Maloniau duoti, nei imti

Me­tų įvy­kiai ir žmo­nės

Ma­lo­niau – duo­ti, nei im­ti

„Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia po­kal­bį su šiau­lie­čiais apie nuei­nan­čius 2018 me­tus. Ko­kie įvy­kiai mus kei­tė ir kei­čia? Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na­me me­tų san­dū­ro­je?

Min­ti­mis da­li­ja­si Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis pra­mo­ni­nin­kas Sta­nis­lo­vas GRU­ŠAS, šie­met do­va­no­jęs mies­tui iš­skir­ti­nį ro­žy­ną, ir Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos dar­buo­to­ja Ine­sė RAT­NI­KAI­TĖ, po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­tų šv. Mi­šių Kau­no San­ta­ko­je da­ly­vė.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Mies­tui do­va­no­tas ro­žy­nas

Sta­nis­lo­vas Gru­šas, ži­no­mas pra­mo­ni­nin­kas, Neaus­ti­nių me­džia­gų fab­ri­ko įmo­nių gru­pės va­do­vas, šie­met mies­to bend­ruo­me­nei at­si­sklei­dė ir kaip aist­rin­gas ro­žių mė­gė­jas ir iš­skir­ti­nio ro­žy­no me­ce­na­tas.

„Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­los par­ke jis įgy­ven­di­no idė­ją pa­so­din­ti ro­žy­ną. Va­sa­rą čia pra­žy­do jau per 1 300 ro­žių.

Prie vers­li­nin­ko ini­cia­ty­vos ėmė jung­tis ir ki­ti mies­tie­čiai. 20 var­di­nių ro­žių pa­so­di­no įmo­nės, įstai­gos ir at­ski­ri pi­lie­čiai. Dar 100 ro­žių do­va­no­jo Šiau­lių pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mai.

– Ch. Fren­ke­lio vi­los ro­žy­ną ga­li­ma lai­ky­ti me­tų do­va­na ne tik mu­zie­jui, bet ir mies­tui. Kaip Jums, vers­lo žmo­gui, ki­lo to­kia idė­ja?

– Jau de­šimt me­tų tą idė­ją tu­rė­jau – vis kaž­ką to­kio no­rė­jau pa­da­ry­ti. Prie fab­ri­ko ro­žy­ną tu­ri­me, bet ten yra tik 100 ro­že­lių. O kai pa­ma­čiau Lat­vi­jo­je Run­da­lės rū­mų ro­žy­ną, ki­lo min­tis, jog mes Ch. Fren­ke­lio rū­mų par­ke ga­lė­tu­me ro­žy­ną tu­rė­ti. Pra­dė­jom su mu­zie­ju­mi idė­ją ge­ne­ruo­ti ir su­ge­ne­ra­vom.

– Ne­nus­te­bi­no, kad at­si­ra­do ne­ma­žai idė­jos rė­mė­jų, no­rin­čių do­va­no­ti sa­vo var­di­nes ro­žes ro­žy­nui?

– Šiai idė­jai prie­šų nė­ra ir tuo džiau­giuo­si.

Da­bar 1 380 ro­žių yra pri­gi­ju­sių, iš­gy­ve­nu­sių, dar pa­va­sa­rį žiū­rė­si­me, kiek jų iš­liks. Žie­mai ro­žes ap­ri­šo­me po­pie­riu­mi. Da­bar jos at­ro­do kaip ka­lė­dų nykš­tu­kai – tai mu­zie­ji­nin­kų idė­ja ir iš­ra­din­gu­mas.

– Kaip ma­no­te, kas dau­giau gau­na, ar tas, ku­ris do­va­no­ja, ar tas, ku­riam do­va­no­ja­ma?

– Jei­gu ga­li duo­ti – duok. Mo­ra­liai, ma­lo­niau yra duo­ti, nei im­ti.

– Pats esa­te ga­vęs do­va­ną, ku­rią iki šiol bran­gi­na­te?

– Di­džiau­sia do­va­na man yra vai­kai – sū­nus ir duk­ra. Ačiū žmo­nai. Tu­ri­me vie­ną anū­kę ir dar lau­kia­me – ačiū mar­čiai. Šie­met duk­ra iš­te­kė­jo, rug­sė­jį ves­tu­ves at­šo­ko­me. Mū­sų šei­mai tai bu­vo svar­biau­sias me­tų įvy­kis.

Džiau­giuo­si, kad į Šiau­lius su­si­grą­ži­nau abu vai­kus. Čia ir sū­naus šei­ma, o da­bar ir duk­ros. Tai­gi, žen­tą šie­met ga­vau do­va­nų.

