Naujausios
VASAROS SUSITIKIMAI
Laikrodžius „gydo“ elektros meistras
Vytautas Rostkauskas, bendrovės „Šiaulių gatvių apšvietimas“ elektrikas, daug metų prižiūri miesto laikrodžius ir žino jų paslaptis. Vytauto priežiūroje dabar likę tik du — “Gaidžio“ ir Savivaldybės bokšto — laikrodžiai.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Ne tik prižiūrėtojas
Vilniaus gatvės bulvare prie „Gaidžio“ laikrodžio palabintas ir miesto laikrodininku pavadintas Vytautas iš karto perspėja: “Taip manęs nevadinkite, nes aš juos tik prižiūriu. Praktiškai abu laikrodžius tvarkome tik prieš žiemos ir vasaros laiko keitimą. Šiaip jie veikia be didesnių sutrikimų.“
Bet vėliau Vytautas prisipažins, jog būtent jis prieš keliolika metų sumontavo „Gaidžio“ laikrodžio elektroninę širdį. Yra pridėjęs ranką ir ieškodamas šveicariško Savivaldybės bokšto laikrodžio “ligų“.
Širdis tarp gėlių
Pasirodo, „Gaidžio“ laikrodžio širdis plaka ne mediniame bokšte, o šalia — gėlių parduotuvės rūsyje.
Vytautas veda laipteliais žemyn. Čia yra net trys laikrodžiai. Vienas, kurį jis kūrė ir kuris užveda bokšte laikrodžio varikliukus, duoda impulsą suktis rodyklėms. Kitas valdo „Gaidžio“ sparnų “plasnojimą“, trečias — kompiuterinis — “Gaidžio“ giedojimą-pasisveikinimą keliomis kalbomis.
Anksčiau visi miesto laikrodžiai buvo valdomi iš vieno centro — iš „Šiaulių gatvių apšvietimo“ įmonės. Ten stovėjo pirminis laikrodis su švytuokle ir kas minutę siųsdavo signalą per telekomo tinklus suktis laikrodžių rodyklėms. Tarp jų ir “Gaidžio“.
Tinklų nuoma buvo brangi. Be to, nuolat kas nors kabelius pažeisdavo, laikrodžiai sustodavo. Todėl tinklų nuomos buvo atsisakyta. Savivaldybė stigo pinigų už laikrodžių naudojamą elektrą atsiskaityti, ir mieste nebeliko gatvių laikrodžių.
Iš jų vienintelis „Gaidžio“ laikrodis liko “giedoti“. Jo “širdį“ tada buvo nuspręsta sumontuoti šalia esančios parduotuvės rūsyje.
„Širdis“ patobulinta, bet dantračiai susidėvėję
Anot Vytauto, kuriant „Gaidžio“ širdį “didelės kūrybos nebuvo“. Kurta pagal tipinę elektroninių laikrodžių schemą. Bet vieną svarbų patobulinimą ji turi.
Kadangi elektroninių laikrodžių tikslumas ima šlubuoti dėl temperatūros svyravimo, Vytautas padarė taip, kad „Gaidžio“ laikrodžio elektroninėje širdyje nuolat būtų palaikoma ideali temperatūra.
Vytautas apgailestauja, kad Savivaldybės bokšto šveicariškas laikrodis nėra taip apsaugotas, todėl jo tikslumas nukenčia.
Bet ir „Gaidžio“ laikrodis nėra idealiai tikslus, nes dantračiai susidėvėję. Mechanizmas sovietmečio laikų. Išeitų iš rikiuotės, nė detalių nebūtų.
Nepaisant tikslių impulsų „Gaidžio“ rodyklės “kildamos į kalną“ nuo šeštos valandos dvyliktos link, truputį ima vėluoti, o “krisdamos žemyn“ — skubėti. “Bet per visą ratą išsilygina“, — sako Vytautas.
„Gydė“ ir šveicarišką
Kopiame į dulkėtą Savivaldybės palėpę. Ten bokšto laikrodžio elektroninė širdis tiksi — rodo metus, dieną, valandas, sekundes, siunčia impulsus į bokšte sumontuotus ciferblatus.
„Gudrus laikrodis, — sako Vytautas. — Jeigu elektra dingsta, įsijungia generatorius — pats toliau skaičiuoja minutes. Kai elektra atsiranda, kiek reikia, tiek pasuka rodykles. Žino ir žiemos, ir vasaros laiką, tik jam kietai įrašyta, jog žiemos laiką reikia persukti rugsėjį, o ne spalį kaip dabar. Todėl rudenį važiuojame jo persukti.“
Lipame laiptais aukštyn šveicariškos „mechanikos“ apžiūrėti. Vytautas praveria dureles ir rodo, jog viena detalė jau neoriginali. Teko jam ir Savivaldybės laikrodį “gydyti“, kai ėmė vėluoti.
„Ilgai medžiojome bėdą, bet suradome, — pasakoja laikrodžio prižiūrėtojas. — Stovi čia toks daikčiukas, kuris paleidžia variklį, kai gauna įtampą, rodo, kaip rodyklėms suktis. Išsiaiškinome, kad jis tos įtampos nebeišlaiko ir rodyklės ima šlubuoti. Tada teko lįsti į mechaniką.“
Prieš kone aštuoniolika metų šveicaras sumontavo šį laikrodį. Nuo to laiko šiaulietis jį prižiūri.
Gavo užduotį ir tapo „laikrodininku“
Vytautas niekada nemanė, kad teks miesto laikrodžius prižiūrėti. Radiotechnika domėjosi, armijoje radistu tarnavo. Grįžęs į Šiaulius pradėjo dirbti geležinkelyje. Ten elektriko specialybę ir įgijęs.
Gatvių apšvietimo įmonėje dirba jau dvidešimt penkerius metus. Gavo iš pradžių užduotį švieslentę virš „Komprojekto“ prižiūrėti, o vėliau — miesto laikrodžius tvarkyti.
„Mes įmonėje juokaujame, jeigu duotų užduotį, tai ir kosminį laivą sutvarkytume“, — šypsosi laikrodžių prižiūrėtojas.
Jo nuomone, mieste laikrodžių galėtų daugiau būti: „Kiekvienas daiktas turi savo dvasią, ją skleidžia, ypač jeigu yra tinkamoje aplinkoje pastatytas. O gyvenimą skaičiuojame pagal laiką, nuo fizikos nė vieno neatleido.“
Pats Vytautas laikrodžio ant rankos nebenešioja: „Mobiliajame telefone užtenka, kam apsikrauti daiktais“.
Bet per šventes jis visada užsisega dukros iš Anglijos penkiasdešimtmečio proga dovanotą laikrodį.
MEISTRAS: Vytautas Rostkauskas niekada nemanė tapsiąs miesto „laikrodininku“.
PRIEŽIŪRA: Gatvių apšvietimo įmonės darbuotojams pavesta prižiūrėti miesto laikrodžius, o jų beliko tik du — „Gaidžio“ ir Savivaldybės bokšto.
ŠIRDIS: Gėlių parduotuvės rūselyje tiksi „Gaidžio“ laikrodžio “širdis“, kas minutę duodanti impulsą bokšto mechanizmo varikliukams, — ją Vytautui Rostkauskui teko pačiam sukurti.
ROTUŠĖ: Po Nepriklausomybės atgavimo iškilo Savivaldybės bokštelis su šveicarišku laikrodžiu — ji nuo pat pradžių prižiūri Vytautas Rostkauskas.
VARPAS: Savivaldybės bokšte su laikrodžiu sumontuotas ir varpas, bet jo garsas virš miesto neaidi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
