsikasime duobę. Svarbu nepamiršti, kad iš šimto procentų problemų, aštuoniasdešimt procentų yra net ne problemos, o likusieji dvidešimt procentų – tos bėdos, kurios išsisprendžia pačios“, – dalijosi patirtimi medikai.
Gajūs stereotipai
Vytautas ir Regina nukenčia nuo apie medikų šeimas sukurtų stereotipų. Baigus studijas ir laukiant pirmagimio porai teko ne kartą girdėti užuojautą dar negimusiam vaikui: vargšelis, turės neurotiškus perfekcionistus tėvus, kurie tik apsunkins vaikystę.
„Kaimynai, broliai ir seserys, kurie nesuvokia mūsų darbo specifikos, dažnai juokdavosi iš to, kad mūsų vaikas persirgs viso pasaulio ligomis“,– prisiminė Vytautas.
Regina pasakoja, kad gimus sūnui buvo be galo sunku: „Įgiję specializacijas mes dirbome be proto daug, nebuvo laiko sėdėti dieną naktį prie sūnaus ieškant negalavimų ir kuriant naujas ligas“.
„Pas močiutes neveši – abi serga, broliai ir seserys išlėkę į užsienį, o patys pradėjome dirbti naujoje vietoje, pirkom būstą, pinigų auklei neturėjome“, – pasakoja medikė.
„Kartais net nežinojome, kuriam iš mūsų geriau kartu vestis sūnų. Mano kabinetas pilnas iš perdėto rūpesčio mirštančių mamų, Vytauto morge – mirusiųjų karalystė“, – prisimena Regina.
Vis dėlto iki šešerių metų sūnų vesdavosi kartu į darbą. Pusę dienos vaikas prasidėdavo sanitarui ant kelių, kitą pusę pravaikščiodavo ligoninėje, skaičiuodamas laiptus, švirkštus ir ligonius.
Regina pasakojo, kad iki pat 16 metų sūnus savo noru dažnai lankydavosi jų darbe. Paskutiniuosius dvejus metus iki pilnametystės net reikėdavo jį iškrapštyti iš ligoninės. Matydamas, kaip dirba tėvai, nusprendė ruoštis medicinos studijoms.
Gyvybės laikinumas
Per dieną Vytautui tenka atlikti mažiausiai keturis skrodimus ir išsamias analizes.
„Skenduoliai, savižudžiai, eismo įvykiuose stipriai sužaloti žmonės, kuriuos sunkiai atpažįsta patys artimieji – negali nepalikti pėdsako. Pradėjęs dirbti net nenorėdamas įsimindavau visų atvežtųjų į morgą veidų bruožus“, – pasakojo patologas.
Dažniausiai kiti su mirtimi susiduria tik netekę artimo žmogaus.
„Pabaiga yra tik pabaiga. Mirus žmogui, nėra jokios magijos, tik yrančio kūno kvapas, laidojimo rūpesčiai ir nenumaldomas skausmas“,– ramiu tonu ištarė Vytautas.
Medikai, gyvendami neva krikščioniškoje, bendruomenėje dažnai girdi, kad mirusysis išeis į geresnį pasaulį, kuriame už gerus darbus jam viskas bus atlyginta, tačiau realybė yra paprasta – kapo duobė.
„Kartais taip ir norisi pabūti tais beširdžiais, kurie atitemptų žmones į ligoninę, parodytų mirusiuosius, kurių kūnai yra tragiškai sudarkyti“,– sakė Regina.
Brandi pora mano, kad visuomenę reikia supurtyti. Priminti, kad reikia meilę rodyti ne perkant brangiausius vainikus ir statant prabangius paminklus kapinėse, o padovanojant gyvajam po gėlės žiedą kasdien.
„Jei vienas kitam skirtume bent trečdalį dėmesio, kurį skiriame mylimam žmogui šarvojimo salėje, išmoktumėme į mirtį reaguoti kaip į neišvengiamybę, o ne kaip į savęs gailesčio išraišką dėl to, kad artimiesiems neskyrėme pakankamai dėmesio“, – samprotauja anatomas.
Vyras pasakojo, kad ilgainiui į žmogaus kūną imi žiūrėti kaip į itin vertingą bei trapią vazą, kuri bet kuriuo momentu gali sudužti ar būti sudaužyta kitų ir būtent dirbdamas darbą, kur prieš akis gyvenimas baigiasi, iš visų jėgų stengiesi kibtis į jį pats.
„Pati šeimos sąvoka yra gyvybė, kuria reikia rūpintis. Tik skirdami pakankamai dėmesio tuo metu, kol ji yra – išvengsime neplanuotos santykių mirties“, – tokią diagnozę konstatuoja Vytautas ir Regina.
Reginos BALSIENĖS (ELTA) nuotr.
RIBA: Kasdien matydami daug nevilties, net mirtį, medikai sako jautriai išgyvenantys darbe patirtas emocijas. Ar jie, matydami dažniau mirtį, labiau brangina gyvenimą? Taip. Jie ragina mylėti ir gyventi, kol esame čia.