– Ko­kie me­tai bu­vo Jums pa­čiam?

– Ne­bu­vo leng­vi –  rei­kė­jo su­si­tvar­ky­ti su krū­va vers­lo pro­ble­mų. Dar­bo na­šu­mas įmo­nė­se ne­ky­la tiek, kiek ky­la dar­bo už­mo­kes­tis. Tad ir ki­tais me­tais bus ką veik­ti, kol su­si­ba­lan­suo­si­me. Rei­kia ieš­ko­ti bū­dų dar­bo na­šu­mą di­din­ti, nes at­ly­gi­ni­mai ne­nus­tos au­gę.

O šiaip vis­kas ge­rai: šiais me­tais at­šven­čiau ju­bi­lie­jų – iš­gy­ve­nau iki 60 me­tų, esu pa­gerb­tas gar­bės pi­lie­čio var­du.

Ener­gi­jos dar yra. Plė­si­me ga­my­bą Šiau­liuo­se. Nau­ją ga­myk­lą pra­dė­jo­me sta­ty­ti (prie „Er­mi­ta­žo“ iš­kils). Ji su­pro­jek­tuo­ta iš vi­so 17 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų, sta­ty­si­me dviem eta­pais. Lau­ko dar­bai jau vyks­ta, iki ki­tos va­sa­ros ti­ki­mės baig­ti pir­mą­jį sta­ty­bos eta­pą.

– Kaip ver­tin­tu­mė­te Šiau­lių si­tua­ci­ją me­tų kon­teks­te?

– Pa­čio­je mies­to val­džio­je po­li­tiš­kai ne­tei­sin­gi da­ly­kai vyks­ta. Po­li­ti­kų am­bi­ci­jos yra ne­sup­ran­ta­mos, pyks­ta­si, pjau­na­si – ne­be­sup­ra­si, kas tei­sus. Kam ga­li pa­tik­ti pjau­ty­nės?

Vi­sa tai ken­kia mies­tui. Kai mu­ša­ma­si, kaž­kas vi­sa­da nu­ken­čia, o šiuo at­ve­ju – vi­si šiau­lie­čiai nu­ken­tė­si­me.

Jei­gu ve­ži­mą vi­si temp­tų į vie­ną pu­sę, bū­tų ki­to­kia si­tua­ci­ja mies­te. Da­bar – nie­ko ge­ro. Žmo­nių la­bui po­li­ti­kai tu­rė­tų am­bi­ci­jas pri­slo­pin­ti, nu­si­leis­ti vie­nas ki­tam ir su­si­tai­ky­ti.

Ka­lė­dų pro­ga vi­siems lin­kė­čiau san­tar­vės, svei­ka­tos, mei­lės ir ge­rų at­ly­gi­ni­mų, kad ne­rei­kė­tų į už­sie­nius bėg­ti.

O emig­ra­ci­ja, at­ro­do, pri­slo­po. Gal Lie­tu­vo­je vėl at­si­kur­si­me tuos tris mi­li­jo­nus, ap­dai­nuo­tus Ma­ri­jo­no Mi­ku­ta­vi­čiaus?

Po­pie­žiaus vi­zi­tas mo­kė bū­ti sa­vi­mi

Ine­sė Rat­ni­kai­tė, Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos dar­buo­to­ja, pri­si­me­na iš­skir­ti­nį me­tų įvy­kį – po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus vi­zi­tą Lie­tu­vo­je. Kai Šven­ta­sis Tė­vas au­ko­jo Mi­šias Kau­ne, San­ta­kos par­ke, šiau­lie­tė skai­tė mel­di­mą už jau­ni­mą.

– Jūs iš ar­ti ma­tė­te po­pie­žių Pran­ciš­kų, ko­kį įspū­dį pa­ty­rė­te?

– Po­pie­žiaus ap­si­lan­ky­mas bu­vo nuo­sta­bus įvy­kis, daug mums vi­siems da­vė. Kiek ge­ros reak­ci­jos bu­vo, kiek džiaugs­mo žmo­nės pa­ty­rė.

Man įstri­go ryš­kus vaiz­das iš šv. Mi­šių Kau­no San­ta­ko­je. Ant pa­ky­los sto­vint bu­vo la­bai šal­ta. Pa­ky­la bu­vo še­šė­ly­je ir ap­link ošė vė­jai. Ma­čiau, jog šal­ta ir po­pie­žiui, jį ima dre­bu­lys. Ta­da pa­gal­vo­jau, jog jo ap­si­lan­ky­mas – mums di­džiu­lis įvy­kis, bet jam to­kia ke­lio­nė nė­ra leng­va.

Am­žius gar­bus, o jis no­ri kuo dau­giau su žmo­nė­mis su­si­tik­ti, su­teik­ti jiems vil­tį, ran­ką pa­duo­ti, pa­mo­juo­ti. Žmo­nėms rei­kia ži­nios, jo pa­ska­ti­ni­mo, pa­drą­si­ni­mo, šyp­se­nos, kryp­ties pa­ro­dy­mo – ir jis tai da­ro.

La­bai ste­bi­no, jog jis kal­bė­jo ne bend­rais bruo­žais, o ge­rai su­si­pa­ži­nęs su Lie­tu­vos is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja, su tuo, ką žmo­nės yra iš­gy­ve­nę, pa­ty­rę. Ypač pa­brė­žė kan­ki­nių pa­sė­tą sėk­lą, ku­rios vai­siais šian­dien džiau­gia­mės.

Iš jo pa­moks­lo įstri­go min­tis, jog kaip upė, įsi­lie­da­ma į di­des­nę upę, ati­duo­da sa­ve, taip ir mums rei­kia ne­bi­jo­ti sa­ve ati­duo­ti di­des­niam gė­riui.

Man tai bu­vo nau­jie­na, nes šian­dien mes dau­giau kal­ba­me apie iš­li­ki­mą ir sa­vi­raiš­ką.

– Kaip jau­tė­tės, skai­ty­da­ma mal­da­vi­mą po­pie­žiaus au­ko­ja­mų Mi­šių me­tu?

– Aš jau­čiau­si at­lie­kan­ti tar­nys­tę. Ma­no mal­da­vi­mas bu­vo už jau­ni­mą, už jau­nus žmo­nes, kad bū­tų drą­sūs, ne­bi­jo­tų priim­ti iš­šū­kius, au­ko­tis. La­bai jau­di­nau­si.

Po Mi­šių la­bai ne­ti­kė­ta bu­vo pa­žįs­ta­mų vys­ku­pi­jos žmo­nių reak­ci­ja – jie džiau­gė­si ir sa­kė, jog per ma­ne priar­tė­jo prie po­pie­žiaus. La­bai džiau­giau­si, kad kaž­kas per ma­ne pa­ty­rė to­kį jaus­mą.

Iš tie­sų abe­jo­jau, ar esu ver­ta skai­ty­ti mal­da­vi­mą – yra ge­res­nių ir ver­tes­nių. Tą klau­si­mą: „Ko­dėl aš esu čia, ko­dėl ma­ne iš­rin­ko?“ – ma­čiau ir ki­tų vys­ku­pi­jų at­sto­vų aky­se, kai su­si­rin­ko­me re­pe­tuo­ti mal­da­vi­mų skai­ty­mo.

At­sa­ky­mą iš­gir­dau, kai iš­ki­lus klau­si­mui, kaip rei­kia kir­čiuo­ti žo­džius, vie­nas pa­sa­kė: „Ži­no­ki­te, mus pa­si­rin­ko, kad bū­tu­me to­kie, ko­kie esa­me.“

Min­tis, jog rei­kia sau leis­ti bū­ti sa­vi­mi, la­bai įstri­go. Pats po­pie­žius yra pa­pras­tu­mo pa­vyz­dys.

Daug mū­sų vi­suo­me­nė­je yra po­mpas­ti­kos. Vis tu­ri įro­dy­ti ir pa­si­ro­dy­ti šau­nes­nis, ge­res­nis, pui­kes­nis. Ypač jau­ni­mas da­ly­vau­ja to­je šou­me­nų rin­ko­je. Tar­si bi­jo bū­ti sa­vi­mi, bi­jo pa­si­ro­dy­ti silp­ni. O gal mū­sų silp­nu­me yra stip­ry­bė?

– Ko sau ir ki­tiems lin­kėtu­mė­te?

– Kaip mal­da­vi­me – drą­sos bū­ti sa­vi­mi.

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

Vers­li­nin­kas ir me­ce­na­tas Sta­nis­lo­vas Gru­šas įgy­ven­di­no idė­ją pa­so­din­ti mies­tui ro­žy­ną ir džiau­gia­si, kad pri­gi­jo 1380 ro­žių.

Me­tų do­va­na – „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch.Fren­ke­lio vi­los par­ko ro­žy­nas pa­puoš­tas Ka­lė­doms – ro­žės ta­po nykš­tu­kais.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ine­sė Rat­ni­kai­tė sa­ko, jog iš po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus pa­moks­lo įstri­go min­tis, jog rei­kia ne­bi­jo­ti sa­ve, ati­duo­ti di­des­niam gėriui, kaip upė ati­duo­da sa­ve įsi­lie­da­ma į di­des­nę upę.